Hinduistinė mitologija

Hinduistinė mitologija – mitologinių pasakojimų, paveikslų, siužetų visuma, apjungta hinduizmo religinės sistemos. I tūkstm. pr. m. e. pabaigoje ji, perimdama nearijiškų mitologijų elementus, pakeitė iki tol vyravusią vedinę mitologiją. Senoji mitologija, paveikta reformatoriškų budistinių ir džainistinių judėjimų, atgimė hinduizmo pavidalu, asimiliavusi įvairius liaudies tikėjimus ir kultus, buvusius ortodoksinio brahmanizmo užribyje.

Ankstyvoji hinduizmo pakopa atspindėta epinėje „Mahabharatos“ ir „Ramajanos“ mitologijoje, o išvystyta religinėse-kosmogoninėse poemose „Puranose“, taip pat klasikinėje sanskrito literatūroje bei vėlesnėje viduramžių literatūroje šnekamosiomis Indijos kalbomis.

Jau vėlyvojoje vedinėje mitologijoje pagrindiniai senovės arijų dievai pamažu nueina į antrą planą, o iškyla visatos sutverėjo, būtybių viešpaties Pradžapačio paveikslas. Prasidėjus epiniam laikotarpiui jis pradėtas vadinti Brahma – spėjama, kad tai nutikę dėl filosofinės poezijos veikalų Upanišadų įtakos: jose iškeliamas aukščiausias būties pradas brahman, o Brahmą galima laikyti jo įasmeninimu.

Kosmologija

Epe Brahmos ir brahman atitikimas nėra labai svarbus, nes ten Brahma siejamas visų pirma su kosmogoniniu mitu ir tolesnius įvykius mažai kišasi. Hinduistinė kosmogonija labai įvairuoja, bet būdingas jau iš vedinės mitologijos žinomas pasaulio kiaušinio įvaizdis – iš jo susidaro trys laukai (triloka): dangus, žemė ir požemis. Vėliau šis Brahmos kiaušinio (brahmanda) įvaizdis sudėtingėja – Brahma įtvirtina žemę tarp vandenų ir žvaigždes danguje, nulemia laiko tėkmę, sukuria mirtį, kad žemėje gyventojų nebūtų per daug ir kt. Tada savo ainiams dievams jis perduoda valdyti atskiras pasaulio sferas, nuostato socialinę ir politinę sanklodą, įtvirtina pasaulyje dharmos įstatymą, religines apeigas, keturių sluoksnių (varnų) priedermes, vedybų institutą ir kt. Epe ypač pabrėžiama, kad Brahma įtvirtina karališką valdžią dausose ir žemėje – jis Indrą paskiria dievų valdovu.

Bandymas atvaizduoti Pradžapatį, kuriantį visatą

Puranose žemė suprantama kaip plokščias diskas, kurio centre stūkso mitinis Meru kalnas. Aplink jį vandenynų atskirtos yra keturios salos (dvipa). Aplink Meru viršūnę sukasi saulė, mėnulis ir žvaigždės. Jei visata įsivaizduojama kaip brahmanda, tai joje sluoksniais driekiasi šeši dangūs – kuo aukščiau, tuo nuostabesni. Aukščiausias yra Brahmos laukas (brahmaloka). Danguose gyvena dievai, šventieji išminčiai, pusdieviai. Po žeme yra septynios požemių pasaulio (patala) juostos, kuriose gyvena nagai, kitos žemosios mitinės būtybės. Dar žemiau yra septynių sluoksnių pragaras naraka. Po juo tūno gyvatė Šeša. Brahmos kiaušinis lukštu atskirtas nuo erdvės, kurioje yra begalybė tokių pat pasaulių. Tai jau vėlyvojo hinduizmo, pripažįstančio pasaulių begalybę, vaizdinys.

Žyniai-asketai yra kildinami iš dievų, tas atsispindi epų ir Puranų mitinėje geneologijoje: kūrimo pradžioje Brahma pagimdęs šešis dvasios sūnus, iš kurių kilę visos gyvosios būtybės. Šių išminčių-pirmaeivių vaizdinys kilęs nuo legendinių Vedų kūrėjų – rišių. Kitur teigiama, kad šių Brahmos ar Pradžapačio sūnų yra 10 ar 17 ir jie atsiradę iš gimdytojo kūno.

Pasak vienos iš mito atmainų vyriausiasis Brahmos sūnus Maričis pradeda didį išminčių Kašjapą. Antrojo Brahmos sūnaus Atrio vaikais laikomi Soma (mėnulio dievas) ir Dharma (teisingumo, tvarkos įsikūnijimas). Trečiajam Brahmos sūnui Angirasui priskiriamas žynys Brihaspatis (Jupiterio įsikūnijimas, dievų žynys, nuolat kariauja su asurų planeta Šukra, t. y., Venera), kartais ir Agnis. Ketvirtasis Brahmos sūnus Pulastis yra Kuberos bei rakšasų valdovo Ravanos tėvas. Iš kitų Brahmos sūnų gimsta įvairios mitinės būtybės, gyvūnai. Laikoma, kad septintasis Brahmos sūnus Dakša gimė iš Brahmos dešinės kojos didžiojo piršto ir pradėjo 50 dukterų, iš kurių 13 atiteko Kašjapai, 27 Somai ir 10 Dharmai. Vyriausios Dakšos dukterys – Ditė, Danu ir Aditė – Kašjapai pagimdo demonus daitjus („ditaičius“), danavus („danuvaičius“) ir dievus aditjus („aditaičius“). Iš kitų Kašjapo dukterų atsiranda gandharvos, suparnos, nagai ir kt.

Kosmogonijoje išsivystė mintis apie ciklinę visatą, jos nuolatinį sunaikinimą ir atgimimą. Visatos būtis ir nebūtis išreiškiami kaip Brahmos diena ir naktis. Brahmai užmigus visata žūva, pabudus – vėl atsiranda. Ši Brahmos dienų ir naktų samprata išdėstyta per kalpų ir jugų sąvokas. Pasibaigus Brahmos dienai, iš vandenyno gelmių pakyla kosminė ugnis kumelės Vadavamukha pavidalu, išsiveržia į aplinką ir sudegina pasaulius. Tada stoja pralaja – pasaulio išnykimas nebūtyje.

Panteonas

Tradicinė hindų dievų trejybė (trimūrti): Brahma, Višnus, Šiva

Nors pradžioje Brahma vaizduojamas svayambhū („savibūvis, savistovus“), vėliau jo nepavaldumas laikui ir erdvei nunyksta. Mahabharatoje greta Brahmos kaip svarbiausi dievai iškilo Višnus ir Šiva, tuo tarpu esminės vedinės dievybės savo reikšme sumenko, tapo pasaulio globėjais, pasaulio pusių valdovais (Indra, Agnis arba vėliau Kubera, Varuna, Jama). Tiesa, Indra išlaiko griausmavaldžio padėtį, dar labiau paaštrinamas jo karingas būdas (jis tampa karių kšatrijų globėju, karų vedliu). Vedų Varuna tapo nereikšmingu vandenų dievu, o štai Vedose nelabai ryškus Jama tampa mirties dievu, protėvių (pitarų) valdovu. Atsiranda ir pragaro (narakos) įvaizdis, o jo prievaizdu paskiriamas Jama. Atsiranda nauja dievybė – turtų dievas (ar greičiau pusdievis), jakšų valdovas Kubera. Vėliau į pasaulio sergėtojų (lokapāla) būrį įtraukti kiti vediniai dievai – Agnis, Sūrja, Soma, Vajus. Be to, į panteoną pateko Ašvinai, Sarasvatė (tiesa, ženkliai pakitusi nuo vedinio įvaizdžio), Tvaštaras (epe žinomas kaip Višvakarmanas).

Brahma dievų trimūrtyje iš pasaulio viešpaties tampa tik pasaulio kūrėju (Višnus – saugotojas, Šiva – naikintojas), o vėliau – pavaldžiu kuriam iš kitų dviejų dievų. Nors trimūrti samprata pati gajausia, yra ir viduramžiais atsiradęs harihara vaizdinys – susilieję Višnus (hari) ir Šiva (hara).

Kaip ir vedinėje taip ir hinduistinėje mitologijoje dievų skaičius neapibrėžtas, neaiškios ribos tarp įvairių mitinių būtybių. Tradicijos teigiama, kad dievai yra 33: 12 aditjų, 8 vasūs, 11 rudrų, 2 Ašvinai, tačiau iš tiesų įvairių dievybių skaičius gerokai didesnis. Be to, yra namų ir miškų dvasių, miestų, kalnų, upių, kaimų, namų ir kitų vietų globėjų. Povediniai dievai gerokai labiau sužmoginti, pasakojama, kad jie neliečia žemės, nemeta šešėlio, spindi, pasižymi išmintimi, gali įgauti įvairius pavidalus.

Hinduistinėje mitologijoje dievų priešininkai yra demonai asurai, skirstomi į daitjus ir danavus. Apie dievų ir asurų kovą yra mitas apie pieno vandenyno plakimą: jame dievai ir asurai drauge plaka pieno vandenyną (apie Mandaros kalną apvynioję gyvatę Vasukį suka ant vėžlio Kurmos), kad gautų nemirtingumo eleksyrą (amritą). Greta kitų gerybių iškilusią amritą nutveria asurai, bet Višnus juos apgauna ir ją grąžina dievams. Epinėje mitologijoje greta asurų dar žinomi kiti demonai – rakšasai („kipšai“) ir pišačai („veliuokai“), minimi dar Vedose. Jie priešinami gerosioms būtybėms – dievams, žmonėms ir protėviams. Bet hinduizme apatinis mitologinis pasaulis gerokai praplečiamas – atsiranda tokios piktosios būtybės kaip pretai (vėlės, vaiduokliai), pramathos („maišytojai, trukdytojai“), mandehai, kabandha ir kt., atsiranda sužmogintas gandharvų ir apsarasų įvaizdis, lobių saugotojai jakšai (dailūs jaunuoliai), guhjakai („slapūnai“), narai ir kimnarai (mitiniai pusiau žmonės, pusiau žirgai arba paukščiai), sidhiai (angeliški padangių gyventojai) ir daug kitų. Vėliau dar atsiranda kalnų dvasios vidjadhariai, sužmogintos gyvatės nagai, dangiškieji paukščiai suparnos ir jų vadas Garuda. Pastarieji glaudžiai susiję su Višnumi.

Kaip ir vedinėje mitologijoje taip ir hinduistinėje labai svarbus karvės įvaizdis. Atsiranda stebuklingos karvės Surabhės (arba Kamadhenu), išmelžiančios viską, kas tik trokštama, vaizdinys. Atsiranda beždžionių (vanarų) kultas visų pirma susijęs su „Ramajanos“ veikėju Hanumanu. Tai išmintingas ir atsidavęs vadas, padėjęs Ramai patekti į Lanką ir nugalėti demoną Ravaną. Hinduizme būdingas gyvūnų (rečiau augalų), nešančių (t. y. vahana – „važiuoklė“) kokią nors dievybę paveikslas – Brahmą neša žąsis, Višnų – erelis Garuda, Šivą – baltas jautis Nandinas, Durgą – liūtas ir t. t. Tarp augalų ypač išaukštinamas maldyklinis fikusas (aśvattha), su kuriuo siejamas pasaulio medžio įvaizdis. Kiti svarbūs augalai yra lotosas (padma), banjanas (nyagrodha), bazilikas (tulasī), indinė raudena (aśoka).

Vėlesnėje hinduistinėje mitologijoje dievų aditjų skaičius išaugo iki 12 – jie susieti su saule ir dvylika mėnesių. Iš jų išskiriamas dievas Vivasvatas, atitinkantis Saulės dievybę. Vivasvato sūnumis laikomi Jama, Ašvinai bei Manus – žmonijos pradininkas, mito apie tvaną didvyris. Iš Manaus kildinama sauliškoji dinastija (sūryavaṃśa), kuriai visų pirma priskiriamas „Ramajanos“ didvyris Rama. Kita yra mėnuliškoji dinastija (candravaṃśa), kurios pradininku laikomas Soma; giminę tęsė Somos sūnus Budha (Merkurijus) ir Ila (Manaus dukteris) – jiems gimė Purūravasas, iš kurio kilęs Bharatos klanas („Mahabharatos“ veikėjai).

Laikoma, kad legendiniai karaliai ir didvyriai yra kilę iš dievų ir jų pusėje kaunasi prieš demonus, o kartais ir prieš pačius dievus. „Ramajanoje“ Rama (įsikūnijęs Višnus) su broliu Lakšmana nugali rakšasų valdovą Ravaną, pagrobusį jo žmoną Sytą. Vienas pagrindinių „Mahabharatos“ motyvų – Sūrjos sūnaus Karnos dvikova prieš Indros sūnų Ardžuną.

Askezė

Svarbi savybė šioje mitologijoje yra asketinis įkarštis, užsidegimas, ryžtas, vadinamas tapas. Jo dėka pasiryžusysis gali pasiekti neribotų troškimų išsipildymo, ši jo galia būna tiek kurianti, tiek griaunamoji. Paradoksaliai, erotinė ir asketinė galia atsiranda iš to paties prado. Asketus dažnai trikdo moteriškos būtybės – pvz., Indra asketams, besikėsinantiems į dievų valdžią, jis pasiunčia pulką apsarasų. Tik gundymams nepasidavęs pasiekia askezės vaisių. Kitas labai galingas veiksnys yra atsiskyrėlio prakeiksmas – dėl jo žūsta arba nelaimes patiria tiek didvyriai, tiek dievai. Dėl prakeiksmo jie gali būti paversti žvėrimis, siaubūnais. Prakeiksmas baigia galioti arba asketui sumažinus veikimo trukmę, arba įvykdžius kokią nors sąlygą.

Vaišnavų mitologija

Tradicinis Višnaus, gimdančio Brahmą, vaizdinys

Epe ir Puranose lygia greta gyvuoja du pagrindiniai mitologiniai ciklai – vaišnaviškas ir šaiviškas. Į vaišnavų mitologiją pateko kai kurie anksčiau gyvavę vietiniai tikėjimai ir kultai, kurie įtraukti į Višnaus avatarų sistemą. Iš dešimties kanoninių Višnaus avatarų labiausiai garbinamas ir žymiausias yra Krišna. Į jo paveikslą susiliejo įvairios kilmės tikėjimai ir provaizdžiai (vakarų Indijoje garbinamo Vasudevos kultas, neaiškios kilmės pirminių vandenų dievo Narajanos kultas, dravidų ganyklų dievo įvaizdis). Višnaus avataros Krišnos garbinimas (krišnaizmas) – pati didžiausia vaišnavų mitologijos ir kulto atšaka hinduistinėje sistemoje.

Išvystytame hinduizme būtent Višnus arba Krišna sutapatinamas su pasaulio dvasia, o Brahmos įvaizdis nublanksta. Vėliau susidaro iš Višnaus majos įvaizdis – maja tai Višnui pavaldi galia, įsikūnijusi į pirminius vandenis iš kurių atsiranda pasaulis, todėl pasaulis regimas kaip apgaulingas (iliuzorinis) majos, visa gimdančios dieviškos substancijos, reiškimasis.

Tradicinėje ikonografijoje Višnus vaizduojamas plūduriuojantis viduryje kosminio vandenyno ant gyvatės Šešos. Iš Višnaus bambos auga lotosas, kuriame sėdi visatos kūrėjas Brahma. Kol Višnus miega, maja neveikia ir pasaulio šydas išsisklaido nebūtyje. Višnaus pora yra deivė Lakšmė, kuri tapati iš Višnaus kūno augančiam lotosui.

Šaivų mitologija

Šivos mitologija pasižymi ikiarijiškos kilmės motyvų ir liekanų gausa. Šivos-Rudros išskirtinė padėtis arijų panteono atžvilgiu perteikta mite apie Dakšos aukojimą, kuris nauja atmaina patenka į hinduistinę literatūrą. Tačiau ir hinduistinėje mitologijoje Šiva išlaiko savo atsiskyrėlišką, svetimą būdą. Tikima, kad Šiva gyvena ant Kailašo kalno Himalajuose, ten jis pasinėręs į meditaciją, atsiskyręs nuo pasaulio. Šiva simbolizuoja tobulą jogą, perteikia visą asketizmo galią, tuo pačiu savyje sujungia asketiškąjį ir erotiškąjį pradus. Su vaisingumo kultu siejamas labai paplitęs simbolinio Šivos falo lingamo garbinimas.

Hinduistinėje dievų trejybėje Šiva atitinka griaunamąją paskirtį, tačiau šaiviškoje mitologijoje ši paskirtis neatsiejamai susijusi su kūrybiškumu – nuolatinės kaitos pasaulyje griovimas nulemia kūrimą, yra jo priežastis. Šivos kosmogoniškumas išreikštas Šivos Nataradžos („šokių valdovo“) paveiksle – magiškas Šivos šokis yra jo griaunamosios ir kuriamosios galios proveržis. Tradicinėje ikonografijoje Šiva įgauna tiek meilius, tiek rūsčius bruožus. Jo niaurumą pabrėžia lydinti piktų demonų gauja (gana).

Šaivistinė mitologija glaudžiai persipynusi su šaktistine – Šiva dažnai įsivaizduojamas drauge su savo žmona Devi („deive“), garbinama įvairiais vardais. Šivos ir Devi pora simbolizuoja antagonistines bet tuo pat metu viena kitą palaikančias galias; šaiviškoje ikonografijoje dažnai derinami Šivos ir Devi kuriamosios galios simboliai – lingamas ir joni. Tuopat, jiedu laikomi visatos tėvu ir motina.

Hinduistų mitologijoje taip pat svarbus Šivos sūnus Skanda (arba Kartikėja, Kumara), kurio bruožai, matyt, irgi ikiarijiškos kilmės. Gana vėlai į panteoną pateko kitas Šivos sūnus – drambliagalvis demoniškas dievas Ganeša, laikomas mokslo, menų, išminties dievu.

Šaktistinė mitologija

Šaktizme garbinama Šivos kūrybinė galia (šakti), pasireiškianti Devi pavidale. Laikoma, kad šaktizmas yra perėmęs labai archajiškus deivės-motinos kultus, gyvavusius gerokai prieš arijų atsikraustymą. Devi pavidaluose dar ryškiau nei šaivizme išryškėja kūrybiniai ir griaunamieji aspektai. Maloningajam deivės paveikslui atstovauja kalnų dukteris Parvatė, dar vadinama Uma, Gaure, o siaubingajam – Kali, Durga, Čandika, Devi. Šio aspekto deivė vaizduojama kaip įsiutusi kraugerė raita ant liūto naikinanti savo priešus.

Į Kali-Durgos paveikslą įsiliejo archajiniai vietinių deivių kultai – Šitalos (tamilų Marijamos), bengalų Manasos, gyvačių deivės ir kt. Maloningas Parvatės vaizdinys susijęs su jos seserimi Ganga, kuri įasmenina šventąją hinduistų upę (pasak mito, Ganga nusileidusi iš dausų žemėn).

Įtaka

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Indų mitologija.

Indijos šiaurėje besiklosčiusi hinduistinė mitologija buvo smarkiai veikiama pietietiškos dravidų mitologijos – tamilų karo deivė Kotravėja sumišo su Durga, karo dievas Muruganas – su Skanda ir kt.

Savo ruožtu, hinduistinė mitologija ne tik perkeitė dravidų mitologiją, bet ir budistinę, džainistinę mitologiją, per meninius, literatūrinius motyvus paveikė Pietryčių Azijos tautų mitologiją.^[1]

Šaltiniai

↑ Мифы народов мира. Индуистская мифология , В. Г. Эрмин – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] Мифы народов мира. Индуистская мифология , В. Г. Эрмин – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.

[1]