Vilniaus vyskupija
Vilniaus vyskupija – Lietuvos vyskupija, veikusi iki 1925 m., kai tapo Vilniaus arkivyskupija.
Vyskupijos istorija
redaguotiĮkūrimas
redaguoti1382 m. spalio 31 d. Dubysos sutartimi Jogaila pasižadėjo lietuvius apkrikštyti per ketverius metus ir Kryžiuočių ordinui atiduoti Žemaitiją iki Dubysos. Vytautas vokiečių buvo pakrikštytas 1383 m. ir gavo Vygando vardą. 1384 m. jis priėmė stačiatikių tikėjimą, o 1386 m. vėl katalikiškai krikštijosi (Aleksandru). Jogaila apsikrikštijo Krokuvoje 1386 m. ir gavo Vladislovo vardą. 1387 m. vasario 17 d. Jogaila Vilniaus Šv. Stanislovo bažnyčiai, būsimai katedrai, dovanojo Tauragnų pilį su valsčiumi, Labanoro bei Molėtų kaimus, taip pat Bokštų, Dubrovno ir Verkių valsčius, daržų, sklypų Vilniuje, 1 mūrinį bei 4 medinius namus ir dešimtinę žuvų iš karališkosios Nemuno žvejybos.
Janas Dlugošas nurodo, kad 1387 m. Jogaila pastatė ir aprūpino 7 parapines bažnyčias: Ukmergės, Maišiagalos, Nemenčinės, Medininkų, Krėvos, Obolcų (Vitebsko apskr.) ir Hainos (Minsko apskr.). Lietuviai buvo krikštijami 1387 m. vasarą. 1388 m. kovo 12 d. popiežius Urbonas VI Poznanės vyskupą Dobrogostą įpareigojo kanoniškai sutvarkyti Vilniaus vyskupijos įsteigimą. Dobrogostas atvykęs į Vilnių pastatytai bažnyčiai suteikė katedros titulą ir pirmuoju Vilniaus vyskupu paskyrė pranciškoną Andrių Vasilą. Vyskupija priskirta prie Gniezno arkivyskupijos. Sudaryta kapitula iš 2 prelatų ir 10 kanauninkų. 1435 m. įsteigtos arkidiakono, 1444 m. – kustodo, 1522 m. – scholastiko ir kantoriaus prelatūros.
Valdymo struktūra
redaguotiXVI-XVIIII a. kapitulą sudarė 6 prelatai ir 12 kanauninkų. Jogaila, Vytautas ir kiti didikai kapitulai dovanojo dvarų ir kitų turtų. Arkidiakonui priklausė Parafianovo ir Rukainių dvarai. Vėliau padidintos ir Vilniaus vyskupo valdos. Iki 1512 m. įkurta sufragano (pavyskupio) pareigybė. Sufraganus rinkdavosi vyskupai ordinarai dažniausiai iš kapitulos narių ir prašydavo popiežiaus patvirtinimo.
Nuo 1639 m. baltarusiškajai vyskupijos daliai irgi skiriamas sufraganas. Dažnai sufraganai būdavo ir kitų vyskupijų tituliniai vyskupai. 1772 m. įsteigta Trakų, 1795 m. – Kuršo sufraganijos. Kapitulos nariai turėjo savo padėjėjus su prelato ar kanauninko koadjutoriaus (padėjėjo) titulu. Jie atstovaudavo prelatams ar kanauninkams, nereziduojantiems (neturintiems savo būstinės) katedroje, dalyvaudavo kapitulos posėdžiuose. XVIII a. buvo 15 koadjutorių. Be to, katedroje buvo 18 vikarų, kurie sudarė vikarų kolegiją ir turėjo savo statutą, 1653 m. patvirtintą vyskupo Jurgio Tiškevičiaus.
Bažnyčių tinklo plėtra
redaguotiBe septynių 1387 m. Jogailos statytų bažnyčių, XIV a. pabaigoje Vilniuje buvo mažiausiai dar 4. Katalikų šventovės jau stovėjo Ašmenoje, Bistryčioje, Lydoje, Merkinėje, Naugarduke. Vytauto ir Jogailos laikais iki 1430 m. Vilniaus vyskupijoje pastatytos 27 katalikų bažnyčios. 1431–1500 m. funduotos dar 34. 1555 m. minimas vyskupijos administracinis vienetas – dekanatas. Vilniaus vyskupija apėmė beveik visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, išskyrus Žemaičių seniūniją ir Trakų vaivadijos Upytės apskrities dalį – Trakų, Vilniaus, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko vaivadijas ir dalį Bresto vaivadijos.
J. Ochmanskio duomenimis, XVI a. viduryje Vilniaus vyskupijoje buvo 259 parapinės bažnyčios, iš jų 83 turėjo altarijas. Daugiausia bažnyčių tada buvo Vilniaus (26), Ašmenos (53), Lydos (22), Ukmergės (23) ir Trakų (20) apskrityse. Polocko, Vitebsko ir Oršos apskrityse tebuvo po vieną. 1636 m. rytinės sritys atiteko įsteigtai Smolensko vyskupijai. Nuo XVII a. vidurio iki 1772 m. vyskupijos ribos nesikeitė, 1669 ir 1774 m. sinodų leidiniuose nurodyti tie patys 26 dekanatai: Alvito, Ašmenos, Augustavo, Bobruisko, Breslaujos, Gardino, Kauno, Knišino, Kupiškio, Lydos, Minsko, Naugarduko, Oršos, Pabaisko, Polocko, Radoškovičių, Rodūnios, Rožanų, Simno, Slonimo, Svyrių, Trakų, Ukmergės, Vilniaus, Vitebsko ir Volkovysko. 1669 m. buvo 410 bažnyčių, o 1744 m. – 388 parapinės bažnyčios, 74 filijos, 78 koplyčios, 63 altarijos. Į šį skaičių neįeina tos vienuolyno bažnyčios, kurios nebuvo parapinės. 1690 m. veikė 101 vienuolynas: dominikonų (32), jėzuitų (18), reguliariųjų atgailos kanauninkų (10), pranciškonų (9), senosios regulos karmelitų (8), basųjų karmelitų (3), bazilijonų (2), augustinų (2), kamaldulių (2), bonifratrų (2), misionierių (1), kartūzų (1), marijonų (1), seserų vienuolijų (9);
Vyskupiją aptarnaujančios įstaigos
redaguotiVyskupijos sostinė visą laiką buvo Vilnius. Čia gyveno vyskupas ordinaras ir sufraganai. Netoli katedros stovėjo vyskupų rūmai, o vasaros rezidencija pasirinkti Verkiai. 1582 m. įsteigta diecezinė kunigų seminarija. 1582–1798 m. Vilniuje veikė tarptautinė popiežiaus seminarija (alumnatas), 1803–1833 m. – tarpdiecezinė Vyriausioji dvasinė seminarija. 1834 m. įsteigta dvasinė akademija 1842 m. perkelta į Peterburgą. Konfesiniam gyvenimui aptarti būdavo šaukiami kunigų suvažiavimai – sinodai. Pirmasis sinodas įvyko 1520 ar 1521 m. 1626 m. sinode, be kita ko, nutarta mokyklose Šventąjį raštą aiškinti lenkiškai ir lietuviškai, į parapijas skirti lietuviškai mokančius vikarus. (Šių nutarimų nesilaikyta.) Paskutiniajame 1744 m. sinode nustatytos ir paskelbtos parapijų ribos. Vėliau aktualiais pastoracijos reikalais vyskupai skelbdavo ganytojiškus laiškus.
Vyksupijos teritorijos kaita XVIII-XIX a.
redaguotiPer pirmąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą 1772 m. prie Rusijos prijungtos Minsko, Mstislavlio, Vitebsko vaivadijos ir dalis Polocko vaivadijos. 1773 m., nesuderinus su popiežiumi, įsteigta Mogiliovo vyskupija, kuri 1782 m. pakelta į arkivyskupiją. Jos įsteigimas kanoniškai sutvarkytas 1783 m. Po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. dalis Vilniaus vyskupijos, t. y. Balstogės sritis ir Užnemunė, atiteko Prūsijai. Tos diecezijos dalies Vilniui neleista administruoti, o 1797 m. įsteigta Vygrių vyskupija. 1798 m. naujai Minsko vyskupijai atiteko Bobruisko, Minsko, Radoškovičių dekanatai ir dalis Polocko dekanato. Prie Vilniaus vyskupijos prijungti latviški Kuršo ir Žiemgalos dekanatai. 1798 m. Vilniaus diecezija priskirta prie Mogiliovo arkivyskupijos.
XIX a. pradžioje buvo šie 22 dekanatai: Ašmenos, Breslaujos, Bresto, Gardino, Kauno, Kobrino, Kupiškio, Kuršo, Lydos, Naugarduko, Obelių, Pabaisko, Pružanų, Slonimo, Trakų, Ukmergės, Upytės, Užnerio, Vilniaus, Vyšniavo, Volkovysko ir Žiemgalos. 1806 m. vyskupijoje buvo 272 parapinės bažnyčios, 106 vienuolynai su 1226 vienuoliais ir 19 seserų vienuolynų su 343 vienuolėmis. Be to, XIX a. pradžioje Vilniaus vyskupijoje veikė 254 unitų bažnyčios. 1596 m. paskelbtas Lietuvos ir Lenkijos rytų ir vakarų bažnyčių susijungimas (unija). Nuo 1633 m. Vilnius – ir unitų vyskupijos centras. 1833 m. Vilniaus unitų vyskupu tapo Juozapas Semaška. Jis dar prieš įšventinimą Rusijos valdžiai buvo pasižadėjęs pereiti į stačiatikybę. 1839 m. Juozapas Semaška unitų bažnyčios atstovų vardu paprašė carą unitų bažnyčią prijungti prie stačiatikių.
1849 m. Rusijos imperijoje buvo keičiamos vyskupijų ribos. Vilniaus vyskupijai atiteko Gardino ir Vilniaus gubernijos. Žemaičių vyskupijai – Breslaujos, Kauno, Kupiškio, Kuršo, Obelių, Ukmergės, Upytės, Žiemgalos dekanatai ir dvi Pabaisko dekanato parapijos. Naugarduko dekanatas priskirtas prie Minsko vyskupijos. Prie Vilniaus vyskupijos prijungta Balstogės sritis, 1807–1848 m. priklausiusi Mogiliovo diecezijai. Vilniaus vyskupijai grąžinti Belsko, Radoškovičių, Sokulkos dekanatai ir dalis Polocko dekanato. 1869 m. prie Vilniaus vyskupijos prijungta be popiežiaus žinios panaikinta Minsko vyskupija. 1882 m. suderinus su popiežiumi, buvusi Minsko vyskupija priskirta prie Mogiliovo diecezijos. Prijungus Minsko dieceziją, Vilniaus vyskupijoje buvo 34 dekanatai. Nuo 1882 m. liko 23: Ašmenos, Balstogės, Belsko, Bresto, Dysnos, Gardino, Giedraičių, Kobrino, Lydos, Merkinės, Pružanų, Rodūnios, Slonimo, Sokulkos, Svyrių, Švenčionių, Trakų, Užnerio, Vilniaus miesto, Vilniaus apskrities, Vyšniavo ir Volkovysko. 1860 m. vyskupijoje buvo 298 parapinės bažnyčios ir 600 kunigų, 1901 m. – 235 parapinės bažnyčios ir 362 kunigai.
Vyskupijos turto konfiskacija
redaguoti1792 m. prie Rusijos prijungtoje teritorijoje atsidūrusios bažnytinės žemės paskelbtos Rusijos iždo nuosavybe. Numalšinus T. Kosciuškos sukilimą, 1794 m. Rusijos vyriausybės įsaku Vilniaus vyskupo valdos taip pat paskelbtos valstybes nuosavybe. Remtasi 1789 m. liepos 27 d. Respublikos seimo įstatymu, skelbiančiu, kad vyskupo valdos, kai nėra jo ordinaro, turi atitekti iždui. Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis 1794 m. birželio 28 d. Varšuvoje lenkų sukilėlių pakartas. Vilniaus vyskupui valdžios paskirta alga – 10 000 rb per metus. Tai sudarė apie aštuntadalį nusavintų valdų pajamų. Vyskupo dvarai išdalyti privatiems asmenims. Molėtus ir Gervėčius Jekaterina II dovanojo Šuazeliui, Armoniškes – baronui Lefortui, Tauragnus – generolui Jagušinskiui, Raudondvarį – atsargos pulkininkui Parčevskiui. Salakas tapo Vilniaus generalgubernatoriaus valda. Vilniaus vyskupo dvarai Baltarusijoje išdalyti anksčiau. Vyskupo rūmuose įsikūrė generalgubernatorius. Trakų sufraganijos, Vilniaus Šv. Kazimiero koplyčios bei 9 turtingiausių bažnyčių (Anykščių, Ašmenos, Gardino, Geranainių, Kauno, Nemenčinės, Trakų, Vilniaus Šv. Jonų, Volpos) pajamos paskirtos Vilniaus universitetui. 1842–1843 m. suvalstybintos visos bažnytinės žemės, kuriose gyventa pavaldinių. Bažnyčioms skirta iki 33 dešimtinių (dešimtinė – 1,09 ha) žemės, o vienuolynams ir daugiau. Priklausomai nuo parapijiečių skaičiaus bažnyčios suskirstytos į 5 klases. I klasės parapijos klebonui nustatyta 600, II kl. – 500, III kl. – 400, IV kl. – 275, V kl. – 230 rb alga per metus. Vyskupui mokėta 2000, kapitulos klebonui – 300, prelatams – 250 rb per metus. 1843 m. kapitulos narių skaičius sumažintas iki 3. Jiems algos nemokėtos. Vėliau kanauninkams už atimtas valdas mokėta po 140-180 rb per metus. Vilniaus katedrai išlaikyti paskirta 2120 rb per metus.
Vienuolynai
redaguotiNepanaikinti vienuolynai 1842 m. suskirstyti į tris klases. I klasės turėjo turėti ne mažiau 22, II kl. – ne mažiau 16, III kl. – ne mažiau 13 vienuolių. I klasės seserų vienuolynai buvo tie, kurie turėjo ne mažiau 19, II kl. – ne mažiau 16, III kl. – ne mažiau 11 seserų. Visi vienuolynai, neturintys trečiai klasei nustatyto vienuolių skaičiaus, priskirti neetatiniams ir pasmerkti uždarymui. Į etatinius vienuolynus uždrausta priimti naujų narių. Jau 1798 m. Rusijos valdžia Vilniuje uždarė Šv. Ignoto bažnyčią. 1832 m. vienu įsaku Vilniaus vyskupijoje uždaryti 49 vienuolynai ir 29 jų bažnyčios. Iš viso 1832 m. Rusijos imperijoje uždaryti 192 vienuolynai, buvo likę 119. 1798–1885 m. vyskupijoje uždarytos 107 katalikų bažnyčios ir 81 koplyčia. Iki 1905 m. veikė šie vienuolynai: Gardino pranciškonų, Vilniaus benediktinių, Gardino brigitiečių, Slonimo bernardinių. Caro valdžia trukdė skirti vyskupus, 1863 m. ištrėmė vyskupą Adomą Stanislovą Krasinskį, nušalino nuo pareigų vyskupus ordinarus: Karolį Hrinevskį (1885), Steponą Aleksandrą Žvėravičių (1902), Eduardą Ropą (1907).
Lietuvybės puoselėjimas
redaguotiIki 1794 m. Vilniaus vyskupai buvo LDK Ponų tarybos, Lietuvos ir Lenkijos valstybės senato nariai. Vieni iš įtakingiausių vyskupų Lietuvos valstybiniame ir kultūriniame gyvenime buvo Valerijonas Protasevičius, Jurgis Radvila, Ignotas Jokūbas Masalskis ir kiti. Dauguma Vilniaus vyskupų bei kapitulos narių buvo nelietuviai arba sulenkėję bajorai. Vyskupijoje kelis šimtmečius vykdyta lietuvių lenkinimo politika. 28 Vilniaus vyskupijos bažnyčių kunigaikščių aprūpinimo dokumentuose reikalaujama, kad nuolat būtų kunigas, mokantis lietuviškai. Tokie aktai žinomi ir dabar sulenkintose parapijose: Ikaznėje, Eišiškėse, Lavoriškėse, Rūdninkuose. 1802–1843 m. Vilniaus diecezijos (misionierių) spaustuvėje išspausdintos 65 lietuviškos knygos, tačiau nuo XVIII a. pirmosios pusės iki 1901 m. Vilniaus bažnyčiose nebesakyti pamokslai lietuvių kalba. 1828 m. pastabose apie Vilniaus dekanato vizitaciją konstatuojama, kad daugumos parapijų gyventojai lietuviai, valstietės moterys ir vaikai nesupranta lenkiškai, tačiau bažnyčiose lietuviškų pamokslų nesą. Lietuvių polonizacija per bažnyčią ypač sustiprėjo po 1863 m. sukilimo.
1884 m. tik 8 vyskupijos bažnyčiose buvo sakomi lietuviški pamokslai, 23 – lietuviški ir lenkiški, 6 – lenkiški ir retkarčiais lietuviški, kitose – tik lenkiški. Dekano Silvestro Gimžausko iniciatyva apie 1883 m. beveik visame Merkinės dekanate, be lenkiškų, pradėti sakyti ir lietuviški pamokslai. 1893 m. iš 62 vyskupijos lietuviškų parapijų 23 bažnyčiose pamokslai sakyti tik lenkiškai, 11 – lenkiškai ir lietuviškai, 28 – lietuviškai. Kilus lietuvių atgimimui, ypač„ trukdyta turėti lietuviškas pridėtines pamaldas bei sakyti pamokslus tose parapijose, kur vyravo dvikalbystė, arba tautiniu atžvilgiu mišriose. Nuo 1906 m. Vilniaus vyskupijos kurija leido kelis katalikiškus laikraščius tiktai lenkų kalba. Siekdami sustabdyti lenkinimą per bažnyčią, 1906 m. lietuviai inteligentai parengė memorandumą „Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose“ ir pasiuntė popiežiui Pijui X. 1912 m. 70 lietuvių kunigų pasirašė antrą memorandumą popiežiui apie Vilniaus vyskupijos lenkinimą.
1912 m. vyskupijoje veikė 27 Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyriai. 1913 m. įsisteigė katalikiška lietuvių švietimo draugija „Rytas", 1914 m. turėjusi apie 40 skyrių. 1918 m. Vilniaus vyskupu paskirtas Jurgis Matulaitis. Tai buvo aukšto intelekto dvasios vadas, siekiantis darnaus visų tautų sugyvenimo. Lenkai dvasininkai privertė jį atsisakyti užimamų pareigų.
Arkivyskupijos įsteigimas
redaguoti1920 m. lenkai užėmė Vilnių ir didesnę vyskupijos teritoriją. Iš Detuvoje likusios Vilniaus diecezijos dalies 1926 m. įsteigta Kaišiadorių vyskupija. Lenkijos valdomoje vyskupijos dalyje 1925 m. sudaryta Vilniaus arkivyskupija, viena iš 5 Lenkijos bažnytinių provincijų.
Vilniaus vyskupija
redaguotiVyskupai ir administratoriai
redaguotiVyskupai koadjutoriai
redaguoti- Jurgis Radvila 1574–1579
- Martynas Tryzna 1639–1643
- Motiejus Juozapas Ancuta 1717–1722
- Juozapas Sapiega 1737–1754
- Juozapas Kazimieras Kosakovskis 1791–1794
Vyskupai sufraganai
redaguoti- Jokūbas Mechovskis 1512–1531
- Feliksas 1532–1544
- Jurgis Albinas 1550–1570
- Kiprijonas Viliskis 1572–1594
- Mikalojus Pacas 1602–1610
- Abraomas Vaina 1611–1626
- Jurgis Tiškevičius 1627–1633
- Stanislovas Neborskis 1634–1644
- Jeronimas Vladislovas Sanguška 1644–1655
- Aleksandras Kazimieras Sapiega 1655–1660
- Gotardas Jonas Tyzenhauzas 1661–1668
- Vladislovas Silnickis 1683–1692
- Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas 1694–1695
- Jonas Mikalojus Zgerskis 1696–1710
- Motiejus Juozapas Ancuta 1710–1717
- Jurgis Kazimieras Ancuta 1723–1737
- Antanas Juozapas Žolkovskis 1755–1763
- Tomas Ignotas Zenkovičius 1763–1781
- Petras Aleksandras Točilovskis 1782–1793
- Dovydas Pilkauskis 1795–1803
- Nikodemas Puzinas 1814–1819
- Liudvikas Zdanovičius 1890–1896
Vyskupai sufraganai Baltarusijai
redaguoti- Teodoras Skuminas 1652–1668
- Mikalojus Slupskis 1669–1693
- Adalbertas Izdebskis 1696–1703
- Aleksandras Gorainis 1704–1711
- Karolis Petras Panceržinskis 1712–1721
- Boguslavas Korvinas Gosievskis 1722–1744
- Antanas Juozapas Žolkovskis 1744–1755
- Tomas Ignotas Zenkovičius 1755–1763
- Steponas Jonas Giedraitis 1763–1765
- Feliksas Tovianskis 1766–1782
- Stanislovas Sestrencevičius 1773–1774
Trakų vyskupai sufraganai
redaguoti- Juozapas Kazimieras Kosakovskis 1775–1781
- Pranciškus Aloyzas Gzovskis 1782–1790
- Jurgis Palubinskas 1796–1801
- Ignotas Hovaldas 1804- ?
- Tadeušas Kundzičius 1815–1829
- Jonas Civinskis 1840–1846
Bresto vyskupai sufraganai
redaguotiKuršo vyskupai sufraganai
redaguotiŠaltiniai
redaguotiMisius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios: Žinynas. – V.: Pradai, 1993.
Literatūra
redaguoti- Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798-1918 m. (sud. Vytautas Merkys). - Vilnius: Versus aureus, 2006. - 479 p.: iliustr. - ISBN 9955-699-42-6
Nuorodos
redaguoti- Dvasinė akademija Brockhaus'o enciklopedijoje
- Vilniaus vyskupija 1744 m.
- Vilniaus vyskupijos dvasininkai 1789 m.
- Vilniaus vyskupijos dvasininkai 1792 m.
- Vilniaus vyskupijos dvasininkai 1872 m.
- Vilniaus (arki)vyskupai ordinarai (Vilniaus arkivyskupija) Archyvuota kopija 2010-05-03 iš Wayback Machine projekto.