Jakovas Sverdlovas

Gimė daugiavaikėje amatininko – graverio šeimoje. Baigęs tris klases įstojo į gimnaziją, tačiau iš ten 1900 m. buvo pašalintas už pamokų praleidinėjimą. Dirbo vaistininko padėjėju, tuomet suartėjo su socialdemokratais. 1901 m. įstojo į Rusijos SDDP, po metų tampa "profesionaliu revoliucionieriumi": platina nelegalią literatūrą, renka lėšas partijos naudai, organizuoja pogrindinę spaustuvę. Po II RSDDP suvažiavimo, skilus partijai, tapo bolševiku.

1905–1907 m. revoliucijos metu vadovavo Jekaterinburgo ir Uralo RSDDP(b) komitetams. Buvo nekart suimtas ir ištremtas. Tremtyje kurį laiką gyveno viename name su J. Stalinu. Pabėgęs iš tremties Peterburge tapo "Pravdos" laikraščio redkolegijos ir partijos CK nariu.

Vienas iš Spalio revoliucijos organizatorių. V. Lenino siūlymu tapo Visos Rusijos Centro Vykdomojo komiteto, aukščiausio Tarybų Rusijos įstatymų leidybos ir kontrolės organo, (VCIK-ВЦИК) pirmininku. Būdamas šiose pareigose organizavo tarybų valdžios įtvirtinimą Rusijoje, siųsdamas į provinciją partijos narius valdžios užėmimui. Organizavo VCIK instruktorių ir organizatorių mokyklą, kuri vėliau peraugo į Aukštąją partinę mokyklą prie TSKP CK.

Aktyviai dalyvavo išvaikant Rusijos Steigiamąjį suvažiavimą. Palaikė V. Leniną sudarant Bresto taiką. Vadovavo kairiųjų eserų maišto malšinimui Maskvoje, represijoms prieš kazokus. 1918 m. liepos 18 d. pranešė VCIK prezidiumui apie caro Nikolajaus II ir jo šeimos sušaudymą. Po pasikėsinimo į V. Leniną 1918 m. rugpjūčio 30 d. pateikė VCIK rezoliuciją dėl "raudonojo teroro prieš buržuaziją ir jos agentus". Vadovavo komisijai, rengusiai naują Rusijos konstituciją, įtvirtinusią proletariato diktatūrą.

Mirė, persišaldęs mitingo metu ir susirgęs ispanišku gripu. Palaidotas prie Kremliaus sienos Maskvoje. J. Sverdlovo vardu buvo pavadintos gatvės daugelyje TSRS miestų ir gyvenviečių, Jekaterinburgas pervadintas Sverdlovsku (1924–1991 m.).