Djausas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Djausas (skr. द्यौ = IAST: dyau – „švytintysis, giedras dangus, diena“) – senovės indų dievybė, tapatinama su dangumi.

„Rigvedoje“ nėra atskiro himno, kuris būtų paskirtas tik Djausui, bet yra šeši himnai, kuriuose Djausas minimas kartu su Prithivi (žeme). Dažniausiai Djausas veikia kartu su Prithivi. Jie sudaro pirmapradę santuokinių porą, kurioje Djausas – tėvas ir dangus, o Prithivi – motina ir žemė. Kadaise jie buvo susilieję viename asmenyje ir tik vėliau atsiskyrė ir sustiprėjo (pagal Varunos dėsnį). Šį kosmologinį aktą, reiškiantį Visatos ir erdvės sukūrimą, atliko Indra, Varuna ir kai kurie kiti dievai. Lietus, kurį lieja Djausas ant žemės, kai kada vadinamas medumi arba taukais, – tai Djauso sėkla, iš kurios gimsta nauja, iš dalies ir dievai. „Brihadaranjaka – upanišadoje“ Djausas priklauso 8-iems vasu dievams, gimusiems iš Brahmos bambos (plg. su 7 riši, gimusiais Brahmos dvasios galia).

Djauso vaikais vadinami Ušasė, Ašvinai, Agnis, Sūrja, Pardžanja, Aditjai, Marutai, angirasai. Tėvystė – tai tikriausiai vienintelis Djauso bruožas; bet yra ir zoomorfiniai Djauso atvaizdai, kuriuose pabrėžiamas seksualinis motyvas – jaučių sėklintojas (Rigveda I 160, 3; V 36, 5; V 58, 6) arba eržilas (X 68, 11).

Djausas ir Prithivi laikomi dviejais pasauliais, gyvybinės energijos šaltiniais. Meldžiantys jam susilaukia vaikų. Dangus ir žemė, visažiniai ir geraširdžiai, šlaksto žmones medumi, daugina maistą, atneša laimikius, turtus, sėkmę. Atsakant į klausimą, kas pirma atsirado – dangus ar žemė, „Šapatha – brahmanas“ pirmenybę teikia žemei.

„Mahabharatoje“ pateikiamas mitas apie Djauso prakeikimą. Vieną kartą jo žmona, pamačiusi karvę Surabhi (duodančią „norų išpildymo pieną“), kuri priklausė riši Vasišthai ir ganėsi netoli Meru kalno, pasiūlė Djausui pavogti ją ir padovanoti žemiškajai draugei, kad ji galėtų gyventi laimingai. Djausas kartu su savo broliais vasu pavogė karvę, bet Vasištha, turėdamas galią matyti, sužinojo apie tai ir prakeikė Djausą ir jo brolius: jie užgims iš mirtingosios įsčių ir taps mirtingaisiais; septyni vasu sugrįš į dangų, o Djausas liks žemėje ir nesulauks vaikų. Ganga, įsikūnijus mirtingąja, buvo jų motina, nuskandinusi 7 savo vaikus vandenyje, kad šie sugrįžtų atgal, o Djausą (vardu Gangadatta) paliko savo vyrui Šantanai. Vėliau jis gauna Gangijos ir Bhišmos vardus; pastarasis yra „Mahabharatos“ herojus, davęs priesaką neturėti vaikų.

Tėvo – dangaus (dyaúsh – pitṛi, द्यौष्पितृ) ir motinos – žemės (dyāvā-pṛithivī, द्यावाप्रिथिवी), gimdančių viską Visatoje, įvaizdžiai turi daugybę tipologinių paralelių visur ir yra atsiradę proto – indoeuropietiškame periode. Djauso – tėvo vardas turi tikslius atitikmenis (senovės graikų Dzeusas pater, lotynų Jupiteris, Diespiteris, umbrų Jupater).

Tikriausiai „giedro dangaus“ dievas ir buvo proto – indoeuropiečių dievų panteono aukščiausiuoju dievu, atlikęs įstatymų leidybos ir karo funkcijas. Pastaroji funkcija ir yra tas skiriamasis bruožas, skiriantis klajoklinių indoeuropiečių genčių dievus nuo ankstesnių vien žemdirbyste užsiimančių genčių dangaus dievų. „Djauso kritimo“ mitas Indijoje turi sąsajų su keltų – germanų mitu apie tai, kad dangaus dievas prarado ranką ir dėl to negalėjęs atlikti „dievų valdovo“ funkcijos. Giedro dangaus dievas buvo išstumtas iš panteono. Tokiu keliu pasuko barbariškų Europos genčių (keltų, germanų, skandinavų, baltų, slavų, trakų) ir indų – iranėnų kultūros, tuo tarpu Viduržemio jūros regione mitologijos vystymasis buvo kitoks: graikai, etruskai ir Italijos gentys apjungė į vieną giedro dangaus ir griaustinio dievus.