Andoros istorija

Andoros pavadinimas yra iberiškos – baskiškos kilmės, kas rodo seną šalies kilmę ir ilgą istoriją.

Andora tvirtina, kad yra paskutinė nepriklausoma Ispanijos markos palikuonė. Ispanijos marką kaip buferinių valstybių rinkinį, skirtą apsaugoti krikščioniškąją Prancūziją nuo Ispanijos maurų, įkūrė Karolis Didysis. Tradicija teigė, kad andorietis Markas Almugaveras atvedė 5000 vyrų į Piumoranso perėją, kur Karolis Didysis kovėsi su maurais.^[1]. Dėkingas karalius paskelbė andoriečius nepriklausomais žmonėmis ir suteikė chartiją už jų kovą su maurais 788 m. Dabar daug istorikų abejoja chartijos tikrumu ir tikslai nežinoma, kaip Andora tapo nepriklausoma.

Politinį savarankiškumą įgavo valdant Karolio Didžiojo sūnui, 801 m. iš maurų atėmusiam Barseloną – Liudvikui I. Liudvikas I 819 m. dalį siuzereniteto perdavė Urgelio vyskupui. Nuo IX amžiaus pabaigos iš Andoros gyventojų duokles ėmė ir Urgelio grafai, ir vyskupai. Vėliau grafų teisės perėjo grafams de Foix. 1278 metais teismo sprendimu Andora pripažinta bendra grafų de Foix ir Urgelio vyskupų valda. 1419 m. buvo įkurtas Andoros savivaldos organas Generalinė Taryba, bet reali jo įtaka buvo menka ir Urgelio vyskupai išsaugojo savo įtaką, o de Foix valda perėjo Navaros karaliui – 1607 m.

1970 metais įvesta visuotinių rinkimų teisė. 1991 m. Andora pripažinta savarankiška valstybe. 1993 m. įtvirtinta konstitucija. Jungtinių Tautų (JT) narė yra nuo 1993 m.