Kupiškis
Kupiškis | ||
---|---|---|
Kupiškio miesto vaizdas nuo paukščių skrydžio | ||
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||
Valstybė | Lietuva | |
Apskritis | Panevėžio apskritis | |
Savivaldybė | Kupiškio rajono savivaldybė | |
Įkūrimo data | 1480 (pirmą kartą paminėtas) | |
Meras | Algirdas Raslanas | |
Gyventojų | 6 178 | |
Plotas | 7 km² | |
Tankumas | 883 žm./km² | |
Pašto kodas | centrinis LT-40001 | |
Tinklalapis | www.kupiskis.lt | |
Vikiteka | Kupiškis | |
Kupiškis – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, už 44 km į rytus nuo Panevėžio, rytiniame Vidurio Lietuvos žemumos pakraštyje. Kupiškio rajono savivaldybės ir seniūnijos centras. Yra etnografijos muziejus, Kristaus žengimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1914 m.), kultūros centras, paštas (LT-40001), rajono centrinė ligoninė.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestas pavadintas pagal Kupos upę (kairysis Lėvens intakas), kurios žiotyse ir įsikūręs Kupiškis (vandenvardinis vietovardis).[4] Tarmiškai „kūpėti“ reiškia smarkiai bėgti, kunkuliuoti – srauninga Kupa smarkiai teka per pavasario polaidžius.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiaurės vakariniu miesto pakraščiu prateka Lėvuo, per centrą teka upė Kupa, pietuose eina geležinkelis, yra Kupiškio geležinkelio stotis. Miesto centre yra keletas mūrinių pastatų, statytų XVIII– XIX amžiuje, tarp jų seniausias linų sandėlis, esantis prie pat Lauryno Stuokos Gucevičiaus aikštės. Miesto centre Kupą kerta senasis Gedimino tiltas. Miesto šiauriniame pakraštyje, prie Lėvens stūkso Aukštupėnų piliakalnis, trykšta Akmenytės šaltinis, driekiasi Kupiškio marios. Per Kupos upę yra nutiesti 8 tiltai, iš kurių 5 skirti pėstiesiems ir 3 transporto priemonėms. Miestas skirstomas į kelis mikrorajonus:
- Krantinė (daugiabučių mikrorajonas),
- Krasnava,
- Kraštiečiai (pietrytinė miesto dalis),
- Račiupėnai (nuosavųjų namų rajonas),
- Stoties rajonas,
- Zuntė (šiaurinė miesto dalis, nuosavieji namai),
- Žemaitija.
Atstumas nuo sostinės Vilniaus yra 157 km. 1975 m. nutiestas pietinis ir vakarinis aplinkkeliai. Miesto pietuose eina geležinkelio ruožas Daugpilis–Radviliškis. Per pietinį aplinkkelį eina krašto kelias 122 Daugpilis–Kupiškis–Panevėžys , per vakarinį aplinkkelį 124 Kupiškis–Vabalninkas–Biržai . Į pietus nuo miesto eina 118 Kupiškis–Utena .
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Ankstyvoji istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestas įėjo į sėlių genties gyvenamos teritorijos ribas. 2000 m. Gyvakaruose (Kupiškio r.) aptiktas akmens amžiaus (vėlyvojo neolito) kapas, datuojamas III tūkst. pr. m. e. pab. – II tūks. pr. m. e. I pr. su įkapėmis ir, pagal atliktus tyrimus, su senųjų indoeuropiečių palaikais. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Spėjama, kad ant piliakalnio medinė Kupiškio pilis buvusi jau XIII a. 1240 m. sugriauta Kupiškio pilis.[5]
Kupiškio seniūnija (XVI–XIX a.) buvo viena stambiausių LDK karališkųjų valdų, kuriai pradžią davė Kupiškio karališkasis dvaras. 1480 m. Krokuvos universiteto metraštyje minimas Stanislaus Johannis de Cupyschky – Stanislovas Jonaitis iš Kupiškio – manomas pirmasis miestelio vardo paminėjimas, taip pat – ir pirmasis aprašytas šio krašto žmogus. Galinis vardas „de Cupyscky“ reiškia vietovę, iš kurios jis kilo, ją tikrų tikriausiai galima laikyti Kupiškiu, taigi galėjo būti panašiai, kaip ir Leonardas da Vinčis – miestelis, iš kurio jis kilo asmenvardžio antroji dalis, buvo Vinčis (Vinci).
Istoriniuose šaltiniuose – kaip Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo miestelis – Kupiškis pirmąsyk paminėtas 1529 m. XVI amžiuje buvo dvaras, seniūnija, pavieto centras, todėl tikėtina, kad įsikūrė anksčiau nei buvo paminėtas pirmą kartą.
ATR laikotarpis, 1569–1795 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1554–1560 m. Kupiškio krašte vyko Valakų reforma. Netvarkingai tarp miškų ir pelkių išsimėčiusių žemdirbių kaimelių ir vienkiemių vietoje įsteigti nauji gatviniai kaimai. Reformos metu buvo sudarytas atskiras Kupiškio valsčius, priklausęs Pienionių mažajam pavietui. 1561–1565 m. buvo valsčiaus centras. Per Kupiškį tuomet ėjo pagrindinis kelias iš Vilniaus į Rygą.
1565–1566 m. LDK administracinės ir teismo reformos metu Pienionių mažasis pavietas buvo įtrauktas į naujai sudaryto Ukmergės pavieto sudėtį. Į ją pateko ir Kupiškio valsčius. Šios reformos metu Kupiškio valsčius virto karališkąja seniūnija.
Naruševičių valdymas, 1568–1610 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1568–1575 m. Kupiškio seniūniją valdė Mikalojus Jonas Naruševičius. Po jo mirties, nuo 1575 m. iki 1603 m. valdė jo sūnus Mikalojus Naruševičius. 1596 m. dokumentuose minimas Kupiškio dvaras, miestelis ir 40 seniūnijos kaimų, miestelio turgus ir kalvė, keturios smuklės. 1589 m. Kupiškyje įvyko gaisras, kurio metu sudegė visa Budrionių gatvė.1603–1610 m. Kupiškio seniūniją valdė Mikalojaus Naruševičiaus sūnus Andrius Naruševičius. 1603 m. atlikta Kupiškio seniūnijos inventorizacija (30 lapų, gudų kalba). Jo duomenimis Kupiškio seniūniją sudarė: Kupiškio dvaras, miestelis ir Kupiškio valsčius. Kupiškio dvaras buvo prie Juodupės upelio, netoli Lėvens upės, todėl dažnai vadintas Pajuodupe. Dvare stovėjo 13 įvairių statinių. Valsčiuje buvo 41 kaimas, suskirstytas į 3 vaitijas. Seniūnijos kaimuose buvo 680 dūmų.
Naruševičiai Kupiškį valdė 42 metus (1568–1610 m.). Buvo evangelininkai, tuo galima paaiškinti kodėl taip ilgai nebuvo Kupiškyje pastatyta katalikų bažnyčia.
1610–1615 m. Kupiškio seniūniją valdė Lietuvos didysis maršalka Kristupas Manvydas Dorohostaiskis. Jo valdymo metu Kupiškyje (apie 1613 m.) pradėta statyti katalikų bažnyčia. 1615 m. mirė Kristupas Manvydas Dorohostaiskis.1615 m. rugsėjo 20 d. karalius Zigmantas Vaza Kupiškio seniūniją padovanojo LDK referendoriui ir raštininkui Aleksandrui Korvinui Gosievskiui. 1616 m. birželio 13 d. Zigmantas Vaza patvirtino Kupiškio seniūno Aleksandro Korvino Gosievskio raštą dėl katalikų bažnyčios įsteigimo Kupiškyje. Tuo metu randamos pirmosios žinios ir apie Kupiškio parapijos mokyklą.
Tyzenhauzų valdymas, 1636–1760 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1636 m. rugpjūčio 3 d. karaliaus Vladislavo Vazos nurodymu Kupiškio seniūnija perduota Vilhelmui Tyzenhauzui. Taip prasidėjo Tyzenhauzų giminės valdymas, trukęs iki 1760 m. 1655 m. kilus karui, Švedų tvano metu Kupiškyje įsikūrė švedų įgula. Kraštas nualinamas. 1667 m. Kupiškio seniūnijoje liko 500 dūmų.
1677 m. Vilhelmui Tyzenhauzui mirus, 1677 m. rugpjūčio 21 d. karalius Jonas Sobieskis savo raštu įpareigojo velionio žmoną Kotryną Tyzenhauzienę perduoti Kupiškio seniūnijos valdymą savo sūnui Steponui Tyzenhauzui ir jo žmonai Barborai. 1690 m. Vilniaus vaivadijos dūmų registre nurodoma, kad Kupiškio seniūnijoje buvo jau 4 vaitijos ir 662 dūmai. Manytina, kad žydai Kupiškyje įsikūrė tik XVII amžiaus viduryje, tai liudytų ir vyskupo Mikalojaus Paco leidimas Kupiškio žydams statytis sinagogą, išduotas 1682 m. Po to Kupiškio sinagoga rašytiniuose šaltiniuose paminima 1722 m. Vėliau tiek istoriografijoje, tiek amžininkų atsiminimuose minimos jau trys Kupiškio žydų sinagogos: Kupiškio Didžioji (dabartinė Kupiškio viešoji biblioteka), chasidų sinagoga ir mitnagedų maldos namai (beit midraš).
Po 1690 m. Kupiškio seniūnija atiteko Jonui Steponui Tyzenhauzui. Jam valdant 1704 m. sudarytas naujas Kupiškio seniūnijos inventorius. 1710 m. kraštą nuniokojo didysis badas ir maras. Kaimai sunyko ir ištuštėjo. XVIII a. pradžioje Kupiškio miestelyje buvo šešios pagrindinės gatvės: Anykščių (Onyksztyńska), Budrionių (Budrewska), Karališkoji (Królewska), Kazliškio (Kozłova), Skaugų (Skowogolska), Svėdasų (Swiadoska), kuriose gyveno daugiausia žydai ir vienas kitas bajoras. 1726 m. Kupiškio seniūnu tapo Benediktas Tyzenhauzas (Skapiškio ir Mirabelio dvarų savininkas). 1726 m. inventoriaus duomenimis, Kupiškyje tuo metu buvo 8 gatvės ir Turgaus aikštė, jose 42 krikščionių ir 39 žydų dūmai. Kupiškio krašto valstiečiai garsėjo linų auginimu, čia buvo jų prekybos centras. Apie tai liudija iki šių dienų išlikęs pirmasis miestelio mūrinis pastatas. Tai – linų sandėlis, statytas XVIII a. pirmoje pusėje.
Čartoriskių valdymas, 1760–1835 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1760 m. karalius Augustas III Kupiškio seniūniją pavedė valdyti LDK etmonui Mykolui Kazimierui Oginskiui, kuris vedė didiko Mykolo Frederiko Čartoriskio dukterį Aleksandrą. Nuo 1768 m. seniūniją faktiškai valdė Aleksandra Čartoriska.
1771 m. Kupiškio seniūniją karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dekretu atiduota valdyti LDK kancleriui Mykolui Frederikui Čartoriskiui. 1773–1775 m. ATR Seime veikė speciali komisija Kupiškio seniūnijos priklausomybei ir riboms sutvarkyti, nes dėl jų buvo kilę ginčų. Mirus Mykolui Frydrichui Čartoriskiui, 1775–1780 m. Kupiškio seniūniją valdė jo žmona Eleonora Čartoriska (Jono Antano Valdšteino ir Onos Valdštein duktė).
1780 m. valdovas Stanislovas Augustas Kupiškio seniūniją atidavė valdyti Eleonoros Čartoriskos sūnėnui Adomui Kazimierui Čartoriskiui. 1781 m. Kupiškio apylinkių valdytojas A. Čartoriskis Kupiškyje įsteigė lankastro sistemos mokyklą, kurioje aukštesniųjų klasių mokiniai mokė jaunesniuosius. 1781 m. rugpjūčio 14 d. kilus gaisrui miestelis smarkiai nukentėjo.[6] Sudegė bažnyčia, klebonija, 5 klebonijos jurisdikcijos gyventojų sodybos, 8 žydų alkoholio daryklos bei daugybė miestelio gyventojų namų. Tik gatvių galuose liko skurdžių ir dvarui nieko nemokančių 15 katalikų daržininkų ir 5 žydų kampininkų trobelės.[7] 1789 m. inventoriaus duomenimis, seniūnijoje buvo 4 vaitijos su 45 kaimais, 490 dūmai su 3 572 gyventojais.
1791 m. parapijiečių lėšomis pastatyta nauja medinė bažnyčia. Tarnavo iki 1903 m. kol buvo nugriauta. 1791–1792 m. suteiktos miesto teisės (įvesta savivalda, bet privilegijos jai nespėta gauti).
Rusijos imperijos laikotarpis, 1795–1918 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos imperijos, 1797 m. balandžio 5 d. įsaku Kupiškio seniūnija palikta toliau valdyti Adomui Kazimierui ir jo žmonai Izabelei Čartoriskiams iki gyvos galvos.
Iš 1811 m. atliktos Kupiškio seniūnijoje vyrų revizijos matyti, kad 43 kaimuose, 13 užusienių ir Kupiškio miestelyje buvo 2 093 vyrai. Nors Napoleono žygio į Rusiją metu 1812 m. Kupiškio seniūnijos teritorijoje kariniai veiksmai nevyko, gyventojams nuostolių pridarė žygiuojančios kariuomenės daliniai. Rusijos kariuomenės reikmėms Kupiškio seniūnijoje nusavinta turto už 12 660 rublių, o Prancūzijos – už 17 279 rublius. 1812 m. į Prancūzijos armiją iš Kupiškio seniūnijos atiduota 19 vyrų. Kupiškyje grafo Mykolo Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva buvo pradėtas formuoti 17-asis ulonų pulkas.
1818 m. į rytus nuo miestelio bažnyčia numatė steigti kapines ir joms skyrė 1,5 ha savo žemės. Teritorija buvo aptverta akmenine tvora su arka, ten 1820 m. pastatyta mūrinė koplyčia. 1823 m. pastatyta lapidinio stiliaus akmens mūro mokykla su klasicistiniais langų apvadais ir monumentaliomis puskolonėmis, išlikusi iki šių dienų (namas restauruotas, jame įkurtas Kupiškio etnografijos muziejus). Akmens mūro pastate didikų Čartoriskių pastangomis 1823 m. buvo įkurta parapinė Lankasterio sistemos mokykla, kurioje aukštesniųjų klasių mokiniai mokė jaunesniuosius. Mokykloje buvo dėstoma lenkų, rusų kalbos, lotynų gramatika, aritmetika, geografija, daržininkystė, religija. Mokėsi 60 mokinių, iš kurių daugumą sudarė valstiečių vaikai. Mokykla veikė iki 1909 m. Joje mokėsi prof. miškininkas Povilas Matulionis.
Prasidėjus 1831 m. sukilimui Daugpilio tvirtovės karinis gubernatorius Danilovas atsiuntė į Kupiškio dvarą pasipriešinimui malšinti specialųjį valdininką bajorą Bžezinskį, lydimą rusų kariuomenės bataliono. Adomas Jurgis Čartoriskis po sukilimo pasitraukė į Prancūziją. Caro valdžia 1834 m. konfiskavo visą jo turtą. Kupiškio ir Pienionių seniūnijas laikinai valdyti įgaliojo Adomo Jurgio motiną Izabelę Fleming. Jai mirus, 1835 m. liepos 30 d. caro Nikolajaus I įsakymu Kupiškio seniūnija perimta valstybės iždo žinion. Kupiškio seniūnijai administruoti Vilniaus generalgubernatorius Nikolajus Dolgorukovas 1837 m. paskyrė valstybės patarėją Aleksiejų Puzirevskį. Jo žinioje seniūnija buvo iki 1843 m.
1843 m. spalio 29 d. Kauno gubernijos valstybės turtų rūmų II departamento sprendimu 277 metus gyvavusi Kupiškio seniūnija buvo panaikinta, jos teritorija padalinta į Kupiškio bei Virbališkių valstybinius dvarus. Kupiškio valstybinio dvaro bendruomenės pagrindu buvo sudarytas Kupiškio valstybinių valstiečių valsčius. Suformuota valsčiaus valdyba, kurią sudarė valdžios paskirtas viršaitis ir du pasėdininkai iš vietos valstiečių. Valsčiaus valdyba taip pat turėjo raštininką ir teismą. Pastarąjį sudarė viršaitis ir valstiečių išrinkti tarėjai. 1845–1848 m. miestelyje žydų skaičius siekė 1450.
Nuslopinus 1863–1864 m. sukilimą, Kupiškio bažnyčia tapo slapto lietuviško švietimo centru, ypač 1868 m. čia klebonu pradėjus dirbti buvusiam vikarui kun. Kleopui Kozmianui. Lietuviškos spaudos draudimo metais K. Kozmianas platino lietuvišką spaudą, organizavo slaptą vaikų mokymą, tais laikais dar retą lietuvišką chorą, kūrė nelegalias lietuviškas mokyklas.
1863 m. įsteigta Kupiškio valsčiaus mokykla. 1883 m. Kupiškio parapijoje buvo apie 11 tūkstančių katalikų. 1866 m. sausio 18 d. Rusijos imperijos vyriausybės įstatymu pertvarkytas valstybinių valstiečių administravimas, o 1867 m. gegužės 16 d. leista jiems išsipirkti savo žemės sklypus. Kartu galutinai buvo sutvarkyta valsčių administravimo sistema. Kupiškio valstybinis dvaras panaikintas, o jo vietoje sudarytas administracinis Kupiškio valsčius, priklausantis Ukmergės apskričiai. Suformuotame Kupiškio valsčiuje sudaryta 14 seniūnijų su 68 gyvenamosiomis vietovėmis. Toks Kupiškio valsčius su nedideliais pakitimais gyvavo iki 1915 m.
XIX a. Kupiškis minimas kaip miestelis Vilkmergės apskrityje.[8] Kupiškio augimą paskatino Daugpilio–Panevėžio–Radviliškio geležinkelis, nutiestas 1873 m. greta miesto.[9]1842 m. Rusijos imperijoje įvedamas įstatymas dėl medicinos paslaugų teikimo, todėl miestelyje atsiranda pirmoji ligoninė. Ji veikė iki 1890 m. 1903 m. prasidėjo naujosios pseudogotikinės (neogotikinės) mūrinės Kupiškio bažnyčios statybos, apstatant senąją medinę. Parapijiečių lėšomis statė Kupiškio klebonas ir dekanas Stanislovas Janulevičius, projektavo Rygos politechnikumo profesorius inžinierius Konstantinas Rončevskis. Statybos užtruko iki 1914 m. Kilus Pirmajam pasauliniui karui, apdailos darbai nutrūko, o 1915 m. rusų valdžia išsivežė tris bažnyčios varpus. 1915 m. rugpjūčio 27 d. rusų artilerijai apšaudant vokiečių užimtą miestą, 7 sviediniai pataikė į bažnyčią ir pramušė sieną, apgadino skliautus, varpinę. Vokiečiai bažnyčioje įkūrė karo ligoninę, žuvusius ir nuo žaizdų mirusius ėmė laidoti prie šventoriaus įrengtose kapinėse. Vokiečiai niokojo bažnyčią: ardė ir kūreno grindis, vargonus, altorius. 1921 m. rugsėjo 7 d. vyskupas Pranciškus Karevičius bažnyčią konsekravo. 1905 m. buvo įsteigta Kupiškio vartotojų bendrovė.
Lietuvių tautinio sąjūdžio metu Plundakių k. šviesuolis Kazys Alekna savo sodyboje 1898 m. suorganizavo pirmą slaptą lietuvišką vakarą.
1913 m. įsikuria „Ūkio“ draugija. 1914 m. pradeda veikti bendrovės „Vilija“ Kupiškio skyrius. Tais pačiais metais Kupiškio pašto skyrius pakeistas į pašto ir telegrafo skyrių. 1917 m. įkuriama progimnazija, vėliau išaugusi į Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą, o 2000 m. pervadintą į L. Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją.
Nepriklausomos Lietuvos valstybės 1918–1940 m. laikotarpis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1919 m. gegužės 27 d. – birželio 1 d. vyko Kupiškio kautynės. 1919 m. gegužės 24 d. vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas Panevėžio rinktinei įsakė užimti Kupiškį ir Subačių. Gegužės 31 d. prasidėjo Kupiškio puolimas. 1918–1919 m. bolševikų komisaru Kupiškyje buvo Vladas Rekašius, tačiau raudonarmiečiai iš Kupiškio ir jo apylinkių jau buvo pasitraukę. Panevėžio bataliono kariai į miestelį įžengė apie 4 val. Kupiškio kapinėse vykstant Lietuvos Nepriklausomybės kovoms, įrengtos Lietuvos karių kapinės. 1929 m. pastatomas atminimo paminklas.
1920 m. Kupiškio valsčiaus viršaičiu išrenkamas Domas Vaitkūnas. Jam vadovaujant sutvarkyti valsčiaus keliai, išplėstas švietimo įstaigų tinklas, išgrįsta Kupiškio turgaus aikštė ir kai kurios gatvės, jos apsodintos medžiais, įrengtas apšvietimas. Rūpinantis gyventojų saugumu organizuota „nakties sargyba“, įkurta ir aprūpinta reikiama įranga savanorių gaisrininkų draugija.1919 m. Kupiškio apskrities protokole rašoma, kad mieste jau gyvena 2 228 žydai.
Kūrėsi organizacijos – Lietuvių katalikių moterų draugijos Kupiškio skyrius, Kupiškio „Pavasrininkų“ kuopa, Vilniui vaduoti sąjungos Kupiškio skyrius.
1922 m. rugsėjo 1 d. įsteigta Kupiškio miesto pradžios mokykla. Mokykla nuosavų patalpų neturėjo. Dalis patalpų buvo Kupiškio valsčiaus patalpose, dalį patalpų nuomota iš privačių savininkų. 1931 m. gegužės 5 d. po tėvų kreipimosi abi mokyklos sujungtos į vieną. 1937 m. įsteigti V ir VI skyriai. Mokyklos patalpos buvo išmėtytos po visą miestą penkiose vietose.
1922 m. liepos 22 d. Jonas Apšega (dab. Vilniaus g.) pastatė ir atidarė kino salę „Aušra“. 1921 m. Chonelis Šmidtas, kuriam priklausė ir vienas iš keturių (išliko 3) malūnų, pradėjo tiekti miesteliui elektrą. 1931 m. pasirašoma sutartis, pagal kurią 3 km atstumu visas miestelis turi būti aprūpintas elektra nuo saulėlydžio iki 1 val. 1925 m. įkurtas Smulkaus kredito bankas, kuriam 1937–1939 m. Kupiškio centre pastatytas trijų aukštų modernus pastatas. 1938–1940 m. pastatomas naujas mūrinis Gedimino tiltas per Kupą.
1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Kupiškyje gyveno 1444 žydai (54 % miestelio gyventojų). 1927 m. Kupiškyje lankėsi prezidentas Antanas Smetona. 1938 m. į Kariuomenės ir visuomenės šventę buvo atvykę Ministras Pirmininkas kunigas Vladas Mironas, kariuomenės vadas ir laikinai einantis krašto apsaugos ministro pareigas brg. gen. Stasys Raštikis.
1931 m. buvo pastatyti nauji Kupiškio geležinkelio stoties rūmai. 1935 m. pradėtos statyti Lietuvos kariuomenės kareivinės. Nuo 1935 m. spalio 6 d. Kupiškis oficialiai tapo Ketvirtojo pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko dislokacijos vieta. Pastatytas kareivinių kompleksas – didžiausias tarpukariu miestelyje iškilęs objektas. Iš viso prieš karą Kupiškio kareivines sudarė 12 pastatų. Čia buvo gyvenamosios patalpos ir mokymo klasės, budėtojų postas, valgykla ir biblioteka, štabas, ligoninė, maisto produktų, šautuvų bei šovinių, batų ir drabužių sandėliai, artilerijos pabūklų laikymo vieta, arklidės, daržinė bei puskarininkių ramovė. Pastarajame pastate vyko rimtesni renginiai ar minėjimai. Čia savo šventes rengė kareivinių vadai ir aukštesni karininkai. Įgulai nuo pirmos dienos vadovavo kupiškėnas pulkininkas Tomas Vidugiris, kuris vienas pirmųjų savanorių 1919 m. įžygiavo į Kupiškį išvydamas bolševikus.
1938 m. rugpjūčio 17 d. Kupiškyje oficialiai įvyko pirmosios laidotuvės naujai įkurtose Kupiškio laisvamanių senosiose kapinėse. Čia ilsisi pirmieji Laisvamanių etinės kultūros draugijos Kupiškio skyriaus nariai.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo 18 d. Kupiškio įguloje įvyko parengiamoji pulko mobilizacija. 1940 m. dar paminima vasario 16-oji.
Okupacijų laikotarpiai 1940–1990
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmoji sovietų okupacija 1940–1941
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prieš bolševikams užimant Lietuvą, 1940 m. birželio 15 d., Kupiškyje buvo dislokuotas 1-asis bataliono pulkas. Po sovietų ultimatumo 1940 m. birželio 15 d. apie 12 val. Panevėžyje pasirodė Raudonosios armijos tankas, o vakare sovietų transporto lėktuvai jau leidosi į lietuvių eskadrilės aerodromą Pajuostyje. Birželio 18 d. Kupiškio įguloje įvyksta nauja karių priesaika pagal Sovietų Sąjungos taisykles. 1940 m. rugpjūčio 1 d. divizijos vadas brg. gen. Jonas Černius oficialiai patvirtino naujus pulko dislokacijos rajonus: 1-ojo bataliono – Kupiškis. Rugsėjo 10 d. dislokuoto pulko batalionas iš Kupiškio iškeltas. Rugsėjo 14 d. 1-ajam batalionui išleistas paskutinis įsakymas. Spalio 5 d. pulko vadas plk. Antanas Šurkus išleido įsakymą, kad Ketvirtasis pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas performuojamas į Raudonosios armijos 262-ąjį pulką.
1941 m. birželio 14 d. iš Kupiškio geležinkelio stoties prasidėjo kupiškėnų trėmimai į Sibirą.
Nacių okupacija 1941–1944
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vokiečių kariuomenė Kupiškį užėmė 1941 m. birželio 26 d. Vokietijos-SSRS karo išvakarėse Kupiškyje gyveno apie 1200–1500 žydų (42 % miesto gyventojų). Beveik visi Kupiškio žydai buvo sušaudyti iki 1941 m. rugsėjo mėnesio. Pokario metais medikė, etnografė Stefanija Glemžaitė, padedama talkininkų, sudarė nužudytų Kupiškio žydų pavardžių sąrašą. Jame užrašytos 813 kupiškėnų žydų pavardės. Po karo buvusiose Kupiškio laisvamanių senosiose kapinėse ir Kupiškio žydų senųjų kapinių komplekse nacistinio teroro aukoms atminti pastatyti paminklai. Atminimo vietos įtrauktos į Kultūros vertybių registrą ir saugomos valstybės. 2004 m. buvusioje sinagogoje, pirmajame aukšte, atidengta memorialinė lenta su 815 Kupiškio krašte Holokausto metais nužudytų žydų pavardžių. Ši lenta pagaminta už Kupiškio žydų palikuonių, pasklidusių po visą pasaulį, lėšas. Per šios lentos atidengimo iškilmes į Kupiškį buvo suvažiavę po visą pasaulį išblaškyti Kupiškio žydų palikuonys. Ta proga po daugelio metų šioje sinagogoje vėl vyko pamaldo. 2015 m. Kupiškyje lankėsi J. E. Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, taip pagerbdamas nužudytus žydus.
Antroji sovietų okupacija, pasipriešinimas ir sovietizacija 1944–1990
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antisovietinės pasipriešinimo kovos Kupiškio krašte prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1953 m., kai buvo sunaikinti sričių apygardų štabai ir liko pavieniai partizanai. Kupiškio apylinkių partizanų būrių formavimuisi įtakos turėjo į Aukštaitijos apylinkes nuleisti Lietuvos laisvės armijos desantininkai. Apylinkėse iniciatyva priklausė desantininkui, kupiškėnui Antanui Starkui-Montei, karo lakūnui, aviacijos kapitonui Albinui Tindžiuliui-Dėdei (1910–1949) ir kt. Kupiškio apylinkėse partizanavo žymi partizanė Diana Glemžaitė. Kupiškio krašte žuvo per 650 pasipriešinimo dalyvių.
1948 m. Kupiškio krašto žmonių trėmimui buvo pasitelkta 320 aktyvistų. 1949 m. iš Kupiškio apskrities ištremta 1196 žmonės. Iš Kupiškio rajono 1950 m. – 41, 1951 m. – 198, 1952 m. – 26 žmonės.
Pirmieji pokario metai per statybas tapo virsmu iš tarpukario į socializmą. Vienas pirmųjų darbų – aikštės sutvarkymas. 1949 m. parengtas „Kupiškio miesto esamo stovio planas ir svarbesnių statybų išdėstymo kompleksinė schema 1949–1955 metams“ projektas. 1955 m. lapkričio 11 d. atidengtas Stalino biustas, kuris išliko iki 1962 m. Aplink aikštę 1955–1961 m. pastatyti daugiabučiai namai žymi sovietinės apgyvendinimo sistemos kūrimo pradžią. 1945–1963 m. Kupiškio mieste pastatyta apie 200 individualių gyvenamųjų namų. 1959 m. pastatytas restoranas-valgykla (rekonstruota 1971 m.), viešbutis „Kupa“, 1962 m. iškilo pirmasis standartinis 8 butų penkiaaukštis namas. 1962 m. įkurtas buitinio aptarnavimo kombinatas. 1963 m. pradėtos asfaltuoti gatvės. Nuo 7 deš. pab.prasidėjo kompleksinės daugiabučių gyvenamųjų namų statybos kvartalais. 1950 m. Kupiškyje veikė 9 parduotuvės ir 2 užkandinės. 1972 m. – 68 parduotuvės, 15 viešojo maitinimo įstaigų.
Pagrindinė Kupiškio mokykla pastatyta 1960 m., kuriai 1953 m. LTSR AT prezidiumo įsaku buvo suteiktas žymaus revoliucionieriaus Vlado Rekašiaus vardas (dab. L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazija). 1966 m. įkurta muzikos mokykla. 1978 m. Kupiškio rajone veikė 6 lopšeliai-darželiai. 1985 m. duris atvėrė 200 vietų miesto ligoninė (arch. Konstantinas Vytas). 1983 m. pastatyti 400 vietų kultūros namai (architektai Ramūnas Kamaitis ir R. Rukšys, interjero autorius Arvydas Kybrancas, vitražai E. Valiūtės, keramika Aldonos Ličkutės ir Algirdo Lauciaus, šviestuvai, sietynai – Kazimiero Simanonio.
1984 m. buvusioje Čartoriskių pradžios mokykloje įkurtas Šiaulių istorijos ir etnografijos muziejaus filialas (dab. Kupiškio etnografijos muziejus). Tais pačiais 1984 m. užbaigtos Kupiškio marių statybos. 1986 m. baigta statyti Kupiškio 2-oji vidurinė mokykla (dab. Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija) Račiupėnų kaimo gale, buvusiuose ūkininko Čėčino laukuose. Kupiškio verslo ir technologijos mokykla pradėta statyti tarp Račiupėnų ir Smilgių kaimų buvusio Smilgių kaimo ūkininko Vaitiekūno laukuose, duris atvėrė 1990 m. kovo 20 d.
Industrializacijos metu 1959–1985 m. laikotarpyje išnyko 67 gyvenvietės.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikotarpis 1988–1990
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1988 m. rugpjūčio 17 d. įvyko pirmasis Kupiškio sąjūdininkų susirinkimas Juozo Vanago malūne (Malūnų g.). Jame dalyvavo A. Baniulis, A. Graužinis, P. Gurklys, A. Seibutis, K. Stančikas, R. Urbonas, P. Zulonas ir V. Zulonas. 1988 m. rugsėjo 7 d. įteiktas prašymas įregistruoti LPS Kupiškio rajono rėmimo grupę (šios grupės narių sąrašas: Juozas Alekna, Algimantas Baniulis, Algis Graužinis, Povilas Gurklys, Algimantas Seibutis, Eugenija Sokienė, Kazys Stančikas, Rimantas Urbonas, Povilas Zulonas, Vidas Zulonas). 1988 m. spalio 9 d. suorganizuotas mitingas prie Indubo (Pyragių ežero), kuriame dalyvavo apie 5000 žmonių. Spalio 30 d. Kupiškio Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčioje Lietuvos tautinę vėliavą pašventino Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius ir iškelta virš Gedimino g. 34 namo. Gruodžio 25 d. Kupiškio viešojoje bibliotekoje įvyko Tremtinių susirinkimas. Lapkričio mėnesį Kupiškio marių saloje pradėtas sodintas Atgimimo parkas.
1989 m. birželio 14 d. įvyko pirmasis Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Kupiškio geležinkelio stotyje, ta proga ant stoties pastato atidengta atminimo lenta „Žmogau, nulenk galvą stalinizmo aukų kančiai ir atminimui“. Prie Kupiškio bažnyčios pastatytas Tremtiniams skirtas stogastulpis, Kupiškio karių kapinėse įvyko paminklo skirto Lietuvos kariams atidengimas ir pašventinimas (pašventino Klemensas Gutauskas). Apie 3000 kupiškėnų dalyvavo Baltijos kelyje.
1990 m. vasario 24 d. vykusiuose rinkimuose į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą laimėjo Leonas Apšega. 1991 m. sausio 13 d. įvykiuose Vilniuje dalyvavo apie 500 kupiškėnų. 2008 m. Sąjūdžio 20-mečio minėjimo metu Kupiškyje kanauninkas Vladas Rabašauskas pašventino paminklinę lentą, atidengtą prie namo, kuriame 1989–1991 m. buvo įsikūrusi Sąjūdžio būstinė. 2018 m. minint Sąjūdžio 30-metį įrengtos atminimo lentos reikšmingiausiose vietose Kupiškyje (Kupiškio marių saloje, prie Pyragių ežero ir prie Vanago malūno).
Nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpis nuo 1990 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1995 m. Kupiškio rajono vietoje įkurta Kupiškio rajono savivaldybė, pavaldi Panevėžio apskričiai. 2009 m. rugsėjo 24 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-216 įsteigtos 33 seniūnaitijos.
- 1997-2007 m. laikotarpio Kupiškio rajono meras Leonas Apšega.
1997 m. patvirtintas Kupiškio herbas. Lietuvos Vyriausybės nutarimu nuo 1996 m. sausio 1 d. Kupiškio etnografijos muziejus perduotas Kupiškio rajono savivaldybei. 1996 m. pastatytas atminimo paminklas Algimanto apygardos partizanams Ežerėlio g. (aut. Henrikas Orakauskas). 1996 m., 2001 m., 2006 m. Kupiškyje lankėsi LR Prezidentas Valdas Adamkus. 2012 m. lankėsi LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
2000 m., pagal projektą pradėti Kupos tvarkymo darbai, įrengiant Kupos slėnio parką. Buvusioje kareivinių teritorijoje įrengiamas „Baltų vienybės medis“, prie Kupiškio marių pastatomas Kupiškio elingas.Nuo 2003 m. leidžiamas kultūros ir istorijos almanachas „Kupiškis“.
- 1997-2007 m. laikotarpio Kupiškio rajono meras Leonas Apšega
- 2007-2015 m. laikotarpio Kupiškio rajono meras Jonas Jarutis
- 2015-2023 m. laikotarpio Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas
2016 m. išleista monografija Lietuvos valsčiai „Kupiškis“. 2016 m. prasidėjo Kupiškio viešosios bibliotekos (buvusios sinagogos) rekonstrukcija (2023 m. po rekonstrukcijos priimami lankytojai). 2017 m. „Kupiškėnų vestuvės“ įtrauktos į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. 2017–2018 m. minint Piliakalnių metus ir Lietuvos šimtmetį atlikti Kupiškio piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai. 2017–2019 m. atnaujinta L.Stuokos-Gucevičiaus aikštė.
Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
---|---|---|---|
XVI a. | Kupiškio pavieto ir seniūnijos centras | ||
1561–1565 m. | Kupiškio valsčiaus centras | ||
nuo 1657 m. | Kupiškio seniūnijos centras | ||
1842–1915 m. | Kupiškio valsčiaus centras | Vilkmergės apskritis | |
1915–1919 m. | Kupiškio apskrities centras | ||
1919–1946 m. | Panevėžio apskritis | ||
1946–1950 m. | Kupiškio apskrities centras | ||
1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas | Kupiškio rajono centras | Šiaulių sritis |
1953–1995 m. | |||
1995– | Kupiškio seniūnijos centras | Kupiškio rajono savivaldybės centras | Panevėžio apskritis |
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kupiškyje gyventojai pasiskirstę netolygiai; didesnis tankumas yra pietrytinėje, vakarinėje ir šiaurinėse dalyse. Daugiau mieste esti parkai, skverai bei kitos rečiau gyvenamos dalys. Mieste gyventojų skaičius augo sparčiausiai sovietiniais metais, kuomet plėtėsi pats miestas: pastatyti Kraštiečių ir Krantinės rajonai, vakarinis individualiųjų namų rajonas, vystėsi bei kūrėsi miesto pramonė, infrastruktūra. Nuo 2000 m. gyventojų skaičius pradėjo mažėti dėl emigracijos, mažo gimstamumo.[10]
Demografinė raida tarp 1765 m. ir 2021 m. | |||||||||||
1765 m. | 1822 m. | 1833 m.[11] | 1839 m. | 1842 m.[11] | 1858 m.[11] | 1860 m. | 1865 m.*[3] | 1883 m.[11] | 1892 m. | ||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
760 | 5 809 | 1 032 | 759 | 2 715 | 2 173 | 3 200 | 1 617 | 3 200 | 3 752 | ||
1897 m.sur.[11] | 1906 m.[11] | 1912 m.[11] | 1915 m.[11] | 1923 m.sur.[11] | 1935 m.[11] | 1938 m. | 1939 m.[11] | 1942 m.sur.[11] | 1956 m. | ||
3 742 | 3 910 | 4 334 | 4 399 | 2 672 | 2 924 | 2 830 | 3 296 | 2 114 | 4 127 | ||
1959 m.sur.[11] | 1970 m.sur.[11] | 1974 m. | 1976 m.[12] | 1979 m.sur.[11] | 1989 m.sur.[11] | 1990 m. | 1993 m.[11] | 1998 m.[11] | 2001 m.sur.[11] | ||
4 127 | 4 876 | 5 300 | 6 000 | 6 539 | 8 786 | 9 101 | 9 292 | 9 175 | 8 451 | ||
2007 m.[11] | 2009 m. | 2011 m.sur.[13] | 2017 m. | 2021 m.sur.[14] | - | - | - | - | - | ||
8 165 | 7 951 | 7 206 | 6 344 | 6 218 | - | - | - | - | - | ||
| |||||||||||
|
Tautinė sudėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2011 m. gyveno 7 206 žmonės:[15]
|
2001 m. gyveno 8 451 žmonės:[16]
|
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miesto centrinės dalies planas stačiakampis, centre stovi neogotikinė dvibokštė Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1914 m.). Išlikę 3 vėjo malūnai (XIX a. pabaiga). Į šiaurę nuo miesto stūkso Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis, driekiasi Kupiškio marios. Išlikusios Glemžų šeimos, Lietuvos tautosakininko Jono Balio, miškininko prof. Povilo Matulionio gimtosios sodybos. Kupiškio valsčiaus XIX a. pastatų kompleksas, seniausias mūrinis pastatas Kupiškyje, Hanzos pirklių linų sandėlis, statytas XVIII a. pab. – XIX a. I pusė. Miesto teritorijoje gausu skulptoriaus Henriko Orakausko skulptūrų „Muziejus po atviru dangumi“.
Žiniasklaida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Leidžiamas laikraštis „Kupiškėnų mintys“ (nuo 1946 m.), internete veikia krašto naujienų tinklapis temainfo.lt, nuo 1996 m. transliuojama „Kupiškėnų studija“.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pastatyti paminklai architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui ir generolui Jonui Černiui, gausu Henriko Orakausko skulptūrų: „Kupiškėnų vestuvės“, „Avinėli, pasipurtyk“, „Merkurijus“, „Paukščiai“, „Piemenukas“, fontanas „Baltų gyvybės medis“ ir kt. Yra du muziejai: etnografijos (kraštotyros) muziejus ir Povilo Matulionio namas-muziejus. 1999 m. pradėtas ir vėliau kas dveji metai organizuotas tarptautinis folkloro festivalis "Lingaudala" (režisierė Vilija Morkūnaitė). Festivalis buvo orientuotas į tradicinės kultūros sklaidą, žanrų bei stilių įvairovę. Festivaliai "Lingaudala" vyko 1999 - 2015 metais.Nuo 2004 m. įvyko 7 respublikiniai medžio drožėjų plenerai „Žmogus ir vanduo“. Įsikūrusi Kupiškio liaudies meno studija „Židinys“.
2006–2013 m. išleisti III tomai „Kupiškėnų enciklopedija“, 2007–2013 m. išleisti IV tomai „Kupiškėnų žodynas“ (autorė Klementina Vosylytė). 2017 m. „Kupiškėnų vestuvės“ įtrauktos į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Nuo 2015 m. dr. Aldonos Vasiliauskienės iniciatyva Kupiškyje organizuojamos tarptautinės dvasingumui skirtos konferencijos:
2015 m. – Pirmoji konferencija skirta pašvęstajam gyvenimui „Pašvęstojo gyvenimo metai: istorija, dabartis, perspektyvos“; 2016 m. – konferencijos tema „Gailestingumo žinios švyturiai Panevėžio vyskupijos 90-metėje istorijoje"; 2017 m. – skirta pagerbti du palaimintuosius: arkivyskupą Teofilių Matulionį, užbaigiant jam skirtus Lietuvos vyskupų paskelbtus bažnytinius metus (palaimintuoju paskelbtas 2017 m.) ir arkivyskupą Jurgį Matulaitį MIC palaimintuoju paskelbtą prieš 30 metų (1987 m.). Konferencijoje taip pat buvo paminėti iš Panevėžio vyskupijos kilusieji Dievo tarnai. Konferencijos tema: „Pašaukimo šventumui išsipildymas Lietuvių tautoje“; 2018 m. – „Popiežių vizitų svarba Katalikų Bažnyčiai ir visuomenei Lietuvoje“. 2019 m. – “Mūsų laikų liaudies pamaldumo šventieji ir jų kulto sklaida” minint Dievo tarno Mečislovo Reinio 135-ąsias gimimo metines.
Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, 2018 m. suorganizuoti „Šimtmečio kupiškėnų rinkimai“ TOP 20.:
Nr. | Vardas Pavardė | Balsai | Veikla | Metai | Nr. | Vardas Pavardė | Balsai | Veikla | Metai | |
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
1. | Virgilijus Alekna | 445 | sportininkas | 1972 | 11. | Renata Šerelytė | 190 | rašytoja | 1970 | |
2. | Juozas Baltušis | 322 | rašytojas | 1909-1991 | 12. | Ipolitas Franckevičius | 183 | gydytojas | 1887-1973 | |
3. | Povilas Zulonas | 273 | režisierius | 1912-1996 | 13. | Valdemaras Kukulas | 173 | poetas | 1959-2011 | |
4. | Unė Babickaitė | 255 | aktorė | 1897-1961 | 14. | Algirdas Julius Greimas | 164 | semiotikas | 1917-1992 | |
5. | Klemensas Gutaustas | 249 | kunigas | 1915-2002 | 15. | Elvyra, Mikalina ir Stefanija Glemžaitės | 146 | kraštotyrininkės | ||
6. | Henrikas Orakauskas | 245 | skulptorius | 1948 | 16. | Klementina Vosylytė | 136 | kalbininkė | 1938 | |
7. | Felicija Jakutytė | 236 | mokytoja | 1914-2012 | 17. | Kazys Šimonis | 136 | dailininkas | 1887-1978 | |
8. | Leonas Apšega | 225 | signataras | 1940 | 18. | Povilas Matulionis | 131 | miškininkas | 1860-1932 | |
9. | Vidmantas Jankauskas | 224 | rašytojas | 1962 | 19. | Veronika Šleivytė | 131 | dailininkė | 1906-1998 | |
10. | Adomas Petrauskas | 215 | kraštotyrininkas | 1914-2004 | 20. | Jonas Černius | 116 | karininkas | 1898-1977 |
Tarmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kupiškio ir jo apylinkių gyventojai šneka rytų aukštaičių kupiškėnų tarme. Pagal ankstesnę dialekto tyrinėtojų sistemą ji buvo vadinama ratininkų, puntininkų, tarme. Kupiškėnų tarmės pavadinimas pradėtas vartoti 1965 m. priimtoje lietuvių kalbos tarmių klasifikacijoje. Pagal Kazimiero Jauniaus ir Antano Salio tarmių skirstymą vadinti dadininkais.
Kupiškėnė Uršulė Tamošiūnaitė – Lietuvos literatūros istorijoje pirmoji poetė, XIX a. rašiusi lietuviškai, vaizdinga gimtąja kupiškėnų tarme.
- „Seniau miera kita buvo“
- „Kėno galia, to jir valia“
- „Saldžiai pakarštavojįs, nebanorėsi kartaus“
- „Nemėtyk savo, nejieškok svėtimo“
- „Paskalbosykim kupiškenckai“
- „Paupys“
Švietimo, ugdymo ir kultūros įstaigos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – išorinės nuorodos Jei galite, sutvarkykite. |
- Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija
- Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
- Kupiškio meno mokykla
- Kupiškio technologijos ir verslo mokykla
- Kupiškio mokykla „Varpelis“
- Kupiškio vaikų lopšelis – darželis „Saulutė“
- Kupiškio vaikų lopšelis – darželis „Obelėlė“
- Kupiškio viešoji biblioteka
- Kupiškio rajono savivaldybės kultūros centras
- Kupiškio etnografijos muziejus
- Kupiškio rajono kūno kultūros ir sporto centras
- Kupiškio jaunimo centras
- Kupiškio vaikų dienos centras
- Kupiškio r. švietimo pagalbos tarnyba
- VšĮ Kupiškio rajono turizmo ir verslo informacijos centras
- Kupiškio liaudies meno studija „Židinys“
Tarptautinis bendradarbiavimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartys:
- Rėzeknės savivaldybė, Latvija (1999 m. liepos 17 d.)
- Kežmarokas, Slovakija (1999 m. liepos 17 d.)
- Zgežas, Lenkija (1999 m. liepos 17 d.)
- Manevyčių rajonas, Ukraina (2003 m. rugpjūčio 22 d.)
- Pastovių rajonas, Baltarusija (2009 m. liepos 4 d.) (2022 m. sutartis nutraukta)
- Štumas, Lenkija (2012 m. gegužės 4 d.)
- Balvų savivaldybė, Latvija (2014 m. rugpjūčio 16 d.)
- Jekabpilio savivaldybė, Latvija (2018 m. gruodžio 21 d.)
- Slobožanskė, Ukraina (2021 m. gegužės 4 d.)
- Lančchutis, Gruzija (2009 m. lapkričio 25 d.)
- Umanė, Ukraina (2021 m. gruodžio 9 d.)
Žymūs žmonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kupiškyje gimė:
- Povilas Matulionis (1860–1932), miškininkas
- Stefanija Glemžaitė (1885–1974), akušerė, etnografė, kultūros veikėja
- Mikalina Glemžaitė (1891–1985), etnografė, pedagogė
- Elvyra Dulaitienė-Glemžaitė (1893–1958), pedagogė, kraštotyrininkė
- Jonas Černius (1898–1977), valstybės ir karinis veikėjas
- Ephraim Oshry (1914–2003) – žydų rabinas
- Vytautas Majauskas (1918–2004) – gydytojas psichiatras, visuomenės veikėjas
- Aleksas Baltrūnas (1925–2001), rašytojas
- Gediminas Jokūbonis (1927–2006), skulptorius
- Aldona Julė Degutienė (1928), chemikė
- Danutė Eidukaitė (1929–1995), dailininkė keramikė
- Henrikas Paulauskas (1932–2006), žurnalistas, kraštotyrininkas, LTV diktorius
- Arnoldas Pažemys (g.1938), metalo apdorojimo staklių konstruktorius-išradėjas, kraštotyrininkas
- Kajetonas Jurėnas (1955–2015), architektas
- Rūta Mažeikienė (1958) – menotyrininkė, teatrologė
- Daiva Čepelienė (g.1970), dviratininkė
- Justinas Jarutis (g.1988) – dainininkas
- Tadas Kanišauskas (g. 1983) – didžėjus.
Sportas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- SC Narjanta Kupiškis (futbolas)
- KK “Kupiškis” (krepšinis)
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Paminklas Laurynui Stuokai-Gucevičiui, žymiam architektui, suprojektavusiam Vilniaus katedrą
-
Kupiškio valsčiaus pastatas
-
Generolo, Ministro Pirmininko Jono Černiaus aikštė
-
Gedimino tiltas per Kupą
-
Kupiškio etnografijos muziejus, Čartoriskių buvusios mokyklos akmens mūro pastatas, statytas 1823 m., Gedimino g. 2
-
Politinių kalinių ir tremtinių paminklas
-
Kupiškio žydų sinagoga (dab. Viešoji biblioteka)
-
Lietuvos karių kapinės Kupiškio kapinėse
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Купишки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 2 (3) : Кошбух — Прусик. С.-Петербургъ, 1906., 40 psl. (rus.)
- ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 844 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 115
- ↑ http://www.grazitumano.lt/mediawiki/index.php/%C5%BDyma:Kupi%C5%A1kio_piliakalnis Archyvuota kopija 2016-04-07 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Aldona Vasiliauskienė, Kupiškyje minimas bažnyčios jubiliejus, „XXI amžius“, Nr. 35 (2106), 2014-09-19. Nuoroda tikrinta 2024-09-11.
- ↑ http://www.jewishstudies.lt/index.php?1557842834 Archyvuota kopija 2008-03-14 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kupiszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 887 psl. (lenk.)
- ↑ A. Semaška. Kelionių vadovas po Lietuvą. – Vilnius: Algimantas, 2006 m. 600 p.: iliustr. – ISBN 9986-509-90-4
- ↑ Kupiškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
- ↑ 11,00 11,01 11,02 11,03 11,04 11,05 11,06 11,07 11,08 11,09 11,10 11,11 11,12 11,13 11,14 11,15 11,16 11,17 11,18 11,19 [Kupiškis. Kupiškėnų enciklopedija. T. II — Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012. — 219 psl.
- ↑ Vincas Brazauskas, Kazys Misius ir kt. Kupiškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 440
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 1923 m. surašymo duomenys
- Kupiškis. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 623 psl.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Kupiškėnų žodynas (sud. Klementina Vosylytė). – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007. – ISBN 978-9955-704-45-4
- T. 1: A-H. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – 784 p. – ISBN 978-9955-704-44-7
- Kupiškis: gamtos ir istorijos puslapiai (sud. Aušra Jonušytė, Eugenija Urbonienė, Laura Guščenkaitė, Asta Redvenskienė). – Kupiškis: Kupiškio etnografinis muziejus, 2008. – 640 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9849-5-5
|