Norvegijos istorija

Skandinavijos istorija
Švedijos | Norvegijos | Danijos
Skandinavijos priešistorė
Germanija
Vikingai
Inglingai	Horfagreatai	Skjoldungai
Stenkiliai		Estridsenai
Erikai-Sverk.
Folkungai	Folkungai
Kalmaro unija
Vazos
Vitelsbachai	Danija-Norvegija (Oldenburgai)
Holšteinai-Gotorpai
Švedijos–Norvegijos unija (Bernadotai)		Gliuksburgai
Bernadotai	Gliuksburgai	Gliuksburgai
Susijusių šalių istorijos:
Suomijos, Grenlandijos, Islandijos

Norvegijos istorija apima Norvegijos raidos laikotarpį nuo vėlyvojo paleolito iki šių laikų.

Norvegijos pakrantė išsilaisvino nuo ledynų po paskutinio ledynmečio 12 tūkst. m. pr. m. e. Pagal archeologinius radinius galima teigti, kad Norvegijoje žmonės gyveno 10 tūkst. m. pr. m. e. (prieš 12 000 metų).^[1] Miorės ir Rumsdalio apygardoje aptikti archeologiniai radiniai, datuojami 9200 m. pr. m. e., tikriausiai yra Dogerlando, srities, nugrimzdusios į Šiaurės jūrą, gyventojų liekanos. Dauguma Skandinaviją kolonizavusių žmonių atvyko iš dabartinės Vokietijos teritorijos prieš 11 000 – 12 000 metų. Akmens amžiuje Trumse ir Finmarke atsirado Komsos kultūra, o toliau į pietus - Fosnos kultūra.

Neolito laikotarpis Norvegijoje prasidėjo apie 4000 m. pr. m. e., kai Oslo fjorde atsirado žemdirbystė. Ją atgabeno atvykėliai iš pietų, kurie maišėsi su vietiniais.^[2] Perversmas žemdirbystėje įvyko 2900-2500 m. pr. m. e., paplitus galvijams, kiaulėms, ožkoms, avižoms ir miežiams. Tuo laikotarpu į Norvegiją atvyko Virvelinės keramikos kultūra, atgabenusi naujus ginklus, įrankius ir indoeuropiečių dialektą, iš kurio atsirado norvegų kalba.

Vikingų amžius apima laikotarpį, trukusį 800–1066 m. Tuo metu norvegai, danai ir švedai keliavo savo ilgais laivais kaip plėšikai, tyrinėtojai, kolonistai ir prekeiviai. Vikingų antpuoliai paveikė didelę Europos dalį. Norvegijos vikingai daugiausiai keliavo į vakarus: Islandiją ir Britaniją. Daugybė norvegų paliko gimtinę ir apsigyveno Islandijoje, Farerų salose, Grenlandijoje, įvairiose Airijos ir Britanijos srityse. Norvegai įkūrė keletą svarbių Airijos miestų: Dubliną, Limeriką ir Voterfordą^[3]. Jie taip pat įkūrė prekybos punktus prie daugybės keltų gyvenviečių. Vikingai taip pat pasiekė Šiaurės Ameriką ir Niufaundlende įkūrė gyvenvietę.

IX a. Norvegiją sudarė daugybė mažų karalysčių, kurių svarbiausios buvo Halogalandas (Šiaurės Norvegija), Triondelagas, Sognas, Hordalandas, Rugalandas (Vakarų Norvegijoje), Agderis (Pietų Norvegijoje), Geirstadas, Vestfoldas, Alvheimas (Rytų Norvegijoje) ir kt. Karalysčių atstovai rinkdavosi į keturis liaudies susirinkimus (tingus), atstovavusius keturias skirtingas Norvegijos žemes. Tradicija teigia, kad po Hafrsfjordo mūšio 872 m. Haraldas I iš Vestfoldo suvienijo Norvegiją ir tapo jos pirmuoju karaliumi.

971 m. nužudžius karalių Haraldą II, šalies valdžioje įsigalėjo Ladės jarlai, kurie de facto tapo visos Norvegijos valdovais. Jų sostinė buvo Trondheimas (Triondelago regione). Šie jarlai nominaliai pripažino Danijos valdžią, ir tokiu būdu Norvegija iki pat 1035 m. buvo laikoma Danijos karalystės dalimi. Ladės jarlų ir Danijos viešpatavimą keletą kartų nutraukė į valdžią sugrįžę norvegų Gražiaplaukio dinastijos atstovai: Olafas I Trigvasonas (995–1000 m.) ir Olafas II Haraldsonas (1015–1028 m.) Po pastarojo mirties Norvegija buvo valdoma iš Danijos kaip Knuto Didžiojo „Šiaurės jūros imperijos“ dalis.

Po to, kai 1035 m. Olafo II sūnus Magnusas Gerasis užėmė Norvegijos sostą, tris šimtus metų joks danų karalius nevaldė Norvegijos. Magnuso įpėdinis Haraldas III pabandė įsiveržti į Angliją 1066 m., bet buvo nugalėtas ir nužudytas Stamfordo tilto mūšyje.

Nuo X a. pradžios Norvegijoje buvo platinama krikščionybė. Hakonas I (920–961 m.) buvo pirmasis krikščioniškas Norvegijos karalius. Krikščionybė ypač paplito valdant misionieriškai veikusiems karaliams Olafui I ir Olafui II.

XI a. viduryje Norvegijos karalystė jau buvo tvirta, bet jos administracija buvo labai silpna. Kūrėsi miestai ir XI a. pabaigoje klestėjo trys didžiausi dabartinės Norvegijos miestai: Oslas, Trondheimas (Nidaros) ir Bergenas (Bjørgvin). Klestėjo ir Tensbergas, svarbiausias rytų Norvegijos miestas iki apie 1300 m. Olofas III (1067–1093 m.) buvo pirmas skaityti mokantis Norvegijos karalius. Bažnyčia palaipsniui plėtė savo organizaciją ir 1152 ar 1153 m. buvo įkurta Nidaro archivyskupystė. Tuo metu Norvegijos žemyninėje dalyje buvo penkios vyskupystės: Nidaro, Bergeno, Oslo, Stavangerio ir Hamaro. Šiaurės jūros salos, kurias kolonizavo norvegai, priklausė Nidaro vyskupystei.

Pagal to meto praktiką visi karaliaus sūnūs turėjo teisę paveldėti sostą, įskaitant ir nesantuokinius. Todėl buvo laikotarpių, kai šaliai vadovavo keli karaliai, kelis kartus trys, o vienu metu net keturi. Šalies padalinimas buvo ne geografinis, o paremtas karališkųjų pajamų dalinimu. Neaiškūs įpėdinystės įstatymai, dažni karalystės padalinimai, socialiniai ir ekonominiai konfliktai buvo pagrindinės pilietinių karų laikotarpio (1130–1240 m.) priežastys. Pilietiniai karai prasidėjo po karaliaus Zigurdo I mirties ir truko apie šimtą metų. Apie 1160 m. įsikišo Bažnyčia ir Magnusas V tapo pirmuoju Norvegijos karaliumi, karūnuotu bažnyčioje 1163 ar 1164 m. Tuo metu sukurti pirmieji rašytiniai įpėdinystės įstatymai. Turėjo valdyti tik vienas karalius ir būtinai santuokinis sūnus. Bet įstatymas nebuvo įgyvendintas, nes Magnusą nugalėjo Sverė. Bažnyčia ekskomunikavo Sverė, bet šis nugalėjo visus pretendentus ir 1202 m. buvo pirmuoju natūralia mirtimi mirusiu karaliumi nuo 1130 m.

1299 m. Haakonas V, tapęs karaliumi padarė Oslą Norvegijos sostine. Haakonas vykdė aktyvią užsienio politiką ir bandė padidinti Norvegijos įtaką Skandinavijoje. Dėl jo politikos ir giminystės ryšių su kitomis karališkomis Skandinavijos šeimomis, Norvegija kelis šimtmečius atsidūrė unijoje su savo kaimynėmis. Po mirties jis nepaliko vyriškos lyties įpėdinio ir sostas atiteko dukters sūnui, Švedijos karaliui Magnusui Eriksonui. Ši unija buvo tik personalinė ir buvo nutarta, kad Magnuso sūnūs pasidalins dvi karalystes. Magnusas atsisakė Norvegijos sosto sūnaus Haakono naudai. Bet Haakonas, vedęs Danijos karaliaus dukterį irgi kovojo dėl Švedijos sosto. Jų sūnus Olafas paveldėjo Danijos sostą, o po tėvo mirties 1380 m. ir Norvegijos sostą. Su nedidele išimtimi Daniją ir Norvegiją valdė tas pats karalius iki 1814 m.

Pagrindinis straipsnis – Kalmaro unija.

Karalius Haakonas V mirė 1319 m. be vyriškos lyties palikuonio. Jo dukra ištekėjo už švedų princo, o jų sūnus Magnusas Eriksonas paveldėjo abu sostus. Magnuso sūnus Haakonas VI ir kūdikis Olavas IV buvo paskutiniai Norvegijos vietiniai karaliai iki 1991 m., kai Haraldas V tapo karaliumi. Margaretai I, karalienė motina, Danijos karaliaus Valdemaro IV duktė suvienijo Daniją, Švediją ir Norvegiją į Kalmaro uniją (1397–1523 m.). Trukusią 180 m., kol Švedija pasitraukė 1523 m. Tuo metu Norvegija labai nusilpo dėl Juodosios mirties, kuri 1349–1351 m. nužudė 40 %–50 % Norvegijos gyventojų^[4] ir sukėlė socialinį bei ekonominį nuosmūkį.

Pagrindinis straipsnis – Danija-Norvegija.

Nusilpusi Norvegija negalėjo atsispirti danams. Vis daugiau spendimų buvo priimama Kopenhagoje, kol galiausiai buvo paleistas Norvegijos parlamentas. Norvegijoje karalių atstovavo valdytojas, vadinamas Statholder, bet Danijos karaliams buvo svarbu, kad Norvegija liktu atskira jų paveldima karalystė. Danų laikotarpis dalinamas į šias dalis:

• Norvegijos reformacija (1537–1596 m.): Norvegija dar labiau nusilpo panaikinus nepriklausomą Norvegijos bažnyčią.
• Šiaurės karai (1596–1720 m.): karų ir pasiruošimo jiems laikotarpis. Svarbiausi karai yra Kalmaro karas (1611–1613 m.), Trisdešimtmetis karas (1618–1648 m.), Šiaurės karas (1655–1658 m.), Skanijos karas (1675–1679 m.) ir Didysis Šiaurės karas (1700–1721 m.)
• Taikos ir ekonominio pakilimo laikotarpis (1721–1770 m.)
• Tautinis atgimimas ir pasiruošimas nepriklausomybei (1770–1814 m.)

Po to kai Didžioji Britanija užpuolė Daniją-Norvegiją, ji sudarė sąjungą su Napoleonu ir 1814 m. atsidūrė pralaimėjusiųjų gretose bei turėjo iškęsti sunkias sąlygas ir 1812 m. masinį badą. Oldenburgai turėjo Norvegiją atiduoti Švedijos karaliui, bet Danijai liko Grenlandija, Islandija ir Farerų salos, anksčiau priklausę Norvegijai. Norvegija pasinaudojo šia galimybe ir paskelbė nepriklausomybę, įvedė konstituciją pagal amerikiečių ir prancūzų modelį ir išrinko Danijos princą Kristijoną VIII karaliumi 1814 m. gegužės 17 d. Tai sukėlė karą tarp Norvegijos ir Švedijos, nes švedams už pagalbą karuose su Napoleonu buvo pažadėta Norvegijos teritorija. Tačiau Švedijos armija nebuvo pajėgi iš karto nugalėti Norvegijos pajėgas. Norvegija buvo prijungta prie Švedijos ne kaip nauja teritorija, bet pagal personalinę uniją. Pagal sutartį Norvegija išlaikė liberalią konstituciją, nepriklausomas institucijas (įskaitant armiją).

Tuo metu kilo Norvegijos romantistinis nacionalinis kultūrinis judėjimas, kai norvegai norėjo išreikšti ir apibrėžti savitą tautinį charakterį. Šis judėjimas apėmė visas kultūros sritis: literatūrą (Henrik Wergeland, Bjørnstjerne Bjørnson, Peter Christen Asbjørnsen, Jørgen Moe, Henrik Ibsen), tapybą (Hans Gude, Adolph Tidemand), muziką (Edvardas Grygas) ir net kalbos politiką, kur bandymai apibrėžti tautinę rašytinę norvegų kalbą baigėsi dviem oficialiomis rašytinėmis norvegų kalbomis: Bokmål ir Nynorsk.

Christian Michelsen, laivybos magnatas ir politikas, buvo Norvegijos ministras pirmininkas 1905–1907 m. Jis labiausiai žinomas dėl taikaus Norvegijos atsiskyrimo nuo Švedijos 1905 m. birželio 7 d. Norvegų didėjantis nepasitenkinimas unija XIX a. pabaigoje lėmė unijos panaikinimą, o tautos referendume norvegai nusprendė išlaikyti monarchiją, o ne įvesti respubliką. Norvegijos vyriausybė pasiūlė sostą Danijos princui Karlui ir parlamentas vieningai jį išrinko karaliumi. Jis pasivadino Haakonu VII pagal viduramžių nepriklausomos Norvegijos karalius. 1898 m. visiems vyrams suteikta balsavimo teisė, o moterims – 1913 m.

Per Pirmąjį Pasaulinį karą Norvegija buvo neutrali šalis. Norvegija pasiskelbė neutralia ir per Antrąjį Pasaulinį karą, bet 1940 m. balandžio 9 d. naciai į ją įsiveržė.

Norvegija buvo nepasirengusi staigiam Vermachto puolimui, bet karinis pasipriešinimas vyko net 62 dienas, ilgiau nei bet kurioje kitoje nacių užimtoje šalyje, išskyrus Tarybų Sąjungą. Per Norvegijos kampaniją Kriegsmarine neteko daug laivų, įskaitant kreiserį Blücher. Vinjesvingeno ir Hegros mūšiai buvo paskutinis norvegų pasipriešinimas pietų Norvegijoje gegužės mėn., o norvegų armija šiaurėje puolė vokiečius Narviko mūšyje, kol buvo priversta pasiduoti birželio 10 d. sąjungininkams nustojus teikti paramą po Prancūzijos kapituliacijos. Liepos 7 d. karalius, sosto paveldėtojas ir ministrų kabineto nariai pabėgo iš Tromsø ir tęsė kovą prieš Vokietiją Londone. Invazijos dieną kolobaruoti linkęs mažos Nacionalsocialistų partijos (Nasjonal Samling) lyderis Vidkun Quisling bandė užimti valdžią, bet vokiečių okupantai jį nuvertė. Tikroji valdžia priklausė okupacinės valdžios vadui Reichkomisarui Josef Terboven. Quisling, kaip ministras-prezidentas, suformavo kolaborantų vyriausybę, kontroliuojamą vokiečių^[5]. Norvegijos fabrikai, skirti gaminti sunkiajam vandeniui, kuris reikalingas atominio ginklo gamybai, buvo apleisti po daugybės amerikiečių, britų ir norvegų bandymų juos sugriauti. Per penkis nacių okupacijos metus norvegai sukūrė pasipriešinimo judėjimą, kuris kovojo su vokiečiais karinėmis operacijomis ir pilietiniu nepaklusnumu. Tačiau žymiai svarbesnė sąjungininkams buvo Norvegijos prekybos laivyno rolė. Invazijos metu Norvegija turėjo ketvirtą pagal dydį prekybos laivyną pasaulyje. Jam vadovavo Norvegų laivybos bendrovė Nortraship ir jis dalyvavo daugybėje karinių operacijų.

Vienintelė Skandinavijos dalis, iš kurios teko vokiečiams trauktis nuo ginkluotos jėgos, buvo tolimoji Šiaurė, nes rugsėjo mėnesio paliaubų sąlygos įpareigojo suomius išstumti buvusius ginklo draugus – apie 200 000 karių – iš jų teritorijos. Tai įvyko tik 1945 m. balandį, kai jiems pasisekė išvalyti neriją, kuri tesėsi vakarų kryptimi nuo Tromsö šiaurės Norvegijoje: jų nuostoliai šioje kampanijoje buvo mažesni negu ankstesniuose mūšiuose, bet besitraukiantys vokiečiai negailestingai keršijo už atsisakymą juos remti. Tuo pačiu rusai išilgai Arkties pakrantės žygiavo greitai, apsaugodami Petsamo teritoriją (kurią suomiai dabar turėjo atiduoti) ir vydami vokiečius šiaurės Norvegijoje iki pat Tana upės, esančius 160 km į vakarus nuo Kirkeneso, kuriame rusai lapkričio mėnesį apsistojo žiemoti.

Vokiečiai toliau traukėsi pietų link palei Tromsö, palikdami visiškai sunaikintos žemės teritorijos apsauginę juostą. Daugelis vietos gyventojų nepaklusę evakuotis, patyrė daug sunkumų: nors sąjungininkai jiems siuntė maisto atsargų į Kirkenesą, tačiau negalėjo sulaukti jokios rimtos karinės pagalbos. Rusai praleido simbolines norvegų ginkluotąsias pajėgas pro Murmanską, du policijos daliniai atskrido iš Švedijos; pašaukus į kariuomenę vietinius, visos norvegų karinės pajėgos šiaurės Norvegijoje išaugo iki 3200 karių. Paskutinėje karo fazėje pagrindinės norvegų ir danų pasipriešinimo judėjimo funkcijos buvo geležinkelio sabotažas, nors norvegai taip pat ėmėsi priemonių organizuoti Vokietijos prekybinio laivyno naikinimą. Per 4 mėnesius danų sabotuotojai įvykdė 1301 akciją geležinkelyje, tuo tarpu norvegai per vieną naktį 750 vietų nutraukė geležinkelio liniją, be to susprogdino pagrindinį Oslo geležinkelio administracijos pastatą. Manoma, kad tris ketvirtadalius visų Vokietijos dalinių eismo pietų kryptimi pavyko sustabdyti. Tokioje neaiškioje padėtyje, iš rytų ir vakarų prasidėjus lemiamam puolimui į Vokietijos sostinę, atrodė visiškai tikėtina, jog didelės vokiečių karių įgulos, išsilaikiusios per visą pakrantę Norvegijos einančiuose įtvirtinimuose, galėjo būti panaudotos paskutiniam pasipriešinimui. Danų bei norvegų vietinė kariuomenė, būtų buvusios panaudotos operacijoje, kurioje Skandinavija buvo laikoma vienu junginiu. "Norvegija – pranešė generolas Eisenhaueris mėnesį prieš vokiečių kapituliaciją, – gali būti jėga pasiekta tik per Švediją. O tai savo ruožtu reikalaus […] kuo greitesnio bei ankstesnio Danijos išvadavimo.

Švedijos neutralumas visgi nebuvo pažeistas, bet sąjungininkai spalio mėnesį pareikalavo nutraukti rutulinių guolių eksportą; geležies rūdos tiekimas, dėl kurio ilgai buvo ginčytąsi, sumažėjo iki minimumo; ir galiausiai bet kokie prekybiniai ryšiai su Vokietija nutrūko 1945 m. sausio 1 d. Vasario mėnesį karaliaus Gustavo V sūnėnas ir Švedijos Raudonojo Kryžiaus vadovas grafas Folke Bernadotte vedė sėkmingas derybas su Hitleriu policijos ministru H. Himmleriu, kad Švedijai būtų perduotos tam tikros internuotų asmenų kategorijos, įskaitant 7000 danų bei norvegų. Švedijos vyriausybė taip pat tikėjosi prisidėti, kad vokiečių dalinių kapituliacija Danijoje bei Norvegijoje būtų taiki, juos internuojant Švedijoje; ji buvo numačiusi tiesioginio karinio įsiveržimo į Daniją ir Norvegiją planus, jei šios tautos ir toliau kentėtų, vokiečiams tęsiant užsispyrusią kovą. Tačiau Vakarų sąjungininkai nenorėjo, kad jų besąlyginės kapituliacijos reikalavimas būtų bent kiek užtemdytas, o rusai į Švedijos veiksmus būtų pasižiūrėję su ypatingu įtarumu. Galiausiai Danija buvo išvaduota gegužės 4 d., vokiečiams kapituliavus prieš Mongomery šiaurės vakarų Vokietijoje, o gegužės 6 d. rytą Norvegija besąlygiškai pasidavė Eisenhaueriui.

Nors vokiečių pajėgos Norvegijoje sudarė 365000 karių, jos nei čia, nei Danijoje negalėjo pasipriešinti mažai sąjungininkų kariuomenei, atskraidintai perimti jų į savo kontrolę arba perduoti pasipriešinimo judėjimo nariams ir sugrįžusiems iš Švedijos policijos daliniams, kurie ėmėsi atsakomybės už tvarkos palaikymą. Rusų įgula, kurią, kaip manoma, sudarė 40 000 karių, iš Norvegijos tolimosios šiaurės išvyko rugsėjo mėnesį, o metų gale britai uždarė savo štabą Osle. Danijoje, kur vokiečių buvo daug mažiau ir galėjo būti lengviau išsiųsti pro sieną, sąjungininkų buvimas greitai baigėsi, išskyrus Bornholmo sąlą, kurios rusai nepaliko iki 1946 m. balandžio mėn.

Po karo teisiškai buvo persekiojami nacių kolaborantai. 53 tūkst. iš jų buvo nuteisti už išdavystę, 25-iems įvykdyta mirties bausmė. Tuo metu kilo susidomėjimas skandinavizmu. Tai lėmė SAS įsteigimą 1946 m.^[6] ir Šiaurės Tarybos įkūrimą 1952 m. Taip pat Norvegijoje buvo įvesta metrinė sistema. Dėl pokario rekonstrukcijos Norvegijos ekonomika augo daugiausiai Europoje iki 1950 m. Tai buvo pasiekta ribojant vartojimą ir daugiau investuojant į pramonę. Darbo partija (socialdemokratai) valdė beveik visą šaltojo karo laikotarpį. Bergeno universitetas buvo įkurtas 1946 m.^[7]

Norvegija išlaikė neutralitetą iki 1947 m., kai ji prisijungė prie Maršalo plano ir iš Amerikos gavo 400 mln. dolerių. Norvegija iš pradžių susitelkė ties naryste JTO, kurios generaliniu sekretoriumi buvo norvegas Triugvė Li. Nepaisant to, viltys, siejamos su JTO, nebuvo didelės.^[8] Antikomunizmas sustiprėjo Tarybų Sąjungai pasiūlius bendrai valdyti Svalbardą ir ypatingai po 1948 m. Čekoslovakijos perversmo. Norvegijos komunistų partija prarado bet kokią įtaką šalyje. Norvegija pradėjo derybas dėl Skandinavijos gynybos sąjungos, tačiau nusprendė tapti NATO nare 1949 m. Norvegija niekada neleido savo teritorijoje steigti karinių bazių su užsienio kariais ar atominiu ginklu, kad tai neerzintų Tarybų Sąjungos, su kuria Norvegija turėjo sieną nuo 1944 m. NATO daug investavo į Norvegijos armijos infrastruktūrą. Už tuos pinigus buvo pastatyta daug oro uostų XX a. šeštame ir septintame dešimtmetyje.

Norvegija bijojo Švedijos pramonės ir Danijos žemės ūkio konkurencijos, tad ji neįstojo į jokią laisvos prekybos organizaciją iki 1960 m., kai tapo ELPA nare. Po karo Norvegijos žvejyba ir žemės ūkis tapo labiau mechanizuoti, o subsidijos žemės ūkiui tapo trečiomis pagal dydį pasaulyje. Nepaisant to smulkių žvejų ir ūkininkų skaičius drastiškai sumažėjo. 1961 m. buvę Darbo partijos nariai, nepatenkinti savo buvusios partijos politika NATO, Europos ir atominio ginklo klausimais, įkūrė Socialistų Liaudies partiją.

Du referendumai dėl įstojimo į Europos Sąjungą 1972 ir 1994 m. baigėsi nesėkme. Apie 1960 m. Norvegijos teritorijoje buvo rasti dideli naftos ir gamtinių dujų telkiniai, sukėlę ekonominį bumą.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.