Esperanto

Esperanto – labiausiai paplitusi dirbtinė kalba, turinti daugiau nei 100 tūkst. vartotojų.^[2][3][4] Kalbos pavadinimas kilęs iš pseudonimo (Dr. Esperanto), kuriuo naudojosi Liudvikas Zamenhofas spausdindamas pirmą savo darbą šia tema. Pažodžiui tai reiškia „tas, kuris tikisi“.^[5] Jis pirmąją esperanto kalbos knygą Unua Libro („Pirmoji knyga“) išspausdino 1887 m.^[2] Kurdamas kalbą, L. Zamenhofas norėjo, kad ją būtų galima lengvai išmokti ir kad ji taptų pagalbine tarptautine kalba, antrąja kalba visiems pasaulyje.

L. Zamenhofas pirmajame esperanto vadovėlyje su žodynu Lingvo internacia: Antaŭparolo kaj plena lernolibro („Tarptautinė kalba: Įžanga ir pilnas vadovėlis“) apribojo savo pradinį pasiūlymą minimaliu gramatikos išdėstymu ir nedidele žodžių atsarga. Pradinėje kalbos stadijoje būta apie tūkstančio šaknų, iš kurių buvo galima sudaryti dešimt-dvylika tūkstančių žodžių. Šiandien esperanto kalbos žodynuose esama 15 000-20 000 šaknų, iš kurių galima sudaryti šimtus tūkstančių žodžių. Esperanto kalbos akademija kontroliuoja jos raidos tendencijas. Esperanto kalba laikoma visiškai išsivysčiusi, turi visas išraiškos priemones ir savo kalbančiųjų bendruomenę, paplitusią visame pasaulyje. Ši kalba yra dėstoma kai kuriose mokyklose. Daugelis universitetų yra įtraukę esperanto kalbą į lingvistikos kursą, kai kuriuose ji yra atskiras studijų dalykas. Vadovėliai ir didaktinė medžiaga egzistuoja daugiau kaip šimtu kalbų.

1905 m. Prancūzijoje įvyko pirmasis esperantininkų pasaulinis kongresas, kurie teberengiami kasmet. 1908 m. įkurta Pasaulinė esperantininkų sąjunga (Universala Esperanto-Asocio, UEA) ir Esperanto akademija. Iš pradžių kalba prigijo Rusijos imperijoje (vienas pirmųjų kalbos šalininkų buvo Levas Tolstojus^[4]). Tačiau XX a. kalba buvo uždrausta, jos vartotojai persekiojami, ir Stalino (kaip „kosmopolitų“ kalba), ir Hitlerio (kaip žydų kalba, nes kalbos kūrėjas Zamenhofas buvo žydas).^[4] 1954 m. UNESCO Generalinė asamblėja esperanto pripažino viena svarbių kalbų tarptautiniams ryšiams plėsti, ir tarp UNESCO ir UEA buvo užmegzti konsultaciniai santykiai. UEA sudaro aktyviausi esperanto bendruomenės nariai, ji turi savo skyrius 62 šalyse, o individualių narių yra dvigubai didesniame šalių skaičiuje. UEA taip pat turi patarėjo statusą Jungtinėse Tautose, UNICEF (Tarptautinės pagalbos vaikams fonde), Europos Taryboje, Amerikos Valstybių Organizacijoje ir Tarptautinėje Standartizacijos Organizacijoje (ISO).

Kadangi esperanto yra dirbtinė kalba, ji nėra genealogiškai susijusi su jokia etnine kalba, tačiau jos pagrindas yra lotynų kalba.^[4] Esperanto yra leksiškai panašiausia į romanų kalbas. Fonologija, gramatika, leksika ir semantika yra sukurta pagal indoeuropiečių kalbas, kalbamas Europoje.

Esperanto kalboje yra 23 priebalsiai, 5 balsiai ir 2 pusbalsiai, kurie kartu su balsiais sudaro 6 dvigarsius (priebalsis /j/ ir pusbalsis /i̯/ abu rašomi j, o nedažnas priebalsis /dz/ rašomas dvigarsiu dz; tai vienintelis priebalsis, neturintis savo atskiros raidės). Žodžių prasmei atskirti tonai nenaudojami. Visada kirčiuojamas priešpaskutinio skiemens balsis, nebent galūnė o yra netariama (dažniausiai poezijoje). Pavyzdžiui, žodyje familio „šeima“ [fa.mi.ˈli.o] kirčiuojama antroji i, tačiau žodyje netariama galūnė o (famili’), vis tiek kirčiuojama antroji i.

Esperanto kalbos abėcėlę sudaro 28 raidės:

Iš 26 lotynų/anglų abėcėlės raidžių atmestos 4 (q w x y) ir pridėtos 6 naujos, uždėjus stogelį priebalsiams c g h j s bei lankelį balsei u. Abėcėlėje yra 5 balsiai (u, o, a, e, i), kurie žymi atskirą skiemenį, ir dvi pusbalsiai (j ir u su lankeliu), kurios pridėtos po balsio sudaro dvibalsį. Žodyje kirčiuojama antras nuo galo (priešpaskutinis skiemuo). Vienaskaitos daiktavardžiui nukandus galūnę -o, kirtis lieka tame pačiame skiemenyje.

Pagrindinis straipsnis – Esperanto gramatika.

Esperanto gramatika nesudėtinga, remiasi 16 taisyklių.

Klestinčios esperantiškos literatūros tradicijas pripažino PEN internacionalas, kuris per savo 60-ąjį kongresą 1993 m. rugsėjo mėnesį priėmė esperanto skyrių į savo narius. Žymūs šiuolaikiniai esperanto rašytojai yra prozininkai Trevor Steele (Australija), Ištvan Nemere (Vengrija) ir Spomenka Štimec (Kroatija), poetai William Auld (Škotija), Michail Gišpling de Diego (Venesuela) ir Kurisu Kei (Japonija). W. Auld 1999 ir 2000 metais buvo kandidatu Nobelio literatūros premijai už jo indėlį į poeziją.

Į esperanto kalbą yra išversta įvairių kūrinių, kaip antai Hemingvėjaus „Senis ir jūra“, Tolkino „Žiedų valdovas“, Garsijos Markeso „Šimtas metų vienatvės“, Omaro Chajamo „Rubajatai“, Graso „Skardinis būgnelis“, Marko Polo „Nuostabių dalykų knyga“ ir didžioji Cao Xueqino šeimyninė saga „Svajonė apie raudoną namą“.

Vaikams prie Asterikso, Mikės Pūkuotuko, Pepės Ilgakojinės, Muminukų personažų prisijungė suomių autoriaus Tove Jansono ir L. Frank Baumo knygų veikėjai. Iš esperanto kalbos išverstas „Maskaradas“, kurį 1965 m. išleido Tivadar Soros, finansininko Džordžo Sorošo tėvas; knygoje pasakojama apie jo šeimos pergyvenimus nacių okupuotame Budapešte. Ši knyga išleista angliškai D. Britanijoje (2000) ir JAV (2001), pasirodė ir rusiškas, vokiškas bei turkiškas vertimai.

Paskutiniu metu esperanto kalboje pasirodė tokių autorių, kaip Goldonio, Ionesko, Šekspyro ir Alano Ayckbourgo dramos kūrinių. Daugelis Šekspyro veikalų yra išversta į esperanto kalbą. Kaip vieną iš naujausių pastatymų šia kalba reikia paminėti „Karalių Lyrą“ Hanojaus scenoje, Vietname 2001 m. gruodžio mėn., vaidinant vietos aktoriams. Nors Čaplino filmo „Didysis diktatorius“ scenose buvo esperantiškų užrašų, pilnametražių filmų dar maža. Pažymėtiną išimtį sudaro Williamo Shatnerio filmas „Košmaras“, kurio dialogai vien esperanto kalba.

Muzikos žanras esperanto kalba apima populiariąsias ir liaudies dainas, toko ir kabaretų muziką, pjeses solistams bei chorams ir net operą. Populiarūs kompozitoriai ir atlikėjai, įskaitant Elvį Costello Britanijoje ir Maiklą Džeksoną JAV, įkvėpti esperanto kalbos skambumo, sukūrė ir įrašė daug kūrinių su tekstais esperanto kalba. Kai kurie kūriniai iš grynai esperantiško Warner albumo, išleisto 1996 m. lapkričio mėnesį Ispanijoje, pateko į populiariausių dainų sąrašą. Klasikiniuose kūriniuose orkestrams ir chorams atsiranda esperantiškų tekstų, pavyzdžiui, Lou Harisono „La koro Sutro“ ir pirmoji Davido Gaineso simfonija (abu iš JAV). Esperantiška muzika randama Internete, įskaitant ir kelis tinklalapius, skirtus esperantiškai karaokei.

Esperanto kalba reguliariai leidžiama daugiau kaip šimtas laikraščių ir žurnalų, tame skaičiuje naujienų žurnalas „Monato“ (Mėnuo), literatūrinis žurnalas „Fonto“ (Versmė) ir UEA leidinys „Esperanto“. Dvisavaitinis esperanto pasaulio naujienų leidinys „Eventoj“ (Įvykiai) išeina ir elektronine forma, kaip ir minėtas „Monato“. Ir kai kurie kiti leidiniai pateikia santraukas žiniatinklyje. Yra periodinių leidinių, skirtų medicinai ir kitiems mokslams, religinių žurnalų, periodinių leidinių jaunimui, auklėjimo temomis ir daugybė specialios tematikos žurnalų.

Austrijos, Brazilijos, Kinijos, Kubos, Vengrijos, Italijos ir Lenkijos radijo stotys reguliariai transliuoja laidas esperanto kalba, taip pat ir Vatikano radijas. Kai kurios programos girdimos ir per internetą. Įvairiose šalyse vyksta esperanto kalbos kursai per televiziją, pvz., neseniai transliuota 16 dalių BBC programa „Mazi en Gondolando“ Lenkijos pirmuoju kanalu.

• epo Duomenys apie kodu „epo“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• esperanto.net – daug naudingų nuorodų
• lernu! – didžiausia daugiakalbė interneto svetainė esperanto kalbos mokymuisi
• Kurso de Esperanto Archyvuota kopija 2005-12-01 iš Wayback Machine projekto. – „Kurso de Esperanto“ yra vienas populiariausių ir efektyviausių kursų, greitai išmokinantis esperanto kalbos pagrindus (prieinamas ir lietuvių kalba)
• Борис Колкер. Учебник языка эсперанто. Основной курс
• esperanto.lt – Lietuvos esperantininkų sąjungos interneto svetainė

Vikipedija Esperanto