Lietuviai

Tiek fizinės antropologijos, tiek archeogenetikos požiūriu lietuviai pasižymi savybėmis, labiausiai būdingomis Vidurio ir Šiaurės Rytų Europos tautoms.

Archeogenetikos metodais nustatyta, kad po paskutiniojo ledynmečio žmonės į šių dienų Lietuvos teritoriją atėjo iš dviejų pusių: pirmoji ir antroji migracinės bangos dab. Lietuvos Respublikos bei gretimų šalių teritoriją prieš ~13-10 tūkst. metų pasiekė iš pietų ir pietvakarių, o trečioji prieš ~7-6 tūkst. metų tą pačią teritoriją užliejo iš šiaurės rytų. Vad. IX haplotipo (haploidinio genotipo), arba IX genetinio žmonių tipo atstovai (paleolitinių Svidrų ir Pabaltijo Madleno archeologinių kultūrų nešėjai), kurie laikytini ~95 % dab. lietuvių moterų genetiniais protėviais, į Lietuvą turėjo ateiti iš Šiaurės Balkanų−Karpatų regiono bei Vakarų Europos, t. y. su pirmosiomis poledynmečio žmonių migracijos į Rytų Pabaltijį bangomis. Lietuvių vyrų populiacijoje ~45 % Y chromosomos DNR sekų priklauso R1a haplogrupei ir kartu iš minėto Šiaurės Balkanų−Karpatų regiono kildinamam IX haplotipui, o ~37 % – „protoeuropidinei“ N3 haplogrupei bei VIII haplotipui^[15]; žinant, kad N3 haplogrupė ypač dažna Uralo kalbų šeimos populiacijose, nesunku numanyti, jog nemažos dalies lietuvių vyrų genetiniai protėviai į dabartinę Lietuvos teritoriją atklydo ar įsiveržė iš šiaurės rytų (galimas daiktas, iš Šiaurės ir Vidurio Uralo vakarinių prieškalnių regiono).^[16]

 

Beveik visi Lietuvoje gyvenantys lietuviai ir didelė dalis lietuvių diasporos atstovų kalba lietuvių kalba ^{[reikalingas šaltinis]}, kalbininkų laikoma archajiškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų^[17]. Rašant lietuvių k. nuo XIV a. pab. ar (pasak Z. Zinkevičiaus) XIII a. vidurio naudojamasi (išskyrus 1864-1904 m. laikotarpį) iš lenkų perimtu lotyniško pavyzdžio raidynu (prielaidos, jog lietuviai dar iki 1387 m. Lietuvos krikšto galėję naudotis savitu lietuvišku raidynu, šiuo metu nėra nei patvirtintos, nei galutinai atmestos).

Seniausias žinomas lietuviškas rankraštinis tekstas (katalikiški poteriai) užrašytas apie XVI a. pradžią. Pirmoji lietuviška knyga (M. Mažvydo parengtas liuteroniškas katekizmas) buvo išspausdinta 1547 m., Biblija į lietuvių k. pirmą kartą išversta apie 1579–1590 m. (apie šio vertimo autorių žr. Jonas Bretkūnas). Lietuvių grožinės literatūros užuomazgų ima rastis nuo XVIII a. pr., tačiau lietuvių literatūros pradininku paprastai laikomas to amžiaus II pusėje rašęs Kristijonas Donelaitis. Pirmasis lietuviškas periodinis leidinys („Nusidavimai Dievo karalystėje“) pasirodė 1823 m.

 

Lietuviai – viena ilgiausiai ikikrikščioniškąjį tikėjimą išlaikiusių Europos tautų. Lietuvos gyventojų masinis krikštas prasidėjo 1387 m. Iki tol čia klestėjo senoji lietuvių religija. Net ir po krikšto ilgus amžius (iki pat XVIII a.) gyvavo sinkretinis tikėjimas, jungęs katalikybės ir protėvių religijos elementus. Tai ryškiai atsispindi tautodailėje, folklore.

Apie 77 % lietuvių save laiko Romos katalikais, apie 9 % – ateistais.^{[reikalingas šaltinis]} Likusieji išpažįsta įv. protestantizmo atmainas (Lietuvoje lietuviai protestantai susitelkę apie Biržus, Kėdainius ir Tauragę), vad. netradicines ir kt. religijas.

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Etninės kilmės atžvilgiu lietuviai sietini su V–VI a. Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjų etnoso pagrindu susiformavusia lietuvių (senlietuvių) gentimi (tiksliau, didžiąja gentimi, kurią visu jos egzistavimo laikotarpiu (V–XII a.) sudarė 2 subetneosai, t. y. protoaukštaičiai, arba rytiniai senlietuviai ir vad. pražemaičių genties pagrindu susiformavę vakariniai senlietuviai) ir – mažesniu mastu – su kai kuriomis kitomis lietuvių iš dalies asimiliuotomis baltų gentimis, ypač jotvingiais, (rytiniais) latgaliais, sėliais, žemgaliais, kuršiais.

XI–XII a. (galutinai − XII ir XIII a. sąvartoje) lietuvių (didžioji) gentis (pasak istorikų marksistų − „lietuvių genčių sąjunga“) transformavosi į lietuvių tautą (arba − anot istorikų marksistų terminologijos − į „lietuvių tautybę“^[18]).

 

IX–XI (pasak A. Šapokos, T. Baranausko ir kai kurių kitų istorikų) ar XIII a. I pusėje (pasak daugumos lietuvių istorikų) lietuviai sukūrė Lietuvos valstybę (pasak E. Gudovičiaus ir jo sekėjų − LDK, pasak T. Baranausko − Lietuvos kunigaikštystę, kuri XII a. priešpaskutiniame dešimtmetyje transformavosi į LDK), netrukus užvaldžiusią didžiulius slavų gyvenamus plotus, tačiau taip ir neįstengusią iš esmės įsitvirtinti Baltijos pajūryje.

 

Iki XII a. pab. lietuvių gyvenamojo arealo pietrytinės ribos sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros arealo pietrytinėmis ribomis, o vakarinės ribos – su Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros arealo vakarinėmis ribomis. XII–XIV a. dėl tada vykusios lietuvių karinės ekspansijos ir kuršių, žemgalių, (rytinių) latgalių, sūduvių bei kai kurių anksčiau apslavėjusių rytinių baltų žemių lietuviškosios kolonizacijos lietuvių etninis arealas ženkliai išsiplėtė į vakarus, šiaurės rytus, rytus, pietus ir pietvakarius (apie į rytus ir į pietus nuo buvusio Rytų Lietuvos pilkapių kultūros arealo plytinčių Neries ir Nemuno aukštupių sričių lietuviškumą XII–XVI/XVII a. byloja ne tik daugybė tose srityse išlikusių lietuviškų vietovardžių, bet ir tolygus XIV-XVI a. įsteigtų katalikiškų parapijų paplitimas visame Nemuno ir Neries aukštupių baseinų regione, − beveik visi istorikai sutaria, kad nuo XIV a. pab. iki XVI a. vidurio katalikiškos parapijos buvo steigiamos tik tose LDK vietovėse, kuriose tada gyventa lietuvių pagonių).

XIII a. pr. Kalavijuočių ordino, o to paties amžiaus priešpaskutiniame dešimtmetyje – ir Vokiečių ordino prūsiškosios šakos katalikybės plėtros dingstimi pradėtas kone visos katalikiškosios Europos karas su pagoniškąja Lietuva truko iki XV a. pr. Būtent šis karas lėmė palyginti vėlyvą lietuvių kristianizaciją ir tokį pat vėlyvą lietuvių sukurtos valstybės, t. y. LDK įsijungimą į Vakarų Europos civilizacinę erdvę.

XIII–XIV a. Vokiečių ordino valdomose šiaurinėse senprūsių žemėse bei Skalvoje (t. y. būsimoje Mažosios Lietuvos teritorijoje), o XV–XVI a. – ir Didžiojoje Lietuvoje buvo įvykdytas daugumos valstiečių įbaudžiavinimas. Mažojoje Lietuvoje ir Suvalkijoje baudžiavinė žemės ūkio sankloda išliko iki XIX a. pr.; likusioje etninės Lietuvos dalyje ji žlugo apie to paties amžiaus vidurį, o galutinai Didžiojoje Lietuvoje baudžiava buvo panaikinta 1861 m.

XV–XVI a. Didžiosios Lietuvos lietuvių visuomenė galutinai virto europinio tipo luomine visuomene.

 

Vėlyvosios LDK laikotarpiu ir ypač Lietuvos carinės okupacijos dešimtmečiais (po 1795 m.) lietuvių etninė teritorija ėmė nuosekliai mažėti, – nuo XVII a. II pusės pradžios iki XX a. vidurio lietuviškai beveik nustota kalbėti dab. Šiaurės Vakarų Baltarusijoje, dab. Pietryčių Latvijoje ir dab. Rusijos Karaliaučiaus srityje. Pagrindinės šio lietuvių tautos arealo mažėjimo priežastys buvo didžiuliai etninės Lietuvos XVII–XVIII a. karų metu patirti demografiniai nuostoliai ir lietuvių kalbos visuomeninio kultūrinio statuso silpnumas vėlyvojoje LDK bei carinės Rusijos aneksuotoje Lietuvoje (LDK valstybės raštinės svarbiausia oficiali kalba greičiausiai jau nuo XIII a. buvo bažnytinė slavų kalba, o nuo XVII a. pab. – lenkų kalba; negana to, nuo XVI a. II pusės lenkų k. daugumai lietuvių didikų ir vidutiniųjų bajorų (arba vidutiniųjų šlėktų) atrodė „prestižiškiausia“ ir kaip šnekamoji kalba).

 

Nuo XIX a. pr. lietuvių siekis atkurti „lenkišką“ Abiejų Tautų Respubliką, lietuvių jaunimo bajoriškąją dalį apėmusi „lenkavimo“ mada ir objektyvus lietuvių kalbos silpnumas sąlygojo vad. „istorinės genetinės“ lietuviškumo sampratos įsitvirtinimą daugelio etninės Lietuvos didikų ir bajorų sąmonėje, – nuo to laiko vis daugiau lietuvių bajorų, dvasininkų, inteligentų ir miestiečių (o nuo XIX a. 7-8 dešimtmečio – ir miestelėnų bei valstiečių) viešai vartojo vien lenkų kalbą. Kaip tik tuo metu (XIX a. I pusėje) tarp Lietuvos bajorų išpopuliarėjo dvilypę tautinę jų savimonę aiškinantis lotyniškas posakis „gente lituanus, natione polonus“ („tautybe – lietuvis, pilietybe – lenkas“; apie XIX a. pab., kai galutinai išryškėjo lietuviakalbių dominuojamos Lietuvos valstybės sukūrimo siekiančių lietuvių atotrūkis nuo vad. krajovcų, kažkuris lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis tuomet anachronistiniu tapusiam posakiui „gente lituanus, natione polonus“ suteikė naują reikšmę – „kilme – lietuvis, tautybe – lenkas“).

XIX a. I pusėje ir viduryje nemažą lietuvių bajorijos dalį ir nedidelę lietuvių valstiečių dalį buvo apėmęs vad. Žemaitiškasis sąjūdis; į jį įsitraukė daugiausia iš tuometinės Vakarų Žemaitijos kilę bajorai, kurie savo kultūrinio pobūdžio veikla siekė paskatinti lietuviakalbių lietuvių kultūrinį atgimimą, taip pat parengti lietuvių tautą Rusijos imperijoje sparčiai bręstančioms socialinėms ekonominėms reformoms ir galimam politiniam Lietuvos išsivadavimui. „Žemaitiškasis“ lietuvių sąjūdis nutrūko po bajoriškojo 1863–1864 m. sukilimo, daugeliui sąjūdžio aktyvistų žuvus mūšio lauke ar po sukilimo nuslopinimo atsidūrus Sibiro tremtyje.

 

Prielaidos susidaryti moderniajai (konsoliduotai viešo lietuvių k. vartojimo pagrindu) lietuvių tautai buvo atsiradusios dar XVIII a. 10-ojo dešimtmečio I pusėje, t. y. pačioje LDK egzistavimo pabaigoje (XVIII a. pab. beprasidedantį lietuvių nacijos formavimąsi ilgam laikui sustabdė Rusijos imperijos 1793, 1795 ir 1815 m. įvykdyta visos Didžiosios Lietuvos aneksija), tačiau negrįžtamas lietuvių nacijos formavimosi procesas prasidėjo iš esmės tik XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, vykstant lietuvių tautiniam sąjūdžiui.

Nors beveik visi „lenkuojantys“ ir net visai lietuvių kalbą pamiršę Didžiosios Lietuvos lietuviai bent iki XIX a. pab. save laikė neatskiriama lietuvių tautos dalimi, po 1883 m. kilusio į „lingvistinės“ lietuvybės gaivinimą orientuoto lietuvių tautinio sąjūdžio dalyviai „motinų kalbos“ (taip savo gimtąją lietuvių k. XIX a. I pusėje mėgo vadinti dvikalbiai lietuvių bajorai) išsižadėjusių lietuvių jau nebuvo linkę laikyti savo tautiečiais.

Lietuvių nacijos formavimosi procesą ypač skatino lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas (1864–1904 m.), daugybei lietuvių tapęs akstinu pradėti neginkluotą „kultūrinę rezistenciją“. Minėtu draudimu carinė administracija tikėjosi kultūriškai bei politiškai atitolinti lietuvius nuo lenkų, tačiau 1863–1864 m. Lietuvoje pradėtas „lenkiškųjų pradų“ naikinimas ne tik nepateisino M. Muravjovo ir kitų Lietuvos rusifikatorių lūkesčių, bet netgi atvirkščiai – pakurstė dar didesnį lietuvių palinkimą į Lietuvoje po 1863-1864 m. sukilimo pradžios kurį laiką draustą lenkų kalbą ir taip paskatino daugelio Rytų bei Vidurio Lietuvos šlėktų, miestiečių, miestelėnų ir valstiečių lenkėjimą, kuris buvo daug masiškesnis ir intensyvesnis už XIX a. I pusėje ir viduryje vykusią etninių lietuvių politinę kultūrinę polonizaciją.

Nuo XIX a. pab. natūralų lietuvių tautos gausėjimą ženkliai lėtino ne tik sparti Pietryčių Lietuvos lietuvių polonizacija, bet ir apie 1868 m. prasidėjusi masinė Didžiosios Lietuvos lietuvių ekonominė emigracija į JAV ir kt. Vakarų šalis, − vien 1868–1914 m. iš Rusijos imperijos į Vakarų šalis pasitraukė iki 350 tūkst. etninių lietuvių.

Galutinai lietuvių modernioji tauta susiformavo tik 1918–1940 m. gyvavusioje Lietuvos Respublikoje.

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

XX a. pradžioje lietuvių visuomeninį gyvenimą teigiamai stimuliavo staigus lietuviškos periodikos išaugimas po lietuviškos spaudos atgavimo (1904 m.) ir ypač 1905–1906 m. įvykiai Lietuvoje (Didžiojo Vilniaus Seimo susirinkimas ir šio Seimo dalyvių sukeltas vad. „lietuvmetis“), kurių metu Rusijos imperijos lietuviams pavyko išsikovoti gana platų „kultūrinį suverenitetą“.

Lietuvių etnopolitinės identifikacijos procesą ženkliai paspartino kelių XX a. pradžioje susikūrusių lietuviškų kultūrinių draugijų veikla; Lietuvių mokslo draugijos veikla 1907–1915 m. padėjo pagrindus daugumai moderniojo lietuvių mokslo humanitarinių disciplinų, o Lietuvių dailės draugijos egzistavimas 1907–1915 m. buvo lemiamas veiksnys susiformuojant moderniajai lietuvių dailei.

XX a. pradžia laikytina labai svarbiu lietuvių literatūros raidos etapu, – tuomet iškilo iš esmės nauja, jau nebe „valstietiško“ mentaliteto lietuvių rašytojų karta, susiformavo nauji lietuvių literatūros žanrai, lietuvių literatūroje išryškėjo neoromantizmo, simbolizmo ir impresionizmo srovės. Aptariamu laikotarpiu savo kūrybos kelią pradėjo Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Antanas Vienuolis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis; tiek Mažosios, tiek Didžiosios Lietuvos lietuvių kultūrinį gyvenimą gerokai paveikė grožinė bei filosofinė Vydūno kūryba. Lietuviškame mėgėjų teatre imta statyti į lietuvių k. išverstas V. Šekspyro, M. Meterlinko, A. Čechovo ir kt. nelietuvių dramaturgų pjeses. Pažymėtina, kad po 1905–1906 m. „lietuvmečio“ iškilusių lietuvių literatų kūrybai didesnės įtakos turėjo jau nebe lenkų, bet rusų grožinė literatūra.

Po lietuviškos spaudos atgavimo Didžiosios Lietuvos lietuvių visuomeninio gyvenimo centru labai greitai tapo Vilnius (po 1863 m. sukilimo nuslopinimo lietuvių visuomeninė veikla šiame mieste atsinaujino tik apie 1897 m.), kuriame tada būrėsi daug įvairių lietuviškų kultūrinių kuopelių, veikė dauguma Rusijos imperijos lietuvių tuo metu leistų periodinių leidinių redakcijų (plg., prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Kaune spausdinti 7, o Vilniuje – 12 lietuviškų laikraščių bei žurnalų), buvo kuriami pirmieji lietuviški knygynai ir knygų leidyklos.

1918–1920 m. daugiausia lietuvių inteligentų ir valstiečių pastangomis įvykdytas Lietuvos valstybės atkūrimas, sudarydamas prielaidas galutinai susiformuoti lietuvių nacijai, kartu sudarė prielaidas lietuvių nacionalinei kultūrai galutinai išsiveržti iš bizantiškosios „civilizacinės erdvės“ poveikio lauko ir iš esmės integruotis į pažangesnę Vakarų Europos kultūrą.

Aptariamu laikotarpiu sparčiai besiformuojančiai lietuvių nacijai nepavyko išvengti ir kai kurių lemtingų netekčių bei pralaimėjimų. XX a. I pusėje ir viduryje lietuvių tautą ypač skaudžiai palietė Pirmasis pasaulinis karas, Rytų, Pietryčių ir Pietų Lietuvos želigovskinė okupacija (1919–1939 m., − dėl šios okupacijos iki 0,5 mln. anksčiau ganėtinai paviršutiniškai apslavėjusių lietuvių galutinai virto lenkais), vad. antroji lietuvių ekonominės emigracijos banga (1920–1940 m. iš Lietuvos Respublikos daugiausia į JAV, Braziliją, Argentiną ir Urugvajų emigravo iki 100 tūkst. lietuvių), Antrasis pasaulinis karas (jam baigiantis hitlerininkai iš Mažosios Lietuvos deportavo beveik visą vad. lietuvininkų etnokultūrinę grupę, o iš Didžiosios Lietuvos į Vakarus pasitraukė iki 60 tūkst. lietuvių tautybės politinių pabėgėlių), sovietų okupacinės valdžios 1941 ir 1945–1953 m. vykdyti lietuvių trėmimai į Sibirą bei Rusijos europinės dalies šiaurinius regionus ir 1944-1953 m. Lietuvos partizaninis karas (jo metu per abiejų kariaujančiųjų pusių akcijas žuvo ne mažiau kaip 35 tūkst. lietuvių).

1991–2006 m. Lietuvoje gyvenančių lietuvių skaičius dėl gausios jų ekonominės emigracijos į Airiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vokietiją ir kt. Vakarų šalis sumažėjo nuo ~3 100 000 iki ~2 900 000 žmonių (1991–2006 m. iš Lietuvos Respublikos išvyko per 400 000 jos gyventojų − įskaitant ~200 000 etninių lietuvių).

Lietuvos gyventojų ekonominė emigracija ir ženklus gimstamumo Lietuvoje sumažėjimas po 1990 m., o iš dalies ir nepatenkinamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimas baigiantis XX a. sukėlė demografinę krizę, kurios poveikis įvairioms Lietuvos visuomenės gyvenimo sritims ypač išryškėjo pradedant 2004 m., kai Lietuvos Respublika buvo priimta į Europos Sąjungą.^{[reikalingas šaltinis]}

Vikicitatos

 

Puslapis Vikicitatose –

Lietuviai

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas lietuviai