Vincas Mickevičius-Kapsukas

Tėvas Simonas (Simas) Mickevičius (1830–1915) buvo turtingas ūkininkas. Iš pirmos santuokos su Barbora Kriaučiūnaite (~1840–1870), Simonas turėjo dukrą Konstanciją Mickevičiūtę. Su antra žmona Ona Kuršėnaite (~1850–1934) Simonas turėjo du sūnus: Juozapą (1872–1950) ir Vincą.

Vincas Mickevičius vedė Vandą Didžiulytę (1881–1941) 1901 metais Mintaujoje (dabar Jelgava, Latvija); išsiskyrė 1913 metais po jų dukters mirties. Vedė Eleną Domicelę Tautkaitę (1893–1937) 1922 metais Maskvoje, Rusijoje.

Vaikai: Vanda V. Didžiulytė (1905–1913) iš pirmos santuokos; Jūra Mickevičiūtė (1921–2008), Vincas Mickevičius (1925–2014) ir Lena Mickevičiūtė (1927–2001) iš antros santuokos.

Vincas Mickevičius gimė 1880 m. balandžio 7 d. (kovo 23 d. pagal Julijaus kalendorių), Būdviečių kaime, Vilkaviškio raj., Lietuvoje. Lietuva tuomet buvo Rusijos imperijos dalis. Po 1863 m. sukilimo (sausio sukilimo) buvo įvestas lietuviškos spaudos draudimas, kuris truko nuo 1864 iki 1904 m. Vinco tėvas Simonas ir vyresnysis brolis Juozas buvo Lietuvos patriotai. Jo dėdė Antanas Mickevičius buvo daraktorius, pogrindinių lietuviškų mokyklų steigėjas ir mokytojas.^[1][2] Vincas Mickevičius labai anksti susipažino su nelegalia lietuviška spauda – jų namuose buvo slepiami mėnesiniai žurnalai „Auszra“ („Aušra“).

1888–1892 metais Vincas buvo mokinamas namuose ir lankė nelegalią lietuvišką mokyklą, kur dėstė jo dėdė A. Mickevičius.

Nuo 1892 iki 1897 metų Mickevičius mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1895 metais jis tapo aktyviu Lietuvių tautinio sąjūdžio dalyviu, kuomet jo brolis Juozas įtraukė penkiolikmetį Vincą į slaptą knygnešių draugiją Sietynas. Ši Lietuvos patriotų organizacija spausdino lietuviškas knygas ir periodinius leidinius Rytų Prūsijoje, slapta gabendavo juos per sieną ir platindavo Lietuvoje.

Baigęs gimnaziją 1897 metais, Mickevičius įstojo į Seinų kunigų seminariją, tačiau jau po metų (1898) buvo išmestas už nelegalią politinę veiklą. Jis priklausė slaptai Lietuvių klerikų draugijai ir dalyvavo platinant nelegalią lietuvišką spaudą.^[1]

Apie 1898–1899 m. Mickevičius mokino vaikus Povilo Višinskio „Sakalų“ lietuviškoje mokykloje.^[1] Nuo 1888 m. jis buvo aktyvus varpininkas – priklausė patriotinei organizacijai, pavadintai jų laikraščio „Varpas“, kurio tikslas buvo kelti lietuvišką savimonę, skatinti švietimą, lietuvišką kalbą ir kultūrą, vardu. Mickevičius jau nuo 1888 m. aktyviai rašė „Varpui“ ir kitam Varpininkų laikraštis – Ūkininkui. Jis dirbo „Ūkininko“ redakcinėje kolegijoje nuo pat šio žurnalo įkūrimo 1888 metais. Vincas Mickevičius pasirinko slapyvardį Kapsukas, mažybinę formą nuo vienos iš „Varpo“ įkūrėjo Vinco Kudirkos slapyvardžių – Vincas Kapsas.^[2][3]. Muziejaus Vinco Kudirkos gimtinėje įkūrėjo Stasio Ankevičiaus (1905-2002) teigimu, kada draugai Vinco Mickevičiaus klausdavo, "kodėl tik Kapsukas", atsakymas būdavo - "jeigu Vincas Kudirka Kapsas, tai aš tik Kapsukas".

 

1900 metais Mickevičius įstojo į Mintaujos gimnaziją (dabar Jelgava, Latvija). Tai buvo prestižinė aukštojo mokslo įstaiga, kuri tarp 1801 ir 1806 m. turėjo universiteto statusą. Jau 1901 m. jis buvo vėl pašalintas už tai, kad priklausė slaptai knygnešių draugijai „Kūdikis“ ir savo namuose laikė nelegalią spaudą, kurią draugija platino šiaurės Lietuvoje. Žandarų kratos metu jo namuose buvo rastas labai didelis draudžiamos literatūros kiekis. Prieš Mickevičių buvo iškelta politinė byla. Kad išvengtų arešto, jam teko bėgti į užsienį – per Rytų Prūsiją į Šveicariją.

Nuo 1901 iki maždaug 1903 metų Mickevičius studijavo filosofiją, sociologiją ir politinę ekonomiką Berno universitete Šveicarijoje. Iš Berno toliau rašė kritikos straipsnius ir istorines apžvalgas „Varpui“ ir „Ūkininkui“. 1902 metais jis tapo „Varpo“ redaktoriaus pavaduotoju ir „Ūkininko“ redaktoriumi. Šie žurnalai buvo spausdinami Tilžėje, Rytų Prūsijoje (vok. Tilsit; dabar Sovetskas, Rusija). 1902 m. jis darbo reikalais atvyko į Tilžę ir slapta aplankė šeimą tėviškėje. Tilžėje Mickevičius naudojosi lietuvių spaustuvių archyvais ir surinko daug medžiagos iš „Aušros“ laikų (laikraštis „Aušra“, įsteigtas dr. Jono Basanavičiaus, buvo „Varpo“ ideologinis pirmtakas), kurios pagrindu paruošė ir atspausdino straipsnius apie „Aušros“ dienas ir „Varpo“ gimimą.^[1] 1902 metais Varpininkų suvažiavime buvo įsteigta Lietuvių demokratų partija. Vincas Mickevičius tapo vienu iš pirmųjų šios partijos nariu.

Jau 1903 m. Mickevičius pajuto, kad LDP politiniai tikslai nesiekia pakankamai toli. LDP programa buvo siekti Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje, bet ne pilnos nepriklausomybės. Jo taip pat nepatenkino LDP socialinė programa. 1903 m. jis paliko LDP ir įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP). Tačiau Mickevičius nenorėjo nutraukti ryšių su Varpininkais ir stipriai susikirto su LSDP vadovybe (ypač A. Janulaičiu), kuri vengė bendradarbiauti su Varpininkais.^[4] Siekdamas nutiesti tiltus tarp LSDP ir Varpininkų, 1904 metais jis įsteigė socialpatriotinę organizaciją „Draugas“. Tuo pat metu jis oficialiai išliko LSDP nariu. Po ilgų derybų, 1905 metais „Draugas“ susijungė su LSDP ir Mickevičius buvo išrinktas į LSDP Centro Komitetą.^[4] Tuo metu jis priklausė federalistų sparnui socialdemokratų partijoje. Ši frakcija siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, savanoriškoje federacijoje su Lenkija, Baltarusija, Ukraina ir Latvija, t. y. buvusių Abiejų Tautų Respublikos ribose. Federacijos su Rusija jų programoje nebuvo.^[4][5] Federalistai kovojo su autonomistų sparnu socialdemokratų partijoje, kurie siekė Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje.

Maždaug tuo pat metu (1904–1906 m.) Mickevičius įkūrė žurnalus „Draugas“ ir „Darbininkas“. Nuo 1906 iki 1907 m. jis taip pat rašė ir redagavo žurnalus „Naujoji Gadynė“ ir „Skardas“.

1905 metų revoliucijos metu Vincas Mickevičius organizavo anticarines valstiečių demonstracijas ir streikus Suvalkijoje ir šiaurės Lietuvoje. Jis keliavo po Lietuvą, rašė, spausdino ir platino atsišaukimus. Mickevičius buvo trumpam sulaikytas policijos, bet, neradus pas jį jokios inkriminuojancios medžiagos, sugebėjo išsiderėti paleidimą. 1905 metų gruodį jis buvo areštuotas su J. Jaks-Tyrio pasu ir pasodintas už revoliucinę veiklą, tačiau draugų pagalba sugebėjo pabėgti iš Suvalkų kalėjimo ligoninės 1906 metais. Mickevičius buvo vėl areštuotas 1907 gegužės mėn. Vilniuje ir nuteistas trim metams tvirtovės kalėjimo už anticarinę veiklą. Jo gynėjai Suvalkų teisme buvo advokatai Aleksandras Kerenskis, kuris po 1917 m. vasario revoliucijos buvo Rusijos laikinosios vyriausybės pirmininkas, ir M. F. Folkenšteinas, kurio asistentu 1893 metais dirbo Vladimiras Uljanovas (Leninas).^[4] Iki 1909 metų Mickevičius kalėjo Vilniaus ir Suvalkų kalėjimuose. 1909 metais policija nustatė, kad Mickevičius buvo tas pats asmuo, kuris pabėgo iš Suvalkų kalėjimo 1906 metais, ir teismas jam prie bausmės pridėjo 8 metus katorgos (griežčiausio režimo kalėjimas). Mickevičius kalėjo Varšuvos Arsenale (1910–1911 m.) ir Vladimiro katorgos centralėje (1911–1913 m.). 1913 metais Romanovų dinastijos trys šimtųjų metų proga caro Nikolajaus II manifestu buvo amnestuoti kai kurie kaliniai. Mickevičiui, kaip ne smurtiniam kaliniui, buvo sumažinta bausmė ir jis per Krasnojarsko kalėjimą buvo ištremtas į Jenisėjaus apskritį Sibire.^[4]

1913 m. gruodžio mėn. Mickevičius su padirbtais dokumentais pabėgo iš tremties Sibire. Keletą savaičių slapstėsi Latvijoje ir Lietuvoje (grafas Nikolajus Zubovas slėpė jį savo Medemrodės dvare). Čia jis ruošėsi emigracijai į Vakarus. Mykolas Biržiška suteikė Mickevičiui plačius įgaliojimus veikti užsienyje LSDP vardu. 1914 metų pradžioje vietinių aktyvistų pagalba Mickevičius perėjo Vokietijos sieną ir iš ten su fiktyviais dokumentais išvyko į Austriją-Vengriją. 1914 metais Krokuvoje jis susitikinėjo su Rusijos socialdemokratų bolševikų frakcijos nariais ir jos lyderiu Vladimiru Leninu.^[1][4] Iki Pirmo pasaulinio karo pradžios Mickevičius gyveno Krokuvoje ir buvo žurnalo „Vilnis“ redakcinės kolegijos nariu. Karui prasidėjus emigravo per Šveicariją į Škotiją.

Nuo 1914 iki 1916 metų Mickevičius gyveno Didžiojoje Britanijoje. Jis vadovavo Škotijos LSDP skyriui ir 1915–1916 metais redagavo socialdemokratų laikraščius „Socialdemokratas“ ir „Rankpelnis“, leidžiamus Belshilyje, Škotijoje.^[5] 1916 metais jis išvyko iš Škotijos per Kanadą į Jungtines Amerikos Valstijas. 1916 m. Mickevičius, tik atvykęs į JAV, energingai įsijungė į Amerikos lietuvių socialistų sąjungos (ALSS) veiklą, kartu su būsimu Vilnies redaktoriumi L. Prūseika dalyvavo tų metų ALSS suvažiavime Čikagoje ir ėmėsi redaguoti pagrindinę lietuvių socialistų spaudą – savaitraštį „Kova“ ir mokslo ir literatūros žurnalą „Naujoji Gadynė“ (Filadelfija).^[6]

Po 1917 m. vasario revoliucijos Rusijoje Mickevičius nebebuvo bėglys ir pasinaudojo proga grįžti iš emigracijos. Jis atvyko iš JAV į Petrogradą, Rusija (dabar Sankt Peterburgas). Petrograde jis įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją (bolševikų) (RSDDP(b)) ir tapo Lietuvos socialistų (veliau komunistų) laikraščio „Tiesa“ redaktoriumi. 1917 m. rugpjūčio mėn. dalyvavo 6-tame RSDDP(b) suvažiavime ir palaikė Komunistų Internacionalo (Kominterno) įkūrimą. Įvykus 1917 m. Spalio revoliucijai, Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo paskirtas Lietuvos reikalų komisaru Tarybų (Sovietų) vyriausybėje. Jis taip pat buvo išrinktas į RSDDP(b) Centro Komiteto Lietuvos sekcijų centrinį biurą.

1918 metų pabaigoje Mickevičius grižo į Vokietijos okupuotą Lietuvą. Okupacija nusmukdė Lietuvos ekonomiką ir žemės ūkį. Daug dirbamos žemės buvo užleista ir dirvonavo, pašarų ir maisto produktų kainos išaugo keleriopai. Tai sukėlė didelę socialinę įtampą: daugelyje rajonų kilo spontaniški neramumai. Darbą praradę kaimo darbininkai, armijos dezertyrai ir pabėgę karo belaisviai organizavo ginkluotus būrius, pasivadinusius Miško broliais, ir puldinėjo okupacinę armiją ir administraciją, taip pat plėšė ir terorizavo stambius žemvaldžius. Jie daugiausia veikė šiaurės ir vakarų Lietuvoje, tačiau naujienos apie jų veiklą sklido po visą Lietuvą. Norėdami pritraukti naujų narių ir gauti mažesnių ūkininkų palaikymą, jie naudojo Tado Blindos plėšimo ir turto perdalinimo (iš turtingųjų neturtingiesiems) taktiką.^[5] Lietuva buvo pribrendusi radikaliems pokyčiams; status quo nepatenkino jokių socialinių sluoksnių. Keletas politinių jėgų varžėsi dėl Lietuvos ateities: (1) Vokietijos okupacinė valdžia vis dar kontroliavo administraciją ir siekė sau palankių išėjimo sąlygų, (2) Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę pirmą 1917 m. gruodžio 11 d. ir vėliau pataisytą versiją – 1918 m. vasario 16 d., (3) Lenkija siekė federacijos su Lietuva, panašiomis salygomis kaip Abiejų Tautų Respublika ir (4) Lietuvos kairiosios jėgos kėlė socialistinės revoliucijos idėją. 1918 m. birželio 4 d. Taryba nubalsavo už pasiūlymą pakviesti Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą tapti Lietuvos monarchu. Hercogas Vilhelmas sutiko ir 1918 m. liepos 13 d. buvo išrinktas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Šis sprendimas buvo nepopuliarus ir keturi Tarybos nariai socialdemokratai protestuodami atsistatydino. Vokietijai bepralaimint Pirmą pasaulinį karą, Taryba nebelaikė savęs surišta ankstesniais įsipareigojimais ir 1918 m. lapkričio 2 d. anuliavo savo pakvietimą hercogui Vilhelmui, bei paskelbė pirmą laikinąją Lietuvos Konstituciją. Valstybės valdymo forma nebuvo teisiškai apibrėžta iki 1920 m., tačiau de facto respublikos forma buvo priimta. Tuo metu Vokietijoje brendo revoliucija. Lapkričio 3 d. Kylyje prasidėjo jūreivių maištas, kuris greitai išplito per visą imperiją. Lapkričio 6 d. kaizeris Vilhelmas II buvo priverstas atsisakyti sosto. Lapkričio 9 d. socialdemokratas Šeidemanas ir, nepriklausomai nuo jo, „Spartako“ sąjungos įkūrėjas ir narys Lybknechtas beveik vienu metu paskelbė Vokietijos respubliką.^{[reikalingas šaltinis]} Lapkričio 11 d. Kompjenė paliaubos baigė karo veiksmus ir pažymėjo Vokietijos pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare, nors oficialiai Vokietija dar nekapituliavo. Šie įvykiai demoralizavo Vokietijos okupacinę armiją Lietuvoje ir ji pradėjo prarasti kontrolę. Tą pačią paliaubų dieną Lietuvos Taryba suformavo pirmą vyriausybę ir paskyrė Augustiną Voldemarą jos ministru pirmininku. Tuo pat metu Lietuvos miestuose įvairios kairiosios partijos (socialdemokratai, socialdemokratai-darbininkai, Bundas, socialistai-revoliucionieriai ir pan.) ir nepartiniai organizavosi ir jungėsi prie Rusijos revoliucijos įkvėpto socialistinio judėjimo. Spalio pradžioje Vilniuje įvyko steigiamasis Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos (LBKP) suvažiavimas. Gruodžio pradžioje vyko rinkimai į Vilniaus Darbininkų Deputatų Tarybą, kur buvo išrinkti 96 komunistai ir jiems prijaučiantys, 60 Bundo narių, 22 menševikai ir 15 socialdemokratų.^[7]

 

1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus Taryba suformavo Lietuvos laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo išrinktas jos pirmininku ir užsienio reikalų ministru. Tuo metu Lietuvoje veikė dvi vyriausybės, kurios viena kitos nepripažino. Iš esmės nei Lietuvos Taryba, nei Mickevičiaus vyriausybė nebuvo nepriklausomi politiniai aktoriai. Taryba gavo politinę, materialinę ir karinę pagalbą iš Vokietijos, o Mickevičiaus vyriausybė iš Rusijos. Gruodžio 16 d. Mickevičiaus vyriausybė paskelbė manifestą, kuriuo panaikino Vokietijos okupacinę valdžią, paleido Lietuvos Tarybą ir perdavė valdžią darbininkų deputatų taryboms, bei paskelbė Lietuvos Tarybų Respublikos įkūrimą.^[5][8] Atsakomuoju žingsniu, Lietuvos Taryba gruodžio 26 d. paleido Voldemaro vyriausybę ir paskyrė socialistų liaudininkų demokratų partijos narį Mykolą Sleževičių nauju ministru pirmininku. Vokietijos okupacinės armijos išvedimas iš Vilniaus prasidėjo gruodžio pabaigoje. Tuo pat metu Raudonoji Armija judėjo į vakarus, stengdamasi atsiimti Bresto taikos sutartimi prarastas teritorijas. 1919 m. sausio 2 d. Lenkų Komiteto pajėgos (Samoobrona) jėga paėmė valdžia Vilniuje.^[5][7] Lietuvos Taryba ir Sleževičiaus vyriausybė tą pačią dieną pasitraukė į Kauną. Raudonoji Armija įžengė į Vilnių sausio 5 d. ir Mickevičiaus vyriausybė atstatė savo valdžią.

1919 m. vasario 27 d. Lietuvos TSR ir Baltarusijos TSR susijungė ir suformavo Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinę Respubliką (Litbelą). Vincas Mickevičius-Kapsukas tapo Litbelo ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru. 1919 vasarą Lenkijos kariuomenė, persekiodama Raudonąją Armiją, veržėsi giliai į Litbelo teritoriją. Tuo pat metu naujai sukurta Lietuvos kariuomenė, pavaldi Lietuvos Tarybai ir Sleževičiaus vyriausybei, ėmė kontroliuoti vis didesnę centrinės ir vakarų Lietuvos dalį. Mickevičiaus vyriausybę Lietuvoje labiausiai palaikė miesto darbininkai ir kaimo samdiniai, bei bežemiai valstiečiai. Lietuvos ūkininkai labiau palaikė Sleževičiaus vyriausybę, kuri pažadėjo žemę tiems, kurie ją dirba. Agrarinėje šalyje, kokia tuomet buvo Lietuva, ūkininkų palaikymas buvo lemiamas faktorius. Suvokdamas ribotą paramą savo vyriausybei, Mickevičius priešinosi Lenino raginimams šaukti daugiau lietuvių į Raudonąją Armiją. Jis pasiuntė telegramą Leninui, teigdamas, kad lietuvių šaukimas į Raudonąją Armiją dar sumažintų paramą jo vyriausybei.^[9] 1919 rugpjūtį beveik visa Litbelo teritorija buvo Lenkijos ir Lietuvos Tarybos rankose. 1920 m. liepos 20 d. Rusija pasirašė taikos sutartį su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika de jure nustojo egzistuoti.

Rusijos bolševikų planas sukelti revoliuciją Europoje tiesiogiai įtakojo 1918–1919 m. įvykius Lietuvoje. Socialistinė revoliucija Lietuvoje buvo šio plano dalis. Tačiau skirtingai negu Latvijoje tuo pat metu, Lietuvoje nebuvo didesnių represijų. Juozas Tumas-Vaižgantas atsiminimuose rašė:^[3] “Vilniuje komunistai elgėsi žmoniškai, baidė smarkiai, bet kraujo neliejo. Ir tai nuopelnas Mickevičiaus ir kitų lietuvių komunistų ir ne komunistų. Viename revkome dantį griežė, kad Lietuvoje daroma „kaž kokių ceremonijų“, vieton „k stienie ir gana!“” Mickevičius ne tik sėkmingai priešinosi revoliuciniam terorui, bet ir kvietė bendradarbiauti žymius Lietuvos veikėjus ir inteligentus, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų. Vilniaus lietuvių delegacijai, susirūpinusiai dėl esamos padėties ir Lietuvos ateities, Mickevičius pažadėjo: ^[3] “Kiekvieno jūsų laisvė garantuojama. Su žmonėmis, kurie mums sabotažo nedaro, darbuosimės, nesiklausdami jų vidaus dalykų, ką mano, kas patinka.” Mickevičiaus vyriausybėje buvo penki ministrai komunistai ir vienas socialdemokratas – Vaclovas Biržiška. Tačiau vyriausybės ministerijose (komisariatuose) dirbo daugiau kitų partijų ir politinių krypčių atstovų, kaip pavyzdžiui Lietuvos Tarybos narys dr. J. Basanavičius, Tautos pažangos partijos narys ir rašytojas kunigas J. Tumas-Vaižgantas, teisininkas ir rašytojas A. Kriščiukaitis, mokytojas ir rašytojas P. Mašiotas ir kiti tautinės inteligentijos atstovai.^[10]

 

Nuo 1921 m. pabaigos iki mirties 1935 m. Mickevičius gyveno Maskvoje, Sovietų Sąjungoje. Jis buvo visų Kominterno suvažiavimų (nuo antro iki šešto) delegatu, dirbo Kominterno Vykdomajame komitete nuo 1923 iki 1935 metų – 1924–1928 metais kaip narys-kandidatas, 1928–1935 metais kaip tikrasis narys.^[8] Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo Rusijos (veliau Tarybų Sąjungos) komunistų partijos (TSKP) VIII, XI, XII, XIV–XVII suvažiavimų delegatas. 1919 metais VIII Rusijos komunistų partijos suvažiavime buvo išrinktas RKP Centro Komiteto nariu-kandidatu.^[8]

Nuo 1921 iki savo mirties 1935 m. Mickevičius redagavo arba buvo redakcinės kolegijos narys daugumoje Lietuvos komunistų partijos periodinių leidinių: „Tiesa“, „Kibirkštis“, „Balsas“, „Komunaras“ ir „Komunistas“.

Vincas Mickevičius-Kapsukas mirė 1935 m. vasario 17 d. Maskvos ligoninėje. Oficiali mirties priežastis buvo nurodyta kaip tuberkuliozės komplikacijos. Jo žmona Elena Domicelė Tautkaitė buvo suimta ir sušaudyta 1937 metais už „Trockistinę veiklą.“ Trys mažamečiai vaikai, likę pilnais našlaičiais, pateko į prieglobstį, skirta „liaudies priešų“ vaikams. Vėliau tetai iš motinos pusės pavyko pasiimti vaikus namo.

Vinco Mickevičiaus pažiūros laipsniškai evoliucionavo nuo socialpatriotinių, nacionalistinių į marksistines internacionalistines. Jo ankstyvosios pažiūros formavosi patriotinėje šeimoje ir Lietuvių tautinio sąjūdžio įtakoje. Beveik visi šio sąjūdžio vadovai kilo is laisvų valstiečių. Jų lietuviškumas ir menka polonizacija lėmė nacionalinį šio sąjūdžio pobūdį. Jų valstietiška kilmė formavo sąjūdžio socialinę programą. Daugelis socialinių idėjų, kaip žemės perskirstymas, atėjo iš 1863 m. sukilimo. Todėl nenuostabu, kad daugelis socialdemokratų ir marksistų pradėjo savo kelią Lietuvių tautiniame sąjūdyje. Vincas Kudirka buvo Proletariato partijos nariu ir buvo areštuotas už K. Markso „Kapitalo“ spausdinimą. Mickevičius pats vadino save socialpatriotu.^[4]

1905 m. revoliucijos metu Mickevičius visą savo energją paskyrė kovai už laisvą ir teisingą Lietuvą. Jau tuo metu jis matė laisvę per socialinio teisingumo prizmę. Socialinis teisingumas, ir pagarba žmogui jam buvo svarbiau už valstybės nepriklausomybę.^[4] Rašytoja O. Pleirytė-Puidienė, 1905 m. revoliucijos liudininkė, taip prisiminė Mickevičių revoliucijos metu:^[11] “Kapsukas buvo stačiai socialdemokratų partijos ir lietuvių idėjos kankinys. Visuomet uždusęs, alkanas, be tikros pastogės slankiojo jis po Lietuvą nešiodamas tautinį supratimą ir šviesą. Be abejo socialdemokratų balsai jam rūpėjo labiausiai, bet ir savo Lietuvą jis mylėjo karštai.”

Sėdėdamas kalėjimuose (1907–1914 m.) Mickevičius perskaitė beveik visus marksizmo klasikus: Marksą, Kautskį, Bebelį, Plechanovą, Martovą ir kitus. Jo pažiūros ženkliai kairėjo. Vėliau tremtyje ir emigracijoje jis sutiko J. Sverdlovą, V. Leniną, N. Buchariną ir L. Trockį, kurie taip pat padarė įtaką jo pažiūroms. 1918 metais Mickevičius laikė save marksistu. Tačiau iki paskutinių dienų jis dievino Vincą Kudirką ir išsaugojo gilią pagarbą Povilui Višinskiui ir kitiems Varpininkams. Juozas Tumas-Vaižgantas pastebėjo 1919 metais, kad Mickevičiui Lietuva buvo svarbesnė, negu siauros partinės direktyvos:^[3] ”Ta pat galėjai pasergėti per visą jo komunistišką veikimą Vilniuje: jam Lietuva ne komunistiškai rūpėjo. Tai visi jautė, net jo sėbrai bolševikai.”

Vincas Mickevičius-Kapsukas parašė virš 50 stambesnių darbų ir apie 2000 straipsnių politikos, istorijos, filosofijos ir literatūros ir kitais klausimais.^[8] Taip pat rašė memuarus ir trumpus apsakymus.

Nuo 1937 iki 1953 m. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo Stalino „pilkajame saraše“ – ne „liaudies priešas,“ bet ir žmogus, apie kurį geriau viešai nekalbėti. Po Stalino mirties 1953 m. Lietuvos komunistinė vyriausybė, ypač LKP pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, prikėlė Mickevičiaus vardą iš nebūties. Palaipsniui Vinco Mickevičiaus-Kapsuko atminties įamžinimas virto perdėtu jo garbinimu. Marijampolės miestas ir rajonas buvo pavadinti (1955–1989) Kapsuko vardu, jo vardas buvo suteiktas Vilniaus universitetui (1956–1989), Lietuvos žurnalistų sąjunga įsteigė jo vardo premiją (1964–1989), gatvės, aikštės, muziejai ir laivai buvo pavadinti jo vardu, jam buvo pastatyti keli paminklai.

Jo vardu buvo pavadinta:

• 1955–1989 m. Marijampolės miestas ir rajonas
• 1956–1989 m. Vilniaus universitetas,
• 1964–1989 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos premija

• Lietuvos buržuazijos stiprėjimas ir jos reikalų reiškėjai, 1914 m.
• J. Biliūno biografija, 1917 m.
• Lietuvos Bresto taikos derybos, 1918 m.
• Trumpa LSDP istorija, 2 d., 1918–1920 m.
• 1905 m. revoliucija Lietuvoje, 1926 m.
• Pirmoji Gegužės nepriklausomoje Lietuvoje, 1919–1920 m.
• Keturių teismo komedija ir paskutinės valandos, 1929 m.
• Caro kalėjimuos, 1929 m.; 1975 m.
• Lietuva, 1931 m.
• Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia, 1934 m.; 1958 m.
• Raštai, t. 1-10, Vilnius, 1960–1971 m.