Islandijos istorija

Skandinavijos istorija
Švedijos | Norvegijos | Danijos
Skandinavijos priešistorė
Germanija
Vikingai
Inglingai	Horfagreatai	Skjoldungai
Stenkiliai		Estridsenai
Erikai-Sverk.
Folkungai	Folkungai
Kalmaro unija
Vazos
Vitelsbachai	Danija-Norvegija (Oldenburgai)
Holšteinai-Gotorpai
Švedijos–Norvegijos unija (Bernadotai)		Gliuksburgai
Bernadotai	Gliuksburgai	Gliuksburgai
Susijusių šalių istorijos:
Suomijos, Grenlandijos, Islandijos

Islandijos istorija – straipsnis apie Islandijos istoriją nuo seniausių laikų iki dabar.

Islandija, geologiniais mastais, yra nauja sala. Ji atsirado prieš 20 mln. metų išsiveržus ugnikalniams Vidurio Atlanto kalnagūbryje.

Buvo manoma, kad šalis graikų keliautojo Pitėjo vadinama Tule, iš tiesų yra Islandija, nors tuo sunku patikėti, kadangi Pitėjas ją aprašė kaip žemdirbių kraštą, kur daug medaus, pieno ir vaisių. Tiksli data kuomet žmonės pasirodė saloje nežinoma. III amžiaus romėniškos monetos buvo rastos saloje, bet neaišku ar jos atgabentos tuo metu, ar jas atsivežė vikingų naujakuriai, nes tos monetos buvo naudojamos daugybę šimtmečių.

Yra literatūrinių įrodymų, kad saloje prieš skandinavus apsigyveno airių vienuoliai^[1]. Bet nėra archeologinių įrodymų patvirtinančių šią versiją. XII a. mokslininkas Ari Þorgilsson savo knygoje Íslendingabók rašė, kad naujakuriai rasdavo varpelius, panašius į tuos, kuriuos naudodavo airių vienuoliai. Bet kol kas archeologai jų neaptiko. Kai kurie islandai tvirtina kilę iš Kjarvalr Írakonungr, kai buvo sukurtas Landnámabók.

Pagal Landnámabók, Islandiją atrado Naddoddr, vienas iš pirmųjų Farerų salų naujakurių, kai plaukė iš Norvegijos į Farerų salas, bet pasiklydo ir atsidūrė rytiniame Islandijos krante. Naddoddr pavadino salą Snæland (Sniego šalis). Švedų jūreivis Garðar Svavarsson irgi atsitiktinai pasiekė Islandijos krantus. Jis suprato, kad tai sala ir pavadino Islandiją Garðarshólmi (Garðar’o sala) bei peržiemojo Husavike. Pirmasis skandinavas tikslingai plaukęs į Islandiją buvo Flóki Vilgerðarson, dar vadinamas Varnu Flokiu. Jis žiemojo Barðaströnd. Tuo metu buvo šalta žiema ir kai jis pastebėjo ižtantį ledą fiorduose, jis davė salai dabartinį pavadinimą Ísland.

Pirmuoju nuolatiniu salos gyventoju laikomas norvegų vadas Ingólfur Arnarson. Pasak istorijos, jis per bortą išmetė du išdrožtus stulpus prisiekdamas apsigyventi ten, kur jie išplauks į krantą. Jis plaukė palei krantą, kol stulpai buvo surasti pietvakariniame pusiasalyje, dabar vadinamame Reykjanesskagi. Ten jis apsistojo su šeima apie 874 m. vietoje, vadinamoje Reykjavíku (Dūmų įlanka) dėl geoterminių dūmų kylančių nuo žemės. Bėgant laiku toje vietoje išaugo didžiausias salos miestas ir Islandijos sostinė. Tačiau manoma, kad Arnarson galėjo būti ne pirmuoju nuolatiniu gyventoju, nes Náttfari, Garðar Svavarsson vergas, pasiliko saloje, kai šeimininkas nusprendė grįžti į Skandinaviją.

Dauguma iš čia pateiktos informacijos yra iš Landnámabók (Apgyvendinimo knygos) parašytos praėjus keliems amžiams po tų laikų. Archeologiniai radiniai patvirtina, kad apie 870 m. Reykjavíke buvo gyvenvietė.

Paskui Ingólfur iš Norvegijos atvyko kiti vadai su savo šeimomis ir vergais, tad per kelis dešimtmečius buvo apgyvendinta beveik visa Islandija. Pirmieji žmonės buvo norvegai, škotai ir airiai. Pasak Landnámabók, islandų sagų ir kitų dokumentų lasvi buvo tik norvegai, o škotai ir airiai buvo jų vergai. Įprastinis emigracijos iš Norvegijos paaiškinimas yra tai, kad Haraldas I tuo metu vienijo Norvegiją ir žmonės bėgo nuo jo griežto valdymo. Apgyvendinimas aprašytas Landnámabók, sukurtoje XII amžiuje, nuo tų laikų praėjus 200 metų. Ari Þorgilsson’o Íslendingabók laikoma patikimesniu ir senesniu šaltiniu, nors ir ne tokiu išsamiu. Knygos tvirtina, kad Islandija buvo apgyvendinta per 60 metų, o tai gali reikšti, jog per tiek laiko buvo pareikštos teisės į visas žemes.

930 m. svarbiausi vadai įkūrė susirinkimą, vadinamą Altingu. Parlamentas buvo šaukiamas kiekvieną vasarą į Þingvellir, kur atstovaujantys vadai (Goðorðsmenn ar Goðar) taisė įstatymus, sprendė ginčus ir skyrė teisėjus. Įstatymai nebuvo užrašomi, bet juos išmokdavo mintinai Įstatymų pranešėjai (lögsögumaður). Kartais tvirtinama, jog Altingas yra seniausias egzistuojantis parlamentas. Svarbu tai, jog nebuvo centrinės vykdomosios valdžios ir įstatymus vykdydavo tik žmonės. Tokia aplinka labai palanki kraujo kerštui, kuris islandų sagoms suteikdavo daug medžiagos.

Tuo metu Islandija vystėsi be didelių sukrėtimų. To meto naujakuriai buvo įsikūrę net pietvakarių Grenlandijoje ir rytinėje Kanadoje, o apie jų keliones pasakoja Eiríks saga Rauða ir Grænlendinga saga.

Islandijos gyventojai daugiausiai buvo pagonys ir garbino Odiną, Torą, Freirą ir Frėją. Bet X a. iš Europos prasidėjo politinis spaudimas apsikrikštyti. Artėjant tūkstantmečio pabaigai daug svarbių islandų priėmė krikščionybę. 1000 m. atrodė, kad kils pilietinis karas tarp įvairių religinių grupių, tad Altingas paskyrė Þorgeirr Ljósvetningagoði išspręsti religijos klausimą. Jis nusprendė, kad visa šalis turi apsikrikštyti, bet pagonys slapta galės garbinti savo dievus.

Pirmą Islandijos vyskupą Ísleifr Gizurarson paskyrė Adalbertas iš Bremeno 1056 m.

XI ir XII a. galios centralizacija nukamavo respublikos institucijas, nes vietoj vietinių žemdirbių ir vadų nepriklausomybė iškilo keletas šeimų ir jų lyderių. Laikotarpis nuo 1200 m. iki 1262 m. vadinamas Sturlungaöld (Sturlungų amžius). Čia turima omeny Sturla Þórðarson ir jo sūnūs Þórður, Sighvatur ir Snorri, kurie sudarė vieną iš dviejų klanų, kovojusių dėl dominavimo Islandijoje ir sukėlusių sumaištį iš vien žemdirbių apgyvendintoje šalyje, nes jie negalėjo toli keliauti, kad kovotų už savo vadą. 1220 m. Snorri Sturluson tapo Norvegijos karaliaus Haraldo IV vasalu, sūnėnas Sturla Sighvatsson tapo vasalu 1235 m. Sturlungar šeima pradėjo kovoti su kitais klanais. Po dešimtmečius trukusios kovos Altingas pripažino Norvegijos valdžią ir pasirašė Senąjį Susitarimą (Gamli sáttmáli). Taip buvo sudaryta sąjunga su Norvegijos monarchija.

Kai Islandija pateko į Norvegijos įtaką, prasidėjo neigiami klimato pokyčiai. Šis fenomenas vadinamas Mažuoju ledynmečiu. Srityse, kurios arti poliarinio rato, t. y. Islandjoje ir Grenlandijoje pradėjo trumpėti vasaros, o žiemos tapo šaltesnės. Kadangi žemdirbyste Islandijoje sunku verstis, klimato pokyčiai sukėlė daugybę sunkumų gyventojams. Tapo sunku auginti miežius, pagrindinius javus Islandijoje, o gyvuliams reikėjo papildomo pašaro išgyventi ilgą ir šaltą žiemą. Gyventojai pradėjo įsivežti javus iš Europos, o tai buvo brangu. Laimei, bažnyčiai prireikė daugiau džiovintos menkės, kurią buvo lengva pagauti ir paruošti išvežimui^[2].

Po sutarties pasirašymo kelis dešimtmečius Islandijoje mažai kas pasikeitė. Norvegija lėtai tvirtino savo galią Islandijoje, o Altingas stengėsi išlaikyti įstatymų leidžiamąją ir teisinę valdžią. Tačiau bažnyčios dvasininkai dėl dešimtinės sukaupė didelius turtus ir jų įtaka labai išaugo, kai Skálholto ir Hólaro vyskupai įgijo žemių senųjų vadų sąskaita.

Norvegija valdė Islandiją iki 1380 m., kai Olavo IV mirtis užbaigė dinastiją. Norvegija ir Islandija tapo Kalmaro unijos dalimi, o visuose reikaluose pradėjo dominuoti Danija. Priešingai nei Norvegijai, Danijai nereikėjo islandiškos žuvies ir naminės vilnos. Tai sukėlė didelį deficitą Islandijos prekyboje ir dėl to nebuvo statomi nauji laivai prekybai su žemynu. Maža Grenlandijos kolonija, įkurta X a. iki 1500 m. išmirė, tikriausiai dėl resursų trūkumo, kurie paprastai buvo teikiami iš Islandijos.

1660 m. Danijoje-Norvegijoje įvedus absoliučią monarchiją valdant Frederikui III, islandai neteko savivaldos, įskaitant teisę kurti ir taisyti įstatymus. Tačiau Danija nesaugojo Islandijos ir 1627 m. Osmanų imperijos piratų laivynas į vergiją pagrobė beveik 300 islandų.

XVI a. vidury Kristijonas III atvertinėjo savo pavaldinius į liuteronybę. Jón Arason ir Ögmundur Pálsson, Skálholto ir Hólaro vyskupai priešinosi reformacijai Islandijoje. Ögmundur buvo deportuotas danų pareigūnų 1541 m., bet Jón Arason pradėjo kovą. Pasipriešinimas reformacijai baigėsi, kai Jón Arason buvo pagautas po to, kai pralaimėjo Sauðafell mūšį lojalistams, vadovaujamiems Daði Guðmundsson. Jón Arason ir dviem jo sūnums buvo nukirstos galvos Skálholte. Po to dauguma islandų tapo liuteronais ir jais išliko iki šių dienų.

1602 m. Islandijai uždrausta prekiauti su kitom šalim nei Danija. Danijos prekybos monopolis išliko iki 1854 m.

XVIII a. klimato sąlygos tapo blogiausiomis nuo Islandijos apgyvendinimo. Be to 1783 m. išsiveržė Lakio ugnikalnis, išspjovęs 12.5 km³ lavos. Potvyniai, pelenai ir dūmai nužudė 9 tūkst. islandų ir 80 % gyvulių. Prasidėjęs badas nužudė ketvirtį islandų. Šis laikotarpis vadinamas Rūko neganda (Móðuharðindin).

Kai Danijos ir Norvegijos karalystės buvo atskirtos Kylio sutartimi 1814 m. po Napoleono karų, Islandija atiteko Danijai.

XIX a. Islandijos klimatas liko toks pat blogas ir kilo masinė emigraciją į Naująjį pasaulį, ypač Manitobą ir Kanadą. Tačiau Europoje kilus romantikų judėjimui atsigavo islandų tautinė savimonė. Jón Sigurðsson sukėlė nepriklausomybės judėjimą. 1843 m. buvo įkurtas naujas Altingas kaip patariamasis susirinkimas, tvirtinęs esąs senojo Altingo, ilgus amžius buvusio juridinio organo, uždaryto 1800 m., tąsa.

1874 m. praėjus tūkstančiui metų po pirmos gyvenvietės Islandijoje įkūrimo, Danija suteikė Islandijai savivaldą, kuri buvo išplėsta 1904 m. 1874 metų konstitucija buvo peržiūrėta 1903 m. ir Islandijos reikalų ministras, esantis Reikjavike turėjo atsakyti Altingui. Pirmuoju ministru tapo Hannes Hafstein. Sąjungos aktas, pasirašytas 1918 m. gruodžio 1 d., pripažino Islandiją nepriklausoma valstybe, susieta personaline unija su Danija. Islandija sukūrė savo vėliavą ir paprašė Danijos jai atstovauti užsienio ir gynybos reikaluose. Aktas turėjo būti peržiūrėtas 1940 m. ir po 3 metų panaikintas, jei nebūtų pasiektas susitarimas.

1940 m. balandžio 9 d. nacistinė Vokietija okupavo Daniją ir komunikacijos su Islandija nutrūko. Balandžio 10 d. Altingas išrinko laikiną gubernatorių Sveinn Björnsson, kuris vėliau tapo pirmuoju respublikos prezidentu. Per pirmus kelis Antrojo pasaulinio karo metus Islandija laikėsi griežto neutraliteto ir ėmėsi veiksmų prieš britus ir vokiečius, kurie norėjo jį pažeisti. 1940 m. gegužės 10 d. Britų armija pradėjo operaciją Šakutė, kai į Reikjaviką įplaukė britų laivai ir Islandija buvo užimta.

Islandijos vyriausybė protestavo dėl Islandijos neutraliteto „skandalingo pažeidimo“. Ministras pirmininkas Hermann Jónasson invazijos dieną kreipėsi per radiją į islandus ir paprašė su britais elgtis draugiškai. Sąjungininkai buvo užėmę Islandiją per visą likusį karo laikotarpį.

Okupacijos įkarštyje britai Islandijoje laikė 25 tūkst. karių. o tai panaikino nedarbą Reikjavike ir kitose strateginėse vietose. 1941 m. liepą pagal Islandijos – JAV sutartį Islandijos gynyba atsidūrė JAV rankose. Britams reikėjo visų karių arčiau namų, tad jie įtikino Altingą pritarti sutarčiai. Saloje apsistojo 40 tūkst. karių, o tai daugiau nei tuomet buvo islandų vyrų. (Tuo metu Islandijoje buvo apie 120 tūkst. žmonių).

Po referendumo, 1944 m. birželio 17 d. Islandija buvo paskelbta respubliką, kai Danija vis dar buvo okupuota nacių. Nepaisant to, danų karalius Kristijonas X pasveikino islandus.

Islandija karo metais klestėjo ir sukaupė didelius valiutos rezervus užsienio bankuose. Vyriausybei vadovavo trijų nepanašių partijų kabinetas, sudarytas iš konservatorių (Sjálfstæðisflokkurinn), socialdemokratų (Alþýðuflokkurinn) ir socialistų (Sósíalistaflokkurinn). Vyriausybė nusprendė panaudoti pinigus žvejybos laivynui ir žuvies pramonei atnaujinti bei modernizuoti žemės ūkį. Taip buvo stengiamasi išlaikyti islandų pragyvenimo standartą tokį pat aukštą, koks buvo karo metais.

Islandijos fiskalinė politika griežtai laikėsi Keynes idėjų ir buvo stengiamasi sukurti klestinčią šalį sukuriant reikalingą pramonės infrastruktūrą. Buvo stengiamasi iki minimumo sumažinti nedarbą ir apsaugoti žuvies eksportą netgi valiutų machinacijomis. Kadangi Islandijos ekonomika priklausė nuo nenuspėjamo žuvies laimikio ir paklausos užsienyje, Islandijos ekonomika liko nestabili iki šimtmečio pabaigos, kai pradėta eksportuoti įvairesnių prekių.