Knygnešystė

Nuslopinus 1863–1864 m. sukilimą Lietuvoje, 1865 m. rugsėjo 23 d. Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas, tęsdamas represijas, išleido aplinkraštį Nr. 141, draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Taip buvo įformintas spaudos draudimas.

Pasipriešinimą spaudos draudimui iš pradžių organizavo katalikų bažnyčios atstovai. Vyskupas Motiejus Valančius įkūrė pirmąją žinomą lietuviškų knygų platinimo, knygnešių organizaciją.

Knygnešystė atsirado kaip pasipriešinimas caro valdžios veiklai, nukreiptai prieš Lietuvos katalikų bažnyčią, uždraudus lietuviškas maldaknyges ir diegiant provoslavybę. Vyskupas Motiejus Valančius per Aukštaitijos šviesuolį Jurgį Bielinį 1866–1867 m. persiuntė kunigui Jonui Zabermanui pinigų į Mažąją Lietuvą spaustuvės atidarymui, o netrukus ir 9 brošiūrų tekstus, raginančius kovoti prieš rusinimo politiką. Vėliau atsirado kiti spaudos platinimo centrai. Svarbiausi jų – Sudarge su kun. Martynu Sederevičiumi, Šilo Pavėžupio dvare su Vladu Putvinskiu, Povilu Višinskiu ir Morta Zauniūte, Seinų kunigų seminarijoje, Kauno kunigų seminarijoje, Kretingos vienuolyne. Vilniuje kun. Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius, inž. Jonas Bortkevičius, dr. Andrius Domaševičius, Jonas Jasmantas, Donatas Malinauskas, Povilas Matulionis, Elijošius Nonevičius, Liepšinskis, kun. Valentinas Urbanavičius, broliai Antanas, Jonas ir Petras Vileišiai apsijungė į organizaciją Dvylika Vilniaus apaštalų, kuri siekė iš lenkų valdomos kurijos susigrąžinti bent vieną bažnyčią lietuviams. 1901 m. organizacija savo tikslą pasiekė – lietuviai atgavo Šv. Mikalojaus bažnyčią.

Žemaitijoje spaudą aktyviai platino kun. Marcijonas Povilas Jurgaitis, Dominykas Vičas, Suvalkų krašte – Petras Mikolainis-Noveskis, Juozas Kancleris (sumuštas žandarų buvo išprotėjęs), Vilniaus krašte – kun. Silvestras Gimžauskas, Rytų Lietuvoje – Stanislovas Didžiulis, Rygoje – policininkas Juozas Miliauskas-Miglovara. Vėliau susikūrė veiklios knygnešystės organizacijos – Garšvių, „Sietynas“, „Atgaja“, „Teisybė“, „Prievarta“, „Aušrinė“, „Atžala“, „Lizdas“, „Akstinas“, „Spindulys“, „Svirplys“, „Žiburėlis“, „Žvaigždė“, Mintaujos gimnazistų – „Kūdikis“. Lietuviški leidiniai spausdinti tuometinėje Vokietijos teritorijoje – Tilžėje, Ragainėje, Vydūno kaimynystėje Bitėnuose, Priekulėje, Klaipėdoje. Rytų Prūsijoje 1864-1896 m. buvo išspausdinta daugiau nei 3 500 000 egzempliorių leidinių lietuvių kalba. 500 000 elementorių, daugiau nei 300 000 mokslinių ir kitokių pasaulietinių leidinių, 75 000 laikraščių.^[1] Knygnešystė glaudžiai susijusi ir su taip vadintomis daraktorių mokyklomis.

Ilgainiui Lietuvoje neliko nei vieno miestelio ar bažnytkaimio, kur nebūtų galima įsigyti lietuviškos spaudos. Ištisą platintojų armiją sudarė zakristijonai, škaplierininkai, pamaldžios moterėlės ir save pašventusios vienuolystei. Apie veiklos mastą kalba skaičiai: 1900–1902 m. caro valdžiai pavyko konfiskuoti net 56 tūkst. spaudinių.

Knygnešiai, sulaikyti prie tuometinės Vokietijos – Rusijos sienos, caro žandarų buvo mušami, kankinami, o pastebėti ir nesustoję – šaudomi vietoje. Sugautus ir nuteistus knygnešius dažniausiai tremdavo į Sibirą, kartais – į Mogiliovo, Smolensko sritis, sodindavo į kalėjimą nuo 1 iki 5 metų laikotarpiui.

Šis kultūrinis sąjūdis, kurio dalyviai daugiausia buvo valstiečiai, ir kuris laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio dalimi, padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 1918 m. ir išliko svarbiu tautinės savimonės išsaugojimui ligi šių dienų. Daugelio knygnešių atsiminimai ir istorijos buvo išleistos 1926 m. knygoje „Knygnešys“. Jurgis Bielinis, knygnešys, sukūręs lietuviškos spaudos nelegalaus platinimo tinklą, gimė 1846 m. kovo 16 d. Ši diena kalendoriuose minima kaip Knygnešio diena.

Tvirtai supakuotus ryšulius – kiekvieną po du pūdus (32kg) – atveždavo į kurią pasienio smuklę ar kitą vietą, iš kurios juos galėdavo pasiimti knygnešiai. Kad galėtų per sieną pernešti daugiau spaudos, šie pasienyje pasisamdydavo tvirtų įgudusių vyrų. Perneštą per sieną spaudą tinkamoje vietoje paslėpdavo (tarp malkų, šiene ir net mirusiųjų karstuose). Iš čia jau pats knygnešys ją išveždavo paslėpęs. Ilgoje kelionėje tekdavo keisti vežimus, arklius, net perkinkyti juos pagal vietos tradiciją.

Galiausiai knygas išskirstydavo kitiems knygnešiams – platintojams. Šie būtinai užsiimdavo kokiu nors verslu ar amatu, nes iš spaudos perdavimo negalėjo išgyventi; be to reikėjo pateisinti bendravimą su įvairiais nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis. Šiam reikalui tinkamiausiai buvo smulki prekyba religiniais reikmenimis prie bažnyčių sekmadieniais ir ypač bažnytinių švenčių ar atlaidų dienomis. Įsigytą lietuvišką spaudą reikėjo rūpestingai slėpti, nes kartais policija maldaknyges atiminėdavo net iš einančių į bažnyčią žmonių. Buvo slepiama stalčiuose su dvigubais dugnais, specialiai padarytose tuščiavidurėse kojose ar kitose vietose.

• Gardamas
• Garšviai
• Sudargas

Knygnešių žygiai tvirtai įaugę į lietuvių sąmonę ir sulaukia naujų interpretacijų. Knygnešių judėjimas ir jo sudėtinė dalis - knygų spausdinimas kūrė knygų lietuvių kalba kultūrą.

• 2018 metų Londono knygų mugėje knygnešiai platino Lietuvos autorių knygas ir žinias apie Lietuvos paviljoną.^[2]
• 2011 m. sukurtas filmas „Knygnešys“, režisierius Jonas Trukanas.
• Jurgio Bielinio (g. 1846 m.) gimimo dieną - kovo 16-ąją, minima Knygnešio diena.

 

• „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“, 1864–1904: žinynas (sud. Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius) – Vilnius: Diemedžio leidykla, 2009. – 670 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-23-117-2
• „Radviliškio krašto knygnešiai ir jų pagalbininkai: bibliografijos žinynas“. – Radviliškis: Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2009. – 131 p. – ISBN 978-609-8034-00-4
• Benjaminas Kaluškevičius, Ona žemaitytė–Narkevičienė. „Šimtas knygnešių: knygnešių sienelės vardai“. Vilnius, 1998. – ISBN 9986-9175-0-6

• Apie knygnešius
• Žymūs knygnešiai
• Knygnešių sienelė
• Lietuvos knygnešio draugija
• Spaudos laisvės ir knygnešystės analizė Archyvuota kopija 2007-03-29 iš Wayback Machine projekto.