Joga sūtra

Joga sūtra (skr. योगसूत्र = IAST: Yogasūtra-) – žinomiausias jogos klasikos veikalas, 195 aforizmų rinkinys, parengtas Patandžalio. Veikalas parašytas sanskrito kalba. Sunku tiksliai datuoti Patandžalio „joga sūtros“ tekstą. Aišku tik tai, kad ne Patandžalis sukūrė pačią jogos filosofiją ir sugalvojo jogos metodus. Manoma, jog kažkur tarp II a. pr. m. e. ir III a., remdamasis ortodoksalios sankhjos mokyklos dualistine metafizika, jis apibendrino ir susistemino nuo Indijoje žinomas įvairias jogos šakas, suteikdamas joms vieningą ontologinį bei psichologinį pagrindą. Šis sąvadas, nurodo, kaip eiti aštuonių pakopų tobulėjimo keliu, atstatant grynosios sąmonės skaidrumą ir autonomiškumą. Skirtingai nuo Vakarų masinėje kultūroje įsitvirtinusio įvaizdžio, Joga sūtra nėra instrukcija konkrečiai jogos praktikai, kaip kad gausūs hatha jogos sąvadai. Joga sūtra visų pirma yra filosofinis traktatas, analizuojantis žmogaus psichinio patyrimo struktūrą. Joga, pasak Patandžalio, – tai kryptingos pastangos sutramdyti jausmus bei protą ir įvaldyti fizinę bei psichinę žmogaus prigimtį, išlaisvinant jo sąmonę nuo bet kokių kūno, jausmų bei proto apribojimų, atskleidžiant bei išpuoselėjant kiekviename žmoguje glūdintį dieviškąjį pradą.

Dalis mokslininkų teigia, kad „Joga sūtra“ galėjo atsirasti budistinėje (sarvastivados mokyklos) terpėje, bet vėliau buvo hinduizuota.^[1]

Joga sūtros tekstą sudaro keturi skyriai (padas). Pirmasis, „Apie kontempliaciją”, – skirtas jogos tikslams, formoms bei prigimčiai apibrėžti, čia aptariamos sąmonės modifikacijos ir įvairūs praktiniai jogos metodai. Antrajame skyriuje, „Apie jogos pratybas”, nagrinėjami konkretūs susitelkimo būdai bei priemonės, analizuojamos esminės egzistencinės kančios priežastys bei galimybės ją nutraukti. Trečiame skyriuje, „Apie jogines galias”, aprašomi jogos pratybų metu pasireiškiančios transcendentinės galios ir būdai joms sužadinti. Ketvirtasis skyrius, „Apie išsivadavimą”, atskleidžia išsivadavimo kelio filosofinius bei psichologinius aspektus. Kaip specifinis indų religinės filosofinės literatūros žanras, sūtros parašytos konspektinėmis, sutrauktomis formulėmis, aforizmais (sūtra), kuriuose lakoniškai išdėstomi esminiai sistemos teiginiai. Norint juos adekvačiai suprasti, būtina atsižvelgti į tradicinius išplėstinius komentatorių traktatus, šastras.

Per tūkstantmečius „Joga sūtra“ susilaukė daugybės komentarų, tarp kurių paminėtini reikšmingiausi: Vjasos Bhašya (IV a.; dažnai prisikiriamas pačiam Patandžaliui), Vačaspačio Mišros Tattva-Vaišaradi (IX a.) ir Vidžniana Bhikšaus Yoga Varttika (XVI a.).

Jau viduramžių Indijoje „Joga sūtra“ buvo išversta į 14 Indijos kalbų, taip pat į senąją javiečių kalbą bei arabų kalbą. Pastarąjį vertimą parengė žymus arabų pasaulio mokslininkas, keliautojas Al Birūnis. Jis vertė „Joga sūtrą“ pritaikydamas ją sufistinei pasaulėžiūrai.

XIX a. Indijoje jogos tradicija buvo beveik išnykusi, sieta su kovingais, asocialų gyvenimo būdą gyvenančiais jogais. Šią tradiciją atgaivino teosofų draugija, o išplatino Svamis Vivekananda. Jis sutapatino Patandžalio „Joga sūtrą“ su radža jogos samprata (pats ją ir sukūrė šiuolaikine prasme). Po to jogos tradicija ėmė labai populiarėti, bet patyrė labai didelę vedantos įtaką ir buvo atsieta nuo nebrahmanistinės jogų kultūrinės terpės. XX–XXI a. žymius „Joga sūtros“ komentarus (ir/ar vertimus) pateikė: Svamis Satčidananda, B. K. S. Ajangaras, Edvinas Brajantas, Džordžas Fojeršteinas.

• Audrius Beinorius. Patandžalio „Joga sūtra”. Liaudies kultūra, 2000 m. Nr.4. pp. 56-67.