Krokuva

Krokuva (lenk. Kraków, vok. Krakau, lot. Cracovia) – miestas-apskritis pietų Lenkijoje, Vyslos aukštupyje, Mažosios Lenkijos vaivadijos administracinis centras. Krokuva yra antras pagal dydį Lenkijos miestas po Varšuvos. Nuo 1038 m. iki 1596 m. Krokuva buvo Lenkijos (ir Abiejų Tautų Respublikos) sostine, nuo 1815 m. iki 1846 m. buvo Laisvosios Krokuvos sostinė, o nuo 1846 m. iki 1918 m. Krokuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine.

Krokuva lenk. Kraków

Krokuva. Turgaus aikštė

Krokuva 50°3′41″ š. pl. 19°56′18″ r. ilg. / 50.06139°š. pl. 19.93833°r. ilg. / 50.06139; 19.93833 (Krokuva)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Mažosios Lenkijos vaivadija
Valsčius	Krokuvos valsčius

Įkūrimo data	966 m. (pirmą kartą paminėtas)
Miesto prezidentas	Jacek Majchrowski

Gyventojų (2018^[1])	769 498
Plotas	326,85 km²
Tankumas (2018^[1])	2 354 žm./km²
Altitudė	188–383 m

Pašto kodas	30-024 iki 31-962
Tinklalapis	Kraków
Vikiteka	Krokuva

Kirčiavimas	Krókuva ^[2]

Tradiciškai Krokuva laikoma vienu svarbiausių Lenkijos mokslo, kultūros ir meno centru. Seniausias Lenkijoje Jogailos universitetas, kurį įkūrė Kazimieras III Didysis. 1978 m. Krokuvos istorinis centras, apimantis Senamiestį, Kazimiežo kvartalą ir Vavelio pilį, buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Krokuvoje apsilanko apie 4,4 mln. turistų per metus.^[3] Miestas palaiko partnerystės ryšius su Vilniumi, veikia Lietuvos Respublikos garbės konsulatas (konsulas Janas Vidackis).

Istorija

Priešistorė ir viduramžiai

Arheologiniai radiniai liudija, kad gyvenvietė dabartinės Vavelio kalvos vietoje buvo įkurta dar akmens amžiuje.^[4] Krokuvos apylinkėse nuo priešistorinių laikų buvo kasama druska. Vėliau miesto augimą kurstė šalia esančios Veličkos, Bočnios druskos, Olkušo ir Slavkovo alavo bei sidabro kasyklos.

V a. Krokuvos apylinkėse apsigyveno vakarų slavų vyslėnų gentis. Krokuvos istorija prasideda prieš susikuriant Lenkijos valstybei, kai šis miestas buvo vyslėnų genties sostine. Pagal legendą Vavelio kalvoje gyvenęs slibinas, kurį nugalėjo genties kunigaikštis Krakas. Prieš jį daugelis riterių bandę nužudyti slibiną, bet nesėkmingai; Krakas pavaišinęs slibiną užnuodytais pusryčiais ir taip įveikęs.

IX a. Krokuva greičiausiai dalinai priklausė Didžiajai Moravijai. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose miestas paminėtas 966 m., kai žydų keliautojas Abrahamas ben Jakobas aprašė Krokuvą kaip svarbų prekybos centrą.

X a. pabaigoje miestas tapo svarbiausiu Piastų dinastijos valdų prekybos centru. Pradėti statyti mūriniai pastatai, įskaitant Vavelio pilį, romanines bažnyčias, katedrą ir baziliką. 1241, 1259 ir 1287 m. totorių įsiveržimų metu miestas buvo beveik visiškai sugriautas.^[5] Miestas buvo atstatytas ir 1257 m. jam suteiktos Magdeburgo teisės, suteikusios miestiečiams mokesčių ir prekybos lengvatų.^[6] Lenkijos susiskaldymo laikotarpiu mieste įsikūrė daug vokiečių. Jausdami savo reikšmę ir tikėdamiesi Silezijos kunigaikščių palaikymo Krokuvos vokiečiai 1311 m. sukilo prieš karalių Vladislavą Lokietką, bet buvo numalšinti ir nubausti atimant lengvatas ir privilegijas.

Sostinė

Vladislavas Lokietka 1313 m. Krokuvoje įkūrė savo rezidenciją (vietoje Gniezno) ir karūnuojasi. Didelę reikšmę miestas įgavo 1364 m. Kazimierui III įkūrus Krokuvos universitetą.^[7] Kazimieras Didysis pastatė mieste ir kitų pastatų bei skatino amatus bei prekybą.

1386 m. vasario 14 d. Krokuvoje buvo pakrikštytas Jogaila bei surengtos jo ir Jadvygos vestuvės. Valdant Jogailaičių dinastijai (1386–1572) miestas augo. Galingos valstybės sostinė ir Hanzos sąjungos narys, miestas traukė amatininkus, verslus ir gildijas, klestėjo menai ir mokslas.^[8] Gyventojų skaičius išaugo iki 100 tūkst.

1572 m. mirė paskutinis Jogailaitis valdovas Žygimantas Augustas. Abiejų Tautų Respublikos sostas atiteko Henrikui Valua, o vėliau kitiems valdovams iš užsienio. Miesto reikšmė menko, ypač po nusiaubimo švedų tvano metu ir maro, kuris nusinešė 20 000 miestiečių gyvybių. 1609 m. Zigmantas Vaza galutinai persikėlė į naująją sostinę, tačiau karūnacijos tebevykdavo Krokuvoje.

XVIII–XIX a.

XVIII a. nuo epidemijų, gaisrų, ir švedų puldinėjimų ėmė skursti. Po to jame ne kartą plėšikavo švedai, prūsai ir rusai. 1787 m. Krokuvoje bebuvo 9,5 tūkst. gyventojų.

Po 1795 metų išnykus Abiejų Tautų Respublikai, Krokuvos likimas buvo labai permainingas. Iš pradžių Krokuva įėjo į Austrijos imperijos sudėtį, kur buvo įjungta kaip Galicijos dalis. 1809 m. Napoleonas atkūrė Lenkijos valstybingumą, įkurdamas Varšuvos kunigaikštystę. Krokuva, kartu su Galicija, tapo šios valstybės miestu.

1815 m. po Vienos kongreso Krokuva tapo Laisvuoju Krokuvos miestu, kuris turėjo didžiulę savivaldą. Jo teritorija apėmė 1220 km² su 140 tūkst. gyventojų. Šiuo laikotarpiu miestas ėmė atsigauti po anksčiau patirtų sukrėtimų. 1846 m. po Krokuvoje vykusių sukilimų, Habsburgų monarchija aneksavo miestą. Jis buvo pervardintas Didžiąja Krokuvos Kunigaikštyste ir tapo sudėtine Austrijos imperijos dalimi. Nepaisant aneksijos, Krokuva tapo svarbiu kultūriniu centru ir lenkų tautinio atgimimo vieta, dar žinoma kaip Lenkijos Atėnai.

Lenkijos miestas

Nuo 1918 m. Krokuva vėl priklausė Lenkijai.

1939–1945 m. miestą okupavo Vokietija. Operacijoje, pavadintoje „Sonderaktion Krakau“, daugiau kaip 180 universiteto profesorių ir dėstytojų buvo suimti ir nusiųsti į Zaksenhauzeno ir Dachau koncentracijos stovyklas. Žydai buvo apgyvendinti gete ir vėliau nužudyti ar nusiųsti į „Płaszów“ ir „Oświęcim“ koncentracijos stovyklas.

Turizmas

Miestą sudaro centrinė dalis ir 7 priemiesčiai. Krokuvoje yra XV a. tvirtovės likučiai, 39 bažnyčios, daug varpinių, 25 vienuolynai, 7 sinagogos. Vavelyje yra lenkų karalių, vyskupų ir didvyrių laidojimo vieta. Gotikinė šv. Marijos bazilika, šv. Onos bažnyčia su Koperniko kapu. Didelė XIII a. pilis, Lenkijos karalių rezidencija. Joje yra nacionalinis muziejus, kuriame saugomi J. Mateikos, Semigradskio ir kt. dailininkų kūriniai; technikos ir pramonės muziejus, arkivyskupo rūmai. Universiteto pastatas, kuriame įsikūrusi ir mokslų akademija. Jogailos biblioteka su 300 000 knygų ir 5000 rankraščių. Čartoriskių muziejus. Studijuoti galima ne tik universitete, bet ir kunigų seminarijoje, konservatorijoje, Menų akademijoje. Turistai skuba pamatyti Arkivyskupų rūmus, pro kurių popiežiaus langelį tikintiesiems mojavo Jonas Paulius II. Lietuviai noriai aplanko Žalgirio mūšio paminklą, kuriame pavaizduotas ir Ldk Vytautas su kardu bei jo karys su ietimi rankose.

Gyventojai

Gyventojų skaičiaus augimas Krokuvoje nuo 1791 m.:

Geografija

Administracinis suskirstymas

Miestas žemėlapyje:^[9]

Administraciškai nuo 1990 m. Krokuva suskirstyta į 18 apylinkių:

I. Senamiestis (Stare Miasto)
II. Gžegužkos (Grzegórzki)
III. Raudonasis Prondnikas (Prądnik Czerwony)
IV. Baltasis Prondnikas (Prądnik Biały)
V. Krovodža (Krowodrza)
VI. Bronovicės (Bronowice)
VII. Zvežynecas (Zwierzyniec)
VIII. Dembnikai (Dębniki)
IX. Lagevnikai-Falenckio Šilas (Łagiewniki-Borek Fałęcki)
X. Svošovicės (Swoszowice)
XI. Duchackių Podgužė (Podgórze Duchackie)
XII. Bežanuvas-Prokocimas (Bieżanów-Prokocim)
XIII. Podgužė (Podgórze)
XIV. Čyžynai (Czyżyny)
XV. Mistšejovicės (Mistrzejowice)
XVI. Benčycės (Bieńczyce)
XVII. Kšeslavickių Vzguža (Wzgórza Krzesławickie)
XVIII. Nova Huta (Nowa Huta)

Klimatas

Krokuva yra išsidėsčiusi ant atlantinio ir kontinentinio klimato zonų ribos. Orai priklauso nuo vyraujančių vėjų krypties. Vakarų vėjai (~40 %) dažniausiai vasarą atneša drėgną orą su lietumi, o rytų vėjai (~22 %), ypač žiemą, atneša sausus ir labai šaltus orus. Vidutinis vėjo greitis yra 11 km/h.

Vidutinė temperatūra sausio mėn. yra apie −2 °C, tačiau pakankamai dažni šalčiai iki −20 °C. Vidutinė liepos temperatūra yra +19 °C, tačiau kartais temperatūra gali siekti iki +35 °C. Bendrai paros metu temperatūra svyruoja nedaug.

Ypač karštomis vasaros dienomis pasitaiko audrų su perkūnija. Paskutiniais metais ekstremalių orų reiškinių regione padaugėjo, pvz., liūtis, kurios metu iškrenta 50 l/m² ar net nedideli viesulai. 2003 m. buvo stebimi dulkių sūkuriai.

Lietuviai

Viena pirmųjų lietuvių, apsigyvenusių Krokuvoje, buvo LDK Gedimino duktė Aldona, ištekėjusi už Lenkijos karaliaus Vladislovo I sūnaus Kazimiero III Didžiojo. 1386 m. Lenkijos karaliumi čia buvo vainikuotas LDK Jogaila. Nuo pat universiteto įkūrimo jame studijavo ir Lietuvos bajorų vaikai, kitų visuomenės sluoksnių atstovai. XVI a. jame mokėsi lietuviškos raštijos kūrėjai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis. 1885 m. Krokuvos Mokslų akademijos nariu koresondentu buvo išrinktas archeologas Tadas Daugirdas. Kai XX a. pradžioje lietuvių studentų pagausėjo, jie įkūrė savišalpos draugiją „Parama“. Atvykeliai iš lietuviškų gubernijų ypač noriai rinkosi studijas Krokuvos Menų akademijoje, kurioje profesinių žinių siekė skulptoriai Petras Rimša ir Kazimieras Ulianskis, tapytojai Justinas Vienožinskis, Adalbertas Staneika, Ignas Šlapelis bei kiti. 1908 m. Jogailos universitete kalbotyrą studijavo Kleofas Jurgelionis. Po Pirmojo pasaulinio karo dauguma lietuvių iš miesto išvažiavo ir tautiečių susitikimai nutrūko ilgiems dešimtmečiams. XX a. pabaigoje į universitetą dėstyti lietuvių kalbą atvyko lituanistė Greta Lemanaitė-Deprati. Jos ir Lietuvos ambasados darbuotojų pastangų dėka 2008 m. lapkričio 26-29 dienomis Krokuvoje įvyko pirmosios Lietuvos dienos, kurių metu pristatyta šalies istorija, dabartis; kultūra, menas ir literatūra.^[10] Universitete sėkmingai veikia Lenkų-lietuvių akademija – organizacija, siekianti dviejų šalių akademinių sluoksnių glaudesnio bendradarbiavimo.^[11]

Krokuvos lietuvių draugija „Rūta“

1904 m. vasario 27 d. buvo įkurta Krokuvos lietuvių draugija „Rūta“, žadinusi tautinę savimonę ir skatinusi kultūrinį bendradarbiavimą su Lietuva. Draugijos vadovais buvo universiteto profesoriai Janas Razvadovskis (dėstė lietuvių kalbą šioje aukštojoje mokykloje) ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, sekretoriumi Adomas Varnas. Nariais buvo mieste studijavę Jurgis Baltrušaitis, Liudas Vailionis, Antanas Didžiulis, Aloiza Paškievič-Kairienė, Vladas Kairiūkštis, Pranas Mažylis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Adalbertas Staneika, Ignas Šlapelis, Kazimieras Ulianskis, Petras Rimša, Justinas Vienožinskis, ir kt. Draugijos įstatai buvo parašyti dviem kalbom: lietuvių ir lenkų; šios kalbos buvo naudojamos ir susirinkimų metu. „Rūta“ rengė literatūros vakarus, organizuodavo lietuvių susirinkimus, kuriuose buvo skaitomi referatai. Apie jos veiklą dažnokai rašydavo laikraštis „Czas“. Visuomenės susidomėjimas lietuviška tematika augo. 1908 m. Krokuvoje buvo išleistas pieštų lietuviškų stogastulpių ir kryžių albumas. Jo autorius dailininkas Francišekas Kšivda-Polkovskis liaudies drožėjų kūrinius perpiešė kelionės po Ukmergės ir Zarasų apylinkes metu. 1907 m. draugija išleido pirmąjį lietuvišką literatūrinį almanachą „Gabija“. Įžanga šiam leidiniu parašė Jonas Basanavičius.

Pamažu „Rūtoje“ prasidėjo trintis tarp vieningos (unijinės) lietuvių-lenkų valstybės šalininkų ir norinčių, kad Lietuva žengtų savarankiškesniu keliu. Pradėjo trūkti ir finansų organizuojamiems renginiams, draugijos veikla ėmė slopti. Kai 1907 m. į Krokuvą atvažiavo lietuvių visuomenės veikėjas Juozas Gabrys-Paršaitis, praktinės veiklos jis nebepastebėjo. Susidomėjimą Lietuva dar bandė palaikyti Juozapas Albinas Herbačiauskas, 1911–1924 m. universitete dėstęs lietuvių kalbą.^[12]