Mimansa
Mimansa (skr. मीमांसा = IAST: mīmāṃsā; „samprotavimas, svarstymas“) – viena iš 6 ortodoksinių hinduizmo filosofinių sistemų.[1] Dar vadinama karmamimansa (veiksmo svarstymas), pūrvamimansa (pirmasis svarstymas); šiais sinonimais siekiama mimansą atskirti nuo utaramimansos (vėlesnio svarstymo), kuri įeina į vedantą.
Pradžioje mimansa buvo praktinė disciplina, kurios tikslas – sutvarkyti vediškąjį ritualą. Kodifikuojant vedų tekstą, kaip aukščiausią religinį autoritetą, susiklostė teorinė mimansos problematika: mantrų formali verifikacija ir prasminis aiškinimas, kalbinių normų nustatymas, vediškųjų posakių suderinimas su ritualinėmis procedūromis.
Mimansikai laiko, jog vedos yra nežmogiškos kilmės (apauruṣeya), be klaidų ir amžinos. Visi kiti vediniai tekstai, nesusiję su aukojimu jiems irelevantiški.[2]
Šiai filosofinei mokyklai būdingas kraštutinis ontologinis realizmas. Mokša atmetama kaip neturinti realios socialinės reikšmės. Suvokimas, loginė išvada, lyginimas, Vedų liudijimai ir kai kurių tiesų pripažinimas postulatais laikomi pažinimo šaltiniais.
Kartu su vedanta mimansa prisidėjo prie hinduizmo socialinės sistemos suformavimo.
Pradininku laikomas Džaiminis, gyvenęs greičiausiai IV a. pr. m. e. Siabaros, svarbiausio jo komentatoriaus, veikalai tapo vėlesnių mimansos teoretikų (Prabakaros, Kumarilos, VII a.) darbų pagrindu.[3]
Dabar mimansos tradicija gyvuoja kaip Šankaros advaita vedantos vienuolijų tradicijos dėmuo.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Mimansa. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 149 psl.
- ↑ Mīmāṃsā.Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.p. 139
- ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. MELI institutas, Vilnius.