Keltai

Šis straipsnis apie Europos kultūrą ir gentis. Apie vandens transportą skaitykite straipsnyje keltas.

Keltais (lot. celtae, galli, gr. keltoi, galatai) vadinama Vidurio Europos ankstyvojo geležies amžiaus kultūrų grupė (maždaug 500–50/1 m. pr. m. e.), kuriai būdinga panaši materialinė kultūra ir susijusios kalbos. Šios kultūros gentys buvo paplitusios plačiose teritorijose Vakarų ir Centrinėje Europoje. Su keltais siejamos Halštato ir Lateno kultūros, kurių pastaroji laikoma „klasikine“ keltų kultūra.

Anglų kalboje "keltų" sąvoka atsirado XVII a. Oksforde dirbęs Velso kalbininkas Edvardas Luidas (Edward Lhuyd) atkreipė dėmesį į panašumus tarp kalbų, kuriomis kalbama Airijoje, Škotijoje, Velse, Kornvalyje ir Bretanėje. Jis tas kalbas pavadino "keltų" kalbomis ir šis pavadinimas prigijo. Keltišku taip pat vadinimas specifinis ir nesunkiai atpažįstamas ornamentinis stilius, turintis sudėtingą hierarchinę sistemą ir skirtingo dydžio elementus: spiralių, supintų juostų, žmonių figūrų ir fantastinių gyvūnų. Tuo pačiu nėra jokių įrodymų, kad toks stilius buvo sukurtas etniškai vienalytės žmonių grupės.

Keltų protėvyne laikoma pietvakarių Vokietija – sritis, esanti tarp Reino, Maino ir Dunojaus. Iš šio centro vyko keltų ekspansija įvairiomis kryptimis.

Didžiausio išplitimo laikotarpiu keltų materialinė kultūra vyravo teritorijoje nuo pietryčių Anglijos, šiaurės Ispaniją ir Prancūziją vakaruose iki vakarinės Vengrijos rytuose ir šiaurinės Italijos pietuose. Keltų kalbos taip pat buvo paplitusios Airijoje ir visose Britų salose. Be to, keltų gentis galatai gyveno Anatolijoje (dabartinė Turkija). Galatijoje randamos Lateno segės, tačiau keltiškos kultūros Lateno prasme ten nebuvo.

Pietuose keltų kultūra ribojosi su etruskais, vėliau – graikų – romėnų kultūriniu regionu, šiauriau keltų gyveno germanai.

Keltų kalbos kalbotyroje priskiriamos vakarinei indoeuropiečių kalbų grupei. Keltų kalbos šiuo metu vartojamos Velse (valų kalba) bei Airijoje (airių kalba; nuo 1922 m. oficiali valstybinė kalba kartu su anglų kalba), Škotijoje (škotų gėlų kalba Aukštutinėje Škotijoje) ir Bretanėje (bretonų kalba, paplitusi čia kartu su atvykėliais iš Britų salų V a.). Meno salos kalba išnyko XX a. 8-ame dešimtmetyje, kornų kalba Kornvalyje – XVIII a. Pastaruoju metu vyksta bandymai atgaivinti Meno salos kalbą ir kornų kalbą. Iberijos pusiasalyje buvo kalbama keltiberų kalba, kuri išnyko dėl romanizacijos.

Keltų lokalizacija pagal rašytinius šaltinius sutampa su geležies amžiaus vėlyvosios Halštato kultūros paplitimu Vidurio Europoje. Ši su keltais siejama kultūra išsivystė apie 750 m. pr. m. e. regione tarp rytų Prancūzijos, Šveicarijos, pietų Vokietijos, Austrijos iki Slovėnijos iš ankstesnių vėlyvojo žalvario amžiaus vietinių kultūrų.

Akivaizdžiausi Halštato kultūros paminklai yra teritorijoje nuo Rytų Prancūzijos iki Šveicarijos ir Pietų Vokietijos gausiai randamos įtvirtintos gyvenvietės kalvose. Ši kultūra žinoma savo turtingais „kunigaikščių kapais“ pietų Vokietijoje ir Burgundijoje (pvz., Hochdorf ir Vix). VI a. pr. m. e. antroje pusėje į Halštato kultūros įtaką papuolė jos vakaruose ir šiaurėje buvusios gentys, kurios perėmė dalį papročių ir faktiškai buvo įjungtos į Halštato kultūros erdvę.

Graikų pasaulis apie keltus pirmiausia sužinojo per savo koloniją Masiliją (dabartinis Marselis, įkurtas apie 600 m. pr. m. e.). Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose keltai paminėti 400 m. pr. m. e. viename pranešime, kuriame kalbama apie barbarų, persikėlusių per Alpes, susidūrimą su etruskais.

IV a. pr. m. e. (apie 390 m. pr. m. e.) keltai iš šiaurės Italijos užpuolė ir apiplėšė Romą. Romos apgultis, kuriai vadovavo keltų karo vadas Brennus (greičiausiai 387/386 m. pr. m. e.) ilgai išliko romėnų istorinėje atmintyje. Romėnai keltus vadino galais (Galli). Apie 335 m. pr. m. e. keltų pasiuntinius prie Dunojaus priėmė Aleksandras Didysis.^[1]

Indoeuropiečių kalbų tarpe keltų kalbai tenka tarpinė vieta tarp germanų ir italikų kalbų. Iš to kai kurie tyrinėtojai daro išvadą, kad senovės keltai kurį laiką bus gyvenę tokioje teritorijoje, kuri siekėsi su germanų ir italikų užimtomis teritorijomis. Senovės keltų gimininės bendruomenės buvo vadinamos klanais, kuriuos valdė renkami vadai. Žemė buvo bendra viso klano nuosavybė. Keltai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, medžiokle ir miško teikiamų gėrybių rinkimu. Laikui bėgant, iš klanų vadų susidarė didikų luomas. Pasenę klanų vadai valdžią perduodavo savo įpėdiniams.

Visus keltus vienijo bendra kalba, bendra religija ir bendri papročiai. Senus keltų papročius ir visą liaudies kūrybą stengėsi išlaikyti jų dvasininkai − druidai, kurie klausė išrinkto iš jų pačių tarpo vyriausiojo druido. Keltai buvo pasiekę gana aukštą kultūros lygį. Keltų keramikos ir metalo dirbiniai pasižymėjo dailumu ir gera atlikimo technika. Iš keltų geležį gaminti išmoko germanai ir kai kurios kitos Europos žemyno tautos. Keltų vadai jau kaldino aukso ir sidabro monetas su savo atvaizdais. Galijoje keltai įkūrė miestų, kuriuose klestėjo amatai ir prekyba. Labiausiai išgarsėjo du miestai: Bibrakta ir Alezija. Bibrakta, tapusi vienos keltų genties − edujų sostine, pasidarė žymiausiu Galijos centru. Alezija buvo kitos keltų genties − mandubių sostinė.

III a. pr. m. e. buvo didžiausio keltų išplitimo laikotarpis, o paskui jie ėmė nykti. Vienur buvo romėnų nukariauti, kitur sumišo su kitomis tautomis. Keltams nepasisekė įkurti patvarių valstybių todėl, kad jie išsisklaidė labai didelėje teritorijoje, kur sudarė negausų užkariautojų sluoksnį. Be to, pačių keltų vadai nesutarė ir kovojo dėl valdžios. Keltai labai greit išeikvojo savo energiją. Įgudę kariauti, jie virto tik pageidaujamais samdiniais kitų tautų kariuomenėms sustiprinti. Keltus silpnino tarpusavio kovos ir iš rytų juos ėmė stumti germanai, o iš pietų - romėnai. Dalį keltų I a. pr.m.e. germanai išstūmė už Reino. 58-51 m. pr. m. e. Julijus Cezaris nukariavo visą Galiją. Augustas užkariavo keltų gyventas sritis Dunojau aukštupyje, taip pat šiaurinę Ispaniją, Galatiją, o Klaudijus, I m. e. a. viduryje užkariavo didžiąją dalį Britanijos. Romos imperijos teritorijoje likę keltai buvo stipriai romanizuoti.

Apie X a. pr. m. e. keltų gentys nuo Reino migravo per Lamanšą į dabartinę Angliją, vėliau išstumti kitos keltų genčių grupės – britų – persikėlė į Airiją ir Škotijos kalnus. VI a. pr. m. e. britai stumiami anglosaksų grįžo į žemyną Bretanės pusiasalį, kur susiformavo bretonų tauta, gyvenanti ten iki šiol.

Maždaug VI-III a. pr. m. e. plečia savo teritoriją į Italiją, Po lygumą.

Antra keltų banga III a. pr. m. e. įsiveržė į Makedoniją ir Graikiją. Graikų išvyti iš Graikijos, jie pradėjo brautis į Trakiją. Ten, įveikę trakus, įkūrė keltų valstybę, kuriai priklausė teritorija tarp Dunojaus upės ir Egėjo bei Marmuro jūrų. Iš čia dalis keltų persikelia per Dardanelus į Mažąją Aziją. Ten jie įkuria Galatiją. Trečia keltų banga VI a. pr. m. e. pasiekia šių dienų Prancūzijos teritoriją, suteikdama jai Galijos vardą. Nuo V a. pr. m. e. keltų kultūra randama šiaurinėje Ispanijoje. Ar į šiaurinę Ispaniją keltai persikėlė ar vietinės gentys buvo paveiktos taikių kultūrinių kontaktų nėra iki galo aišku. Dėl to šiaurinėje Ispanijos gyvenančios gentys vadinamos keltiberais.

Keltai, o ypatingai jų migracijos darė didelį poveikį visai Europai. Kitos keltų gentys per pietryčių Europą ir Balkanus įsiveržė į Graikiją ir Mažąją Aziją. Dalis jų pasiliko centrinėje Anatolijoje ir po kelių šimtmečių Naujajame Testamente yra minimi kaip galatai. Manoma, kad tiesioginės įtakos baltams keltai neturėjo, nors III a. pr. m. e.-I a. buvo pasiekę Vyslos upę.^[2]

Geografiškai keltai labiausiai paplito apie 200 m. pr. m. e. Rytuose keltų kultūra išnyko I a. pr. m. e. I-oje pusėje, greičiausiai dėl germanų genčių migracijos į pietus.

Nuo III a. pr. m. e. II-os pusės Rytuose ir Pietuose, pradedant nuo Alpių prieškalnių regiono pradėtos kurti didelės įtvirtintos gyvenvietės, vadinamieji opidumai (Oppida). "Oppida" pavadinimas žinomas iš romėnų, pvz., Julijaus Cezario, pasakojimų ir naudojamas dažniausiai tik vėlyvojo Lateno gyvenvietėms. Ši miestų kultūra II a. pr. m. e. pabaigoje – I a. pr. m. e. pasiekė savo žydėjimą. Dėl savo visuomeninės ir ekonominės diferenciacijos, aukštai išvystytos amatininkystės ir meno, taip pat pinigų ūkio ir prekybos keltai faktiškai priartėjo prie didžiųjų civilizacijų lygio. Neturėjo sukūrę rašto.

Keltai, kurie gyveno Galijoje buvo užkariauti Julijaus Cezario, o gyvenusieji į pietus nuo Dunojaus (Retijoje) - Augusto. Taip paskutiniajame dešimtmetyje pr.m.e. Europoje laisvi keltai išliko tik Britų salose.^[3] Romėnų užkariautoje Galijoje, taip pat piečiau Dunojaus esančiose romėnų provincijose Retijoje, Norike ir Panonijoje, taip pat pereinamose srityse tarp romėnų ir germanų įtakos sferų, išliko keltų kultūra. Čia keltų kultūra susiliejo su romėnų kultūros elementais į savitą galų-romėnų kultūrą Vakaruose ir Noriko-Panonijos kultūrą Rytuose. Tam tikri keltų kultūros elementai ten išliko iki pat vėlyvosios Antikos.

Prasidėjus germanų genčių antpuoliams į Romos imperijos šiaurės Alpių provincijas nuo III a. ryčiau Reino ir piečiau Dunojaus germanų įtaka ėmė vis labiau stumti galų-romėnų ir Noriko-Panonijos kultūras. Vėliau šiaurines imperijos sienas perdavus ginti germanų samdiniams ir pamažu Noriko-Panonijos gyventojams traukiantis į Italiją bei Bizantiją, o germanų gentims plintant iki Italijos, Ispanijos ir Rytų Romos imperijos sienų, dar prieš žlungant Vakarų Romos imperijai 476 m. Noriko-Panonijos kultūra įsiliejo į iš šiaurės plūstančias germanų gentis. Panonijos provincijoje paskutiniai Noriko-Panonijos kultūros likučiai dar keletą metų išsilaikė, tačiau galutinai išnyko V a. pradžioje Panoniją užkariavus hunams.

Kairiajame Reino krante pirmieji germanų antpuoliai prasidėjo III a. viduryje. Romėnamas pasitraukus nuo limų ir gynybą perkėlus į Reino pakrantes, nepaisant germanų puldinėjimų romėnų provincijos laikėsi iki pat Vakarų Romos imperijos pabaigos. Pirmoje IV a. pusėje Tryrui tapus imperijos miestu kairiajame Reino krante buvusios provincijos bei galų-romėnų kultūra išgyveno paskutinį klestėjimo ir stabilumo laikotarpį. Galbūt gyventojų skaičius ir mažėjo, tačiau įtvirtintose ietovėse piečiau Kiolno-Pajūrio Bulonės linijos sėsliai gyveno galų-romėnų kultūros gyventojai.

Nuo III a. šiauriau šios linijos apsigyveno frankai, kurių vadai vėlyvosios Romos kariuomenėje užėmė vis daugiau vadovaujančių pozicijų. Frankų šeimos kėlėsi į galų-romėnų teritorijas, greičiausiai sudarė ten aukštesnįjį sluoksnį, tačiau vietiniai gyventojai nebuvo išvaromi. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo frankų karaliai, kurie jautėsi esą Romos imperijos paveldėtojais, prie Reino ir Galijoje galėjo remtis galų-romėnų (romanų) vietinėmis ir regioninėmis valdymo struktūromis, kurios iš dalies dar tebefunkcionavo. Vakaruose frankų naujakuriai vis labiau romanizavosi, o Rytuose iki Reino romanų (buvusių galų-romėnų) gyventojai per tolesnius du šimtmečius vis labiau germanizavosi, perimdami atvykėlių frankų papročius ir kalbą. Romėnų laikais įvesta krikščionybė regionuose piečiau aukščiau minėtos linijos pergyveno kultūrinius pasikeitimus. Paskutiniai galų-romėnų kultūros likučiai per specifines kalbos formas (Mozelio romanų kalba) Mozelio regione išliko iki vėlyvųjų viduramžių.

Tarp Reino vidurupio ir Alpių iki šiol išliko daugybė keltiškų vietovardžių ir hidronimų, kurie rodo, kad Tautų kraustymosi laikotarpiu keltų kultūros ir kalbos elementai buvo perimti naujai besiformuojančių etninių grupių. Kita vertus, teigti apie nenutrūkstantį keltų gyventojų kultūros perimamumą šiame regione būtų netikslu.

Keltų atsiradimo Britų salose istorija yra ginčytina. Didžiojoje salų dalyje nežinomi keltų migracijos požymiai, nebent tik pietryčių Anglijoje, tačiau greičiausiai Britų salos kalbiškai buvo susijusios su kontinentiniais keltais. Britų salose gyvenančios gentys prie keltų priskiriamos daugiausia dėl kalbinio bendrumo, nes tik pietryčių Anglijoje rasti archeologiniai radiniai iš I a. pr. m. e., kurie gali būti priskiriami „klasikinei“ kontinentinei keltų kultūrai.

Šiais laikais keltais taip pat vadinamos keltų kalbomis kalbančios tautos Velse, Airijoje, Škotijoje, Kornvalyje, Meno saloje ir Prancūzijos regione Bretanėje. Su keltais siejami ir kiti Europos regionai – Ispanijos Galisijos regionas ir Anglija (ypač Devonas ir Kambras). Šiuolaikiniai DNR tyrimai rodo (pvz., Londono universiteto kolegijos), kad didžioji dalis dabartinių Anglijos gyventojų yra kilę iš keltų britų genčių, nors Anglijoje ir neišliko keltų kalbos.

Keltų gentys stambiausiame lygmenyje skirstomos į dvi grupes:

• Žemyninės dalies keltai
• Salų keltai

Svarbiausios keltų gentys buvo šios: galai, britai, helvetai, hedujai, mandubiai ir kt.

XIX a. pab. – XX a. pradž. galėtų būti laikoma keltų atgimimo laikotarpiu. Tuomet Airija ėmė siekti nepriklausomybės ir iš numirusiųjų prisikėlė kornų kalba, tačiau kitoms keltų tautoms ir kalboms šie laikai buvo sunkūs. XX a. vid. staiga mirė ir vėl prisikėlė menksiečių kalba, o airiškai kalbančiųjų skaičius kai kurių šaltinių duomenimis galėjo smukti net keturis kartus. Tikruoju atgimimu galima laikyti XX a. pab. – XXI a. pradžią, kuomet atsirado pirmoji airiška televizija, keltų kalbų populiarumas kilo, atsirado airiškos ir menksietiškos mokyklos, savaitgalinės mokyklėlės škotų gėlų ir kitomis kalbomis, teisiškai keltų kalbos įgavo didesnę galią.