Baltarusija

Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos istorija.

Seniausi žinomi gyventojai (Homo sapiens) dabartinės Baltarusijos teritorijoje atsirado prieš ~30 tūkstančių metų (apytiksliai toks yra archeologų ant Pripetės kranto aptiktos ledynmečio mamutų medžiotojų stovyklavietės amžius).

 

VIII–X a. dabartinės Baltarusijos teritorijoje įsikūrusi slavų mažuma iki XII–XIII a. beveik visiškai asimiliavosi su senaisiais vietos gyventojais – baltiškai kalbėjusius Bancerovo-Tušemlios kultūrų nešėjais bei dalimi jotvingių (archeologinių tyrinėjimų išvados rodo, kad VIII–IX a. slavai dabartinėje Baltarusijoje buvo apgyvendinę tik Pripetės ir galbūt Dauguvos pakrantes, o didžioji Baltarusijos dalis iki pat X a. pab. išliko baltiška).

 

Nuo X a. pab. beveik visa dabartinės Baltarusijos teritorija buvo Kijevo Rusios dalis; XI–XIII a. dėl šios teritorijos varžėsi stiprios Voluinės, Turovo, Polocko, Smolensko, Černigovo ir Lietuvos kunigaikštystės. X a. pab. Kijevo Rusios administracijos pradėtas vietos gyventojų (baltų ir slavų) krikštas buvo iš esmės užbaigtas tik XVI a.

Nuo XII a. pab. dabartinės Baltarusijos centrinė dalis (su Minsku), o 1320–1772 m. – jau beveik visa dabartinė Baltarusija buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Nuo XVI a. vidurio iki XVII a. pab. viena iš LDK oficialiųjų raštų kalbų buvo bažnytinės slavų kalbos ir gudų kalbos tarmių hibridizacijos pagrindu susiformavusi LDK rusėnų raštų kalba (žr. Lietuvos raštų kalba, Lietuvos raštija).

1654–1667 m., Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karo metu, dabartinės Baltarusijos teritorijoje dėl įvairių priežasčių žuvo iki pusės gyventojų. Po ATR padalijimų dabartinė Baltarusijos teritorija atiteko Rusijai. Rusijos valdžia stengėsi sunaikinti visus gudų tautinio išskirtinumo požymius, ypač gudų kalbą ir unitų tikybą.

 

1863 m. sukilime negausiai dalyvavusių gudų politinis lyderis Konstantinas Kalinauskas (bltr. Кастусь Каліноўскі) pasisakė už Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimą ir Baltarusijos autonomiją šioje konfederacinėje šalyje.

XIX a. pab. – XX a. pradžioje formavosi gudų kultūrinis politinis elitas, buvo svarstomi gudų tautos politinės ateities klausimai.

1918 m. kovą nepriklausoma valstybe tapusią Baltarusiją iki 1919 m. vasaros okupavo, o 1921 m. pavasarį galutinai pasidalijo Tarybų Rusija ir Lenkija.

1941–1944 m. visa Baltarusija buvo okupuota nacių Vokietijos; 1941–1947 m. kraštas patyrė didžiulius demografinius nuostolius, netekdamas ~2 mln. gyventojų (gudų, žydų, lenkų ir kitų tautų; nurodytu laikotarpiu žuvo ~130 tūkst tarybinių gudų partizanų, ~310 tūkst. Baltarusijos gyventojų mirė nuo bado, ~120 tūkst. žuvo dėl karo veiksmų, ~950 tūkst. – per nacių organizuotas masines žydų žudynes ir baudžiamąsias operacijas, ~150 tūkst. – nacių lageriuose ir kalėjimuose, ~140 tūkst. – priverčiamuosiuose darbuose Vokietijoje ir kitose valstybėse, ~15 tūkst. – kovodami Armijos Krajovos ir kitų partizanų junginių gretose 1943–1947 m.; 1944 m. ~1 mln. 100 tūkst. Baltarusijos gyventojų iš jos pasitraukė kaip karo pabėgėliai).

Nuo 1991 m. Baltarusija yra nepriklausoma valstybė ir Nepriklausomų valstybių sandraugos narė. 1995 m. vasario 6 d. Lietuvos ir Baltarusijos prezidentai pasirašė sutartį dėl abiejų šalių sienos.

 

Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos politinė sistema.

Baltarusija yra prezidentinė respublika. Pagal šalies konstituciją valstybės valdymo funkcijos padalytos tarp Aukščiausios Tarybos ir prezidento, kuris renkamas kas 5 metus ir yra valstybės vadovas. Vykdomoji valdžia – ministrų kabinetas, vadovaujamas ministro pirmininko. Egzistuoja dvejų rūmų parlamentas (Nacionalinis susirinkimas) sudarytas iš Respublikos Tarybos ir Atstovų Tarybos. Nepaisant deklaruojamo demokratinio valstybės valdymo modelio, Baltarusija dažnai laikoma autoritarine valstybe. Prezidentas Aleksandras Lukašenka dažnai vadinamas „paskutiniuoju Europos diktatoriumi“.

2017 m. oficialų statusą Baltarusijoje turėjo penkiolika politinių partijų: Baltarusijos komunistų partija; Baltarusijos patriotų partija, Respublikinė darbo ir teisingumo partija, Baltarusijos socialdemokratų partija „Gromada“, Liaudies susitarimo socialdemokratų partija, Agrarinė partija, Baltarusijos socialiai sportinė partija, Respublikonų partija, Baltarusijos liaudies fronto partija, Konservatorių-krikščionių partija, Liberalų demokratų partija, Susivienijimo pilietinė partija, Baltarusijos socialdemokratų partija.

Šalis bendradarbiauja su daugeliu pasaulio valstybių, itin artimi politiniai ir ekonominiai santykiai yra su NVS šalimis.

 

Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos administracinis suskirstymas.

Dabartinės Baltarusijos teritorija viduramžiais priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Abiejų Tautų Respublikai, XVIII–XX a. Rusijos imperijai, vėliau – Sovietų Sąjungai. Visais laikais krašte vyko administraciniai-teritoriniai pokyčiai.^[11] Nuo sovietmečio Baltarusija skirstoma į 6 sritis ir 1 respublikinio pavaldumo miestą (skliausteliuose – administracinis centras):

1. Bresto sritis (Brestas),
2. Gomelio sritis (Gomelis),
3. Gardino sritis (Gardinas),
4. Minsko miestas,
5. Minsko sritis (Minskas),
6. Mogiliavo sritis (Mogiliavas),
7. Vitebsko sritis (Vitebskas).

Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos geografija.

 

Šalis yra Rytų Europos lygumoje, kurios paviršius smarkiai paveiktas ledynų. Šiaurės vakaruose driekiasi moreninių gūbrių virtinė (Švenčionių, Breslaujos, Asvejos), sudaranti dalį Baltijos kalvyno. Centrinėje dalyje šalį kerta Baltarusijos kalvynas – aukščiausia valstybės dalis. Toliau pietryčiuose plyti Berezinos vidurupio žemuma, o pietuose – pelkėta Polesės žemuma.

• Aukščiausias taškas: Dzeržinskio kalnas (346 m)
• Žemiausias taškas: Nemunas ties Lietuvos siena (90 m).

Vakarinės Baltarusijos dalies upės priklauso Baltijos jūros baseinui – Nemunas (su intakais Vilija, Katra, Uša, Ščiara), Vakarinis Bugas bei Vakarinė Dvina (su Dysna, Drisa, Kasplia). Baltarusijos kalvynu eina vandenskyra, skirianti nuo Dniepro baseino (teka į Juodąją jūrą), kuriam be paties Dniepro priklauso dar Pripetė, Berezina, Sožas, Drutė, Ptičė ir kt. Kalvose (ypač šiaurės vakaruose) gausu moreninės kilmės ežerų: Narutis, Asveja, Svierių ežeras, Drūkšiai, Druvetas, Čyrvono ežeras, Lukomlės ežeras ir kt. Yra stambūs Vileikos, Zaslavo tvenkiniai.

Apie trečdalį Baltarusijos teritorijos užima miškai. Didesnioji jų dalis yra pušynai (ypač smėlingose dirvose šalies vakaruose), kitur – mišrieji miškai, eglynai. Šalies pietvakariuose dunkso reliktinis, UNESCO saugomas lygumų sengirių masyvas – Belovežo giria.

Klimatas vidutinių platumų, pereinančiojo iš jūrinio į žemyninį tipo. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra būna tarp −4 °C pietvakariuose ir −8 °C šiaurės rytuose, liepos temperatūros laikosi apie 17–19 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis – 550–700 mm^[12]. Žiemos paprastai sniegingos.

Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos ekonomika.

Infliacija: 28,2 % (2004). Nedarbas: 2,1 % (oficialūs duomenys, 2004). Valiutos rezervas: 637 mln. USD (2004). Užsienio skola: 851 mln. USD (2001). Užimtumo struktūra: pramonė (41,9 %), paslaugos (39,2 %), žemės ūkis (18,9 %). Pagrindiniai prekybos partneriai – buvusios Tarybų Sąjungos šalys. Užsienio prekybos apimtis:

• eksportas – 9,413 mlrd. USD (2004): Rusija 49,1 %, Jungtinė Karalystė 9,4 %, Lenkija 4,4 %, Vokietija 4,2 %, Nyderlandai 4,2 % – 2003;
• importas: 11,09 mlrd. USD (2003).

 

Svarbiausios pramonės šakos: automobilių ir traktorių gamyba, staklių gamyba, prietaisų gamyba (televizoriai, radijo imtuvai), chemijos (kalio, fosforo ir azoto trąšų, sintetinio pluošto ir dirbtinio pluošto siūlų gamyba) ir naftos chemijos pramonė; padangos, lengvoji pramonė (lino, vilnos audiniai), maisto pramonė (mėsos, pieno produktų gamyba, konservų ir kt. gamyba), medienos apdirbimo pramonė (baldų gamyba), popieriaus gamyba, stiklo gamyba, metalurgija.

Kalio druskos (Soligorskas), naftos (daugiausia respublikos pietryčiuose), fosforitų, akmens druskos, metalų rūdos, durpių, statybos pramonės žaliavų (smėlis, molis) gavyba.

Minskas – pagrindinis pramoninis Baltarusijos centras. Čia yra pagaminamas ketvirtadalis visos pramoninės produkcijos. Kiti didžiausi pramoniniai centrai yra Gomelis, Mogiliovas, Brestas, Gardinas, Polockas.

Elektros energijos gamyba (31,4 Twh, 1995 m., t. y. 3045 kWh/1 gyventojui) daugiausia šiluminėse elektrinėse. 2011 m. pradėta statyti Astravo AE.

Žemės ūkio naudmenos užėmė 9,3 mln. ha (1992). Pasėlių plotas 6126 tūkst. ha. Pagrindinės naudmenos: javai (avižos, kviečiai, grikiai), linai, bulvės, cukriniai runkeliai, vaisiai (obuoliai). Po Černobylio katastrofos 1986 m. dideli žemės ūkio naudmenų plotai užkrėsti radioaktyviomis medžiagomis ir žemės ūkiui nebetinka. Išvystytas miškininkystės ūkis.

Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos demografija.

 

 

2019 m. spalio 1 d. Baltarusijoje gyveno 9413 tūkst. gyventojų.^[13] Tautinė gyventojų sudėtis (2009 m. surašymo duomenys):^[14]

• gudai – 83,7 %,
• rusai – 8,3 % ,
• lenkai – 3,1 %,
• ukrainiečiai – 1,7 %
• kiti – 3,1 %.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Baltarusijoje gyveno apie vieną milijoną žydų, bet naciams okupavus šalį, 90 % jų buvo išžudyti, todėl dabar žydų populiacija yra daug mažesnė.^[15]

Baltarusija turi dvi oficialias kalbas – rusų ir baltarusių. 62,8 % gyventojų namuose kalba rusiškai, 36,7 % – baltarusiškai, 0,5 % – kitomis kalbomis.^[16]

Pasak 1997 m. apskaičiavimų, 80 % gyventojų yra stačiatikiai, o likę yra daugiausiai Romos katalikai, protestantai, judėjai ir musulmonai.^[17]

Didžiausi Baltarusijos miestai (2006 m. duomenys):

• Minskas – 1741,4 tūkstančiai gyventojų
• Gomelis – 481,2 tūkst. gyv.
• Mogiliavas – 465,1 tūkst. gyv.
• Vitebskas – 342,4 tūkst. gyv.
• Gardinas – 314,8 tūkst. gyv.
• Brestas – 298,3 tūkst. gyv.
• Babruiskas – 220,8 tūkst. gyv.
• Baranovičiai – 168,6 tūkst. gyv.
• Barysavas – 150,4 tūkst. gyv.

Pagrindiniai straipsniai – Baltarusijos kultūra ir Baltarusių kalba.

1517–1525 metais Pranciškus Skorina išleido pirmąsias knygas baltarusių kalba. Tai buvo pirmosios knygos Rytų Europoje. Beje, Vilniuje veikia vienintelė baltarusių mokykla Lietuvoje, pavadinta jo vardu.

Baltarusiai didelį dėmesį skiria savo kultūros puoselėjimui, ypač tradiciniams amatams. Visos kultūros įstaigos (kino, dramos teatrai, kultūrų namai, muziejai, cirkai) yra valstybinės.

Pagrindiniai straipsniai – Baltarusijos tarptautiniai santykiai ir Baltarusijos ir Lietuvos santykiai.

Baltarusija yra užmezgusi santykius su 180 JTO narių. Lietuva ir Baltarusija diplomatinius santykius atkūrė 1992 m. Lietuva nepripažįsta faktinio šalies lyderio Aleksandro Lukašenkos, Vilniuje politinį prieglobstį yra gavusi pagrindinė Aleksandro Lukašenkos oponentė Sviatlana Cichanouskaja.

• Baltarusijos ryšiai
• Baltarusijos transportas
• Baltarusijos karinės pajėgos
• Baltarusijos šventės

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas Baltarusija

Vikiteka: Baltarusija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Bendros nuorodos:

• Baltarusijos valstybės svetainė (gudų, rusų, anglų) Archyvuota kopija 2009-02-03 iš Wayback Machine projekto.
• Baltarusijos prezidento svetainė (gudų, rusų, anglų k.)
• Baltarusijos naujienų agentūros svetainė (gudų, rusų, anglų, vokiečių, ispanų k.)
• Baltarusijos radijo ir televizijos svetainė (gudų, rusų, anglų k.) Archyvuota kopija 2019-04-10 iš Wayback Machine projekto.
• Baltarusijos architektūros paveldo svetainė (rus.)
• Baltarusijos kultūros paveldo žemėlapis Archyvuota kopija 2011-08-19 iš Wayback Machine projekto.

Žemėlapiai:

• Baltarusijos fizinis žemėlapis
• Baltarusijos administracinis žemėlapis
• Baltarusijos administracinis žemėlapis rusų kalba Archyvuota kopija 2012-04-10 iš Wayback Machine projekto.
• Baltarusijos pagrindinių kelių žemėlapis