Latvių kalba

 

2011 m. surašymo duomenimis, latvių kalbą kaip gimtąją vartojo 1 164 894 žmonės,^[2] kas sudaro apie 56,3 %^[3] Latvijos gyventojų ir 62,1 % savo kalbą nurodžiusiųjų (įtraukiant latgalių tarmės vartotojus, nors ši tarmė kartais laikoma atskira kalba); latvių kalbą geriau ar prasčiau moka dauguma šalyje gyvenančių rusakalbių, taip pat nedidelis kiekis latvių emigrantų ir jų palikuonių kitose pasaulio šalyse (JAV – 16 035,^[4] Airijoje, Anglijoje, Kanadoje, Brazilijoje, Rusijoje (2010 m. 22 079 kalbos vartotojų^[5]), Baltarusijoje (2009 m. duomenimis, iš 1549 etninių latvių 386 latvių kalbą nurodė kaip gimtąją,^[6] bet tik 9 ją vartojo namuose^[7]), Naujoje Zelandijoje, Australijoje, Vokietijoje ir kitur). Maždaug 0,5 milijono Latvijos gyventojų latvių kalbą moka kaip antrąją.^[1]

 

Tradiciškai išskiriamos trys pagrindinės latvių kalbos tarmės: aukštaičių, arba latgaliečių (augšzemnieku dialekts), vidurinioji (vidus dialekts) ir lyviškoji (lībiskais dialekts).^[8][9][10]

Latvių aukštaičių tarmė labai skiriasi nuo viduriniosios ir lyviškosios tarmių (todėl, priešinant su aukštaičių tarme, šios dar vadinamos latvių žemaičių tarmėmis). Aukštaičių tarmė paplitusi Latgaloje, Vidžemės rytuose ir Augšžemėje. Aukštaičių tarmę sudaro rytų (giliosios) ir vakarų (negiliosios) patarmės. Abi grupės taip pat skirstomos į sėliškąsias ir latgališkąsias patarmes.^[11] Latgališkos giliosios patarmės kartais laikomos atskira – latgalių – kalba.

Vidurinioji tarmė skirstoma į Vidžemės (centrinė Vidžemė), Žiemgalos (centrinė Žiemgala) ir Kuršo (pietinis Kuršas) patarmes.^[8] Šios tarmės Kuršo patarmės yra archajiškesnės – kuršiškuose skoliniuose ir vietovardžiuose išlikę mišriųjų dvibalsių an, en, in, un, įvairesnės veiksmažodžio formos ir kt. Jelgavos apylinkių viduriniosios tarmės žiemgališkąja patarme grįsta bendrinė kalba.^[12]

Lyviškoji tarmė, susidariusi veikiant finiškai lyvių kalbai, skirstoma į Vidžemės (Vidžemės šiaurės rytai) ir Kuršo (šiaurės Kuršas) patarmes.^[13] Lyviškojoje tarmėje nėra giminės kategorijos, yra dvi priegaidės. Kuršo (tamniekų) patarmėje trumpieji balsiai žodžių galūnėse išmetami, o ilgieji balsiai – trumpinami. Dėl migracijos ir bendrinės kalbos įtakos ši tarmė nyksta.

Alternatyvioje klasifikacijoje A. Gateris teikia tokį skirstymą:^[14]

• vidurinioji tarmė;
  • vidurinioji lyviškoji;
  • vidurinioji Žiemgalos (zemgaliskās izloksnes);
  • vidurinioji Kuršo (kursiskās izloksnes);
  • vidurinioji Žiemgalos – Kuršo (zemgaliski-kursiskās izloksnes);
• tamniekų tarmė;
  • Kuršo tamniekų patarmės;
  • lyviškosios tamniekų patarmės;
• aukštaičių tarmė;
  • latgališkosios, arba nesėliškosios giliosios patarmės (latgaliskās, arba nesēliskās dziļās izloksnes);
  • sėliškosios;
  • šiaurinė pereinamoji į viduriniąją tarmę zona;
  • centrinė pereinamoji į viduriniąją tarmę zona;
  • pietinė pereinamoji į viduriniąją tarmę zona.

 

Drauge su lietuvių, prūsų, jotvingių ir kitomis baltų kalbomis, latvių kalba kilusi iš baltų prokalbės.^[15] Manoma, kad latvių ir lietuvių kalbų skirtumų ėmė rastis apie I mūsų eros amžių, o V – VII a. šiedvi kalbos galutinai atsiskyrė.^[16][17] V – VI a. latvių protėviai ėmė veržtis į šiaurę ir užėmė žemes, iki tol gyventas Baltijos finų genčių, todėl pradėjo sąveikauti su Baltijos finų kalbomis bei rytų slavų tarmėmis.^[18]

 

Pradžioje letai buvo tik viena iš rytų baltų genčių. Drauge su jais dabartinę Latviją buvo apgyvendinę žiemgaliai, sėliai ir kuršiai, taip pat – Baltijos finų tauta lyviai. Ilgainiui visas šias tautas letai asimiliavo, o asimiliuotų tautų kalbos paliko pėdsakų latvių tarmėse.^[19]

XII – XIII a. dabartinių Latvijos ir Estijos žemes užkariavo Kalavijuočių ordinas. Valdančiuoju sluoksniu tapo vokiečiai, latviškai kalbėjo kaimų gyventojai. Padėtį pakeitė reformacija, kai dvasininkija ėmė rodyti dėmesį latvių kalbai.^[20]

Bendrinės latvių kalbos istorija skirstoma į tris periodus:^[21]

• senosios latvių kalbos laikotarpis (senā latviešu valoda; XVI a. – pirmoji XIX a. pusė). Religiniuose tekstuose latvių kalbą ima vartoti vokiečių dvasininkai, latviškai verčiama Biblija, pasirodo pirmieji žodynai ir gramatikos;
• naujosios latvių kalbos laikotarpis (XIX a. 6-as – 10-as dešimtmečiai). Tautinio atgimimo metais susidaro bendrinė kalba;
• šiuolaikinės latvių kalbos laikotarpis (XIX a. 10-as dešimtmetis – dabartis).

Be to, katalikiškoji Latgala dėl istorinių aplinkybių turi savo rašto tradiciją (tad dar ir dėl to dalis kalbininkų šio regiono tarmę linkę laikyti atskira baltų kalba). Pirmoji latgalietiška knyga „Evangelia Toto Anno…“ išėjo 1753 m. Vilniuje (Latgala nuo 1561 m. priklausė LDK, nuo 1569 m. iki 1772 m. – Abiejų Tautų Respublikai). Raštai latgaliečių tarme jau iš pat pradžių buvo leidžiami tik antikva ir didesnių reformų neturėjo iki mūsų dienų. XIX a. viduryje po Lenkijos ir Lietuvos sukilimų caro valdžia buvo uždraudusi raštą lotyniškais rašmenimis ne tik Lietuvoje, bet ir Vitebsko gubernijoje, kuriai tada priklausė etnografinė Latgala. Spaudos draudimas čia galiojo 1865–1904 m.^[22]

Pirmoji knyga latvių kalba, katekizmas, buvo išleista 1525 m., tačiau iki mūsų laikų ji neišliko. Pirmasis išlikęs tekstas priskiriamas 1550 m. – tai ištrauka, randama S. Miunsterio knygoje „Cosmographia“.^[23] Pirmoji išlikusi knyga – 1585 m. jėzuitų kunigo E. Tolgsdorfo verstas ir Vilniuje išleistas P. Kanizijaus katalikų katekizmas, pavadintas Kriscige pammacischen no thems Papreksche Galwe gabblems Christites macibes. Prexskan thems nemacigems vud iounems bernems (dabartine rašyba – Kristīgā pamācīšana no tiem papriekš galvas gabaliem Kristītās mācības. Priekš tiem nemācītiem un jauniem bērniem).^[24]

Nuo antrosios XVI a. pusės atsirado mokyklų, kuriose mokoma latvių kalba, o XVII a. tokių mokyklų jau buvo tiek miestuose, tiek ir kaimuose.^[23] P. Dinis pabrėžia, kad mokyklos suvaidino išskirtinį vaidmenį susidarant tautinei latvių savimonei.^[25] 1685–1694 m. vokiečių kunigas J. E. Gliukas į latvių kalbą išvertė Bibliją.^[19]

1822 m. K. F. Vatsonas įsteigė pirmąjį laikraštį latvių kalba Latweeschu Awises (dabartine rašyba – Latviešu Avīzes) „Latvių laikraštis“.^[25] 1856 m. savo veiklą pradėjo vadinamieji jaunalatviai, visoje šalyje steigę būrelius, kurių tikslas buvo žadinti tautinę savimonę. Šio sąjūdžio vedlys buvo K. Valdemaras, kiti aktyvūs veikėjai − J. Alunanas, K. Baronas, Auseklis, J. Baras, A. Leitanas. Nuo 1856 m. jaunalatviai pradėjo leisti laikraštį Mahjas Weesis (dabartine rašyba − Mājas Viesis) „Namų svečias“, o nuo 1862 m. – Peterburgas awises (dabartine rašyba – Pēterburgas Avīzes) „Peterburgo laikraščiai“, kurio leidyba, beje, 1865 m. buvo uždrausta, nes jame buvo spausdinami straipsniai apie latvių valstiečių teisę į žemę.^[26]

Bendrinei latvių kalbai susidaryti buvo svarbu tai, jog, prasidėjus urbanizacijai, į miestus, kurie iki tol buvo perdėm vokiški, iš kaimų plūstelėjo latvių banga.^[27] 1879 m. raštingumas Vidžemės gubernijoje pasiekė 77,7 % (greta 27% vidurkio Rusijos imperijoje).^[23]

Jaunalatviai aktyviai gausino bendrinės kalbos leksiką. Tai buvo daroma tokiais būdais: imami žodžiai iš tarmių (tarm. krasa 'liūtis' > b. k. krasa 'trumpas lietus'); skolinamasi iš kitų baltų kalbų (prūs. kermens 'kūnas' > ķermenis 'kūnas', liet. kareivis > kareivis 't. p.'); kuriami naujadarai (zināt 'žinoti' > zinātne 'mokslas', nākt 'ateiti' > nākotne 'ateitis'); įsivedami tarptautiniai žodžiai.^[27] Kai Latvija tapo nepriklausoma valstybe, bendrinės kalbos unifikavimas buvo tęsiamas. Mokyklose buvo įvestos vieningos normos, padaugėjo kalbos tyrimų.^[28]

Po to, kai Baltijos šalis okupavo Sovietų Sąjunga, Latvijoje staigiai išaugo rusų skaičius: XX a. 4-ajame dešimtmetyje jie sudarė apie 12 %, 1959 m. jų padaugėjo iki 26,6 %, o 1970 m. − jau iki 29,8 %. Drauge išaugo rusų kalbos įtaka latvių kalbai. Vis daugiau latvių tapo dvikalbiais (mokančiais ir rusų kalbą). Rusiškai mokėjo daugiau vyrų nei moterų, tai susiję su privalomąja karine tarnyba sovietų kariuomenėje. Rusų kalba buvo labiau vartojama miestuose ir tuose rajonuose, į kuriuos po karo daugiausia privažiavo rusakalbių. Rusų kalba išstūmė latvių kalbą administravimo sferoje, rusiškai buvo leidžiamos gamybinės instrukcijos, rusų kalba aktyviai vartota žiniasklaidoje ir švietime. Dėl viso to į latvių kalbą plūdo rusiški skoliniai ir vertiniai.^[29] 1958 m. gruodžio 12 d. buvo patvirtintas naujas Sovietų Sąjungos įstatymas „Dėl mokyklos susiejimo su gyvenimu ir dėl tolesnės liaudies švietimo sistemos plėtotės TSRS“, kuris rusiškose mokyklose atšaukė būtinybę mokytis sąjunginių ir autonominių respublikų tautinių kalbų. 1959 m. birželį Latvijos TSR buvo priimtas potvarkis, kad valstybės tarnautojai privalo mokytis latvių kalbos ir laikyti egzaminus. Už šį potvarkį 1959 m. vasarą Latvijos partinė vadovybė patyrė valymus.^[30]

Po Sovietų Sąjungos žlugimo latvių kalba Latvijoje buvo paskelbta valstybine, rusų kalbos vartojimas susiaurėjo, tarp tautinių mažumų išaugo mokančiųjų latviškai procentas, suaktyvėjo latvių kalbos kontrole besirūpinančių valstybinių tarnybų darbas. Jau 1989 m. buvo įvestas latvių kalbos egzaminas siekiantiesiems dirbti valstybinėje tarnyboje.^[31]

 

Pradžioje latviškai buvo rašoma vokiečių kalbos pavyzdžiu, buvo naudojamas gotiškas šriftas. 1908 m. K. Miulenbacho vadovaujama komisija sudarė, o 1919 m. oficialiai patvirtino antikvos šriftu grįstą ir diakritiniais ženklais papildytą abėcėlę. 1946 m. iš abėcėlės buvo pašalinta raidė ŗ, reiškusi /rʲ/ (minkštąjį r), kuri bendrinėje kalboje ir daugumoje tarmių sutapo su /r/. Nuo 1957 m. vietoj dviraidžio junginio ch garsui /x/ žymėti imta vartoti raidė h,^[21][23] taip pat iš abėcėlės buvo pašalinta raidė ō.

 

Dabartinėje abėcėlėje yra 33 raidės:^[32]

Raidės q, w, x, y į abėcėlę neįeina.^[33]

Raidė o savuose žodžiuose, senuose skoliniuose, daugumoje vietovardžių, taip pat dalyje pavardžių, tariama kaip dvibalsis u̯ɐ (liet. k. rašyboje uo). Kaip balsiai ɔ arba ɔː ji tariama naujuosiuose skoliniuose, kai kuriuose vietovardžiuose ir pavardėse. Tam tikruose žodžiuose, pavyzdžiui, citrons 'citrina' ir balkons 'balkonas' pastebėtas tarimo ɔː ir u̯ɐ svyravimas.^[34]

Balsių ilgumas nurodomas brūkšneliu (garumzīme).^[35][36]

Užsienio kalbų vardai ir pavardės grafiškai (ir morfologiškai) adaptuojami: John Kennedy > Džons Kenedijs, Jennifer Aniston > Dženifera Anistone.^[37]

Bendraujant internete, rašant trumpąsias žinutes ir kitais atvejais, kai rašantysis neturi latviškos klaviatūros, pasitelkiami trys pagrindiniai būdai latviškiems garsams perteikti. Pirmuoju atveju, diakritiniai ženklai tiesiog praleidžiami: šī brīnišķīgā mūzika 'ši nuostabi muzika' > si briniskiga muzika. Antruoju atveju, visi diakritiniai ženklai keičiami apostrofu: s’i' bri’nis’k’i’ga' mu’zika. Trečiuoju atveju, balsių ilgumas perteikiamas dvigubinant raides, varnelė keičiama h, o sedilė – j: shii briinishkjiigaa muuzika.^[33]

Latgalietiškoji abėcėlė turi keletą raidžių, kurių nėra latvių bendrinės kalbos abėcėlėje, kai kurios raidės tariamos kitaip:^[38]

• Raide ō senesnėje rašyboje žymėtas dvibalsis /u̯ɐ/ (t. y. uo), pvz., brōlis [bruolis] 'brolis', vōrds [vuords] 'žodis; vardas' (latgaliečių uo atitinka latvių b. k. balsį ā, vietoje b. k. dvibalsio uo latgaliečiai turi balsį ū, kaip lietuvių pietų žemaičiai (dūnininkai), plg. ūga 'uoga', sūls 'suolas', rūka < ruoka 'ranka'). Dabartinėje latgaliečių rašyboje dvibalsį uo siūloma žymėti kaip lietuvių kalboje – dviem raidėm, bet ilgąjį balsį ō rašo su brūkšneliu.
• Raide o latgaliečių rašyboje žymimas trumpasis balsis /ɔ/ (t. y. o), kurį jie taria vietoje latvių b. k. senojo trumpojo /ɑ/ (t. y. a), pvz., kokls (latv. b. k. kakls) 'kaklas', vosorys dorbi 'vasaros darbai' (plg. anykštėnų ir kupiškėnų rotininkavimą).
• Raide y žymimas suužpakalėjęs balsis /ɨ/ (kaip rusų k. ы), kurį latgaliečiai taria po kieto priebalsio, taip pat dvibalsyje yu, kuris atitinka latvių b. k. balsį u: (t. y. ū), pvz., dyumi [dыumi] 'dūmai', byut [bыut] 'būti'.

Pagrindiniai latvių bendrinės kalbos fonetikos skirtumai nuo lietuvių bendrinės kalbos yra šie:^[39]

1. Fiksuotas kirtis žodžio pradžioje.
2. Mišrieji dvigarsiai an, en, in, un išversti atitinkamai į uo (rašte o), ie, ī, ū, pvz., roka (tarti ruoka) 'ranka', liekt 'lenkti', pīt 'pinti', sūkt 'siurbti' (plg. liet. sunkti). Žodžio gale šie dvibalsiai ir balsiai yra sutrumpėję (žr. 5).
3. Senieji minkštieji k, g išversti į c, dz: celt 'kelti', dzert 'gerti', prece 'prekė', palodze 'palangė'.
4. Senieji š, ž išversti į s, z: siens 'šienas', ziema 'žiema'.
5. Trumposios galūnės išnyko (išskyrus -us), o ilgosios – sutrumpėjo: vīrs 'vyras', nakts 'naktis', dod 'duoda', roku 'ranką', egle 'eglė', egli 'eglę', brāli 'brolį', lietu 'lietų', vīri 'vyrai', saku 'sakau', dari 'darai'.

Esama naujovių, būdingų abiem kalbom – tiek lietuvių, tiek latvių:^[39]

1. Dvibalsis ie (iš *ei): diena, liepa.
2. Dvibalsis uo (iš balt. prok. *ō): oga (tarti uoga), dot (tarti duot).
3. Išnykę *tj, *dj junginiai prieš užpakalinį vokalizmą (a, u); vietoje jų lietuviai turi č, dž, o latviai – š, ž: kenčia – cieš, audžiu – aužu, vokiečiai – vācieši, medžiai – meži 'miškai'.
4. Kiti priebalsiai, išnykus j, lietuvių kalboje liko minkšti, latvių kalboje kai kurie pakito, plg. siūti – šūt, būsiu – būšu, vėžio – vēža (vardininkas vēzis), lokio – lāča (vardininkas lācis), dagio – dadža (vardininkas dadzis). Latvių kalboje liko tik ļ, ņ jotinis minkštumas, plg. ceļa 'kelio', roņi 'ruoniai'.
5. Naujovėmis laikytinas ir an, en, in, un suvienbalsėjimas lietuvių kalboje prieš nesprogstamąjį priebalsį (žąsis, ąžuolas) ir galūnėse (namą, katę) bei jų atitikmenų sutrumpėjimas latvių kalbos neįvardžiuotinėse galūnėse, plg. baltu zosi 'baltą žąsį', zaļu ozolu 'žalią ąžuolą'.
6. Sutrumpintos senosios akūtinės (tvirtapradės) galūnės, pvz., liet. ir latv. vardininkas diena, dgs. galininkas dienas, liet. vietininkas miške (latviai vietininko galūnių ilgumą vėliau suvienodino; žr. Morfologija – Naujovės – 2)

Latvių kalba yra išsaugojusi tokių archaizmų:^[39]

1. Latvių kalboje senoviškesnės priegaidės. Jos yra priešingos lietuviškosioms: bendrašakniuose žodžiuose (pvz., kaulas – kauls, laukas – lauks) vietoj lietuvių kalbos tvirtapradės latvių kalboje yra tęstinė arba laužtinė, vietoj tvirtagalės – krintančioji.
2. Išlaikytas (nesusiaurintas) baltiškasis ā: brālis 'brolis', āda 'oda', zināt 'žinoti'.
3. Daugeliu atvejų nesusiaurintas baltiškasis ē: tēvs 'tėvas', bēda 'bėda', vētra 'audra' (plg. liet. vėtra). Tačiau ir ilgasis ē, ir trumpasis e pagal platumą ar siaurumą derinamas prie tolesnio skiemens vokalizmo: prieš priešakinio tipo vokalizmą tariamas siaurai kaip trumpas arba ilgas lietuvių ė, o prieš užpakalinio tipo balsius – plačiai. Toks balsio tarties derinimas prie tolesniame skiemenyje esančio balsio vadinamas harmonizacija ir šis latvių kalbos reiškinys aiškinamas finų kalbų, kurioms harmonizacija labai būdinga, įtaka. Todėl tai gali būti ne archajiškumas, o dėl finų kalbų poveikio atsiradusi naujovė.
4. Neilginami kirčiuoti trumpieji a, e: vasara, pasaka, egle, zeme (visi balsiai trumpi).
5. Prieš priešakinį vokalizmą (e, i) neminkštinami priebalsiai. Pavyzdžiui, latviškai tariant žodžius alksnis, Valdis, balti, kliegt, visi priebalsiai tariami kietai. Jotinis ar skolinių priebalsių minkštumas žymimas atskirais rašmenimis, plg. brāļa 'brolio', dzeņi 'geniai', ģimene 'šeima' (iš liet. giminė), ķieģelis 'plyta' (iš vok. Ziegel). (Taip pat ķ ir ģ yra kilę iš junginių sk, zg prieš e, i, pavyzdžiui, šķirt 'skirti' greta liet. skìrti ir režģis 'pinučiai' greta liet. rẽzgis.^[40]) Minkštųjų ķ, ģ tarimas primena rusų kalbos minkštuosius t, d, todėl, pvz., rusiškus žodžius путёвка, день latviai transliteruoja puķovka, ģeņ.
6. Žodžio gale po lūpinių priebalsių prieš užpakalinį vokalizmą (a, u) išlaikytas j: kurmja 'kurmio', grāvja 'griovio', gulbju 'gulbių', upju 'upių'.

Dabartinėje latvių kalboje yra tokie balsiai (ženklu ː žymimas ilgumas):^[41][42]

Dabartinėje latvių kalboje balsiai /ɔ/ ir /ɔː/ sutinkami tik skoliniuose. Balsių /ɛ/ ir /æ/ skirtumas rašte niekaip neatspindimas, abi fonemos žymimos raide e (atitinkamai ilgieji variantai /ɛː/ ir /æː/ perteikiami ta pačia raide ē).^[42]

Dvibalsiai /ɪ̯ɐ/ (rašte ie) ir /u̯ɐ/ (rašte o) yra dvi atskiros fonemos. Kiti latvių kalbos dvibalsiai – /au̯/, /aɪ̯/, /eɪ̯/ ir /uɪ̯/ – fonologiniu atžvilgiu yra dvifonemiai junginiai.^[42]

Balsių ilgumas turi skiriamąją reikšmę: mele 'melagė' – mēle 'liežuvis', pile 'lašas' – pīle 'antis'. Ilgieji balsiai maždaug du su puse karto ilgesni už trumpuosius.^[41]

Latvių kalbos priebalsių sistema:^[35][43]

Liežuvio užpakalinis /ŋ/ yra padėtinis /n/ variantas prieš gomurinius priebalsius k ir g. Priebalsis /v/ po balsio žodžio gale arba prieš priebalsį tariamas kaip /w/: tēvs [tæːws] 'tėvas'.^[35][44] Anksčiau turėtas ir minkštasis priebalsis /rʲ/ (rašte ŗ), bet šiuo metu jį galima išgirsti tik vyresniosios kartos kalboje (daugiausia Kurše), o pati raidė nebevartojama.^[43]

Priebalsiai /f/ ir /x/ (rašte h) sutinkami tik skoliniuose.^[40]

Junginiuose duslusis + skardusis arba skardusis + duslusis antrasis priebalsis visada asimiliuoja pirmąjį: gads [gats] 'metai', labs [laps] 'geras', atbilde [adbilde] 'atsakymas'. Žodžio gale junginiai -ds ir -ts tariami kaip c, o -šs ir -žs – kaip š.^[45]

Latvių kalboje beveik visada kirčiuojamas pirmasis skiemuo. Išimtį sudaro kai kurie sudurtiniai žodžiai, pavyzdžiui, neigiamieji prieveiksmiai ir įvardžiai (nekas 'niekas', nekad 'niekada', nekur 'niekur'), aukščiausiojo laipsnio prieveiksmiai ir būdvardžiai su priešdėliu vis- (vislabākais 'geriausias', vismaz 'bent jau'), dūriniai su dėmenimis jeb- (jebkurš 'bet kuris', jebkad 'bet kada', jebkur 'bet kur'), ik- (ikkatrs 'kiekvienas', ikreiz 'kas kartą'), pus- (pusotra 'pusantro') ir kai kurie paskiri žodžiai (labdien 'laba diena', labrīt 'labas rytas', varbūt 'galbūt'). Šiuose žodžiuose kirčiuojama antrame skiemenyje nuo žodžio pradžios. Kartais kirtis gali kristi net į trečią nuo pradžios skiemenį (neparko 'jokiu būdu'). Be to, išimtims priklauso kai kurie skoliniai.^[46]

Drauge su kirčiu latvių kalboje turima priegaidžių sistema. Priegaidės tariamos dvigarsiuose arba ilguosiuose balsiuose. Priegaidžių sistemos tarmėse nevienodos. Bendrinė kalba grįsta vidurine tarme, kurioje skiriamos trys priegaidės: tęstinė (stieptā intonācija), krintančioji (krītošā intonācija) ir laužtinė (lauztā intonācija). Tęstinei priegaidei, tariant balsį ar dvigarsį, būdinga lygi intonacija, krintančiajai – aukšta, į skiemens pabaigą žemėjanti, intonacija, laužtinė priegaidė lūžta į dvi dalis (kyla ir staigiai krinta). Rašte priegaidės nežymimos, o mokslinėje literatūroje naudojami tokie simboliai: ͂ tęstinei priegaidei, ` – krintančiajai, ˆ – laužtinei. Nuo priegaidžių gali priklausyti žodžių reikšmė (nors minimaliųjų porų yra nedaug): tã 'ta' – tà 'to' – tâ 'taip'. Dabartinėje bendrinėje latvių kalboje matoma tendencija pereiti prie dviejų priegaidžių sistemos, skiriančios tik tęstinę ir netęstinę intonacijas.^[43][47][48]

Šiais laikais trijų priegaidžių sistema būdinga tik vidurinei tarmei. Lyviškojoje tarmėje krintančioji priegaidė sutapo su laužtine, latvių aukštaičių tarmėje – tęstinė su krintančiąja:^[49]

Latvių kalbos priegaidžių atitikmenys lietuvių kalboje tokie:^[40][50][51]

1. Lietuvių tvirtagalę (kylančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos krintančioji: liet. draũgas – latv. dràugs, liet. pir̃kti – latv. pìrkt;
2. Lietuvių tvirtapradę (krintančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos tęstinė ir laužtinė: liet. brólis – latv. brā̃lis, liet. láimė – latv. laĩme, liet. kárštas – latv. kaȓsts, liet. líepa – latv. liẽpa, liet. sáulė – latv. saũle. Priegaidžių pasiskirstymą nusako Endzelyno dėsnis: latvių kalbos tęstinė ir laužtinė priegaidės atsirado iš akūto (kylančiosios priegaidės) dėl metatonijos lydimų kirčio perkėlimų.^[52]

K. Būgos manymu, lietuvių kalbos prozodija buvo pertvarkyta po XII a.^[53]

Latvių kalboje skiriama dešimt kalbos dalių: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, prieveiksmis, veiksmažodis, prielinksnis, jungtukas, dalelytė, jaustukas.^[54]

Linksniuojamieji žodžiai turi septynis linksnius: vardininką, kilmininką, naudininką, galininką, įnagininką, vietininką ir šauksmininką.^[55]

Latvių kalboje yra dvi giminės – vyriškoji ir moteriškoji, du skaičiai – vienaskaita ir daugiskaita, veiksmažodis turi tris asmenis ir tris laikus.^[56]

Latvių kalba pasižymi tokiomis morfologijos naujovėmis:^[57]

1. Fonetiškai sutapus kai kurių kamienų vienaskaitos galininko ir įnagininko galūnėms (pvz., vīru 'vyrą', ar vīru 'su vyru'), jos pagal analogiją buvo suvienodintos ir ten, kur nesutapo (plg. brāli 'brolį', ar brāli 'su broliu'). Tas pats padaryta ir daugiskaitos naudininkui bei įnagininkui (plg. sienām 'sienom(s)', ar sienām 'su sienom(is)' ir naktīm 'naktims', ar naktīm 'naktimis'). Tad minėtųjų linksnių poros latvių kalboje visada turi vienodas galūnes.
2. Pagal analogiją pailgintos vietininkų galūnės, t. y. pagal formų ūdenī 'vandenyje', dienā 'dienoje', zemē 'žemėje', naktī 'naktyje' pavyzdį atsirado formos laukā 'lauke', lietū 'lietuje'.
3. Išnyko ne tik iu kamieno (kaip lietuvių kalboje), bet ir u kamieno daugiskaita, tad visų vyriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos galūnės dabar yra a/ia kamieno, plg. vīri 'vyrai', brāļi 'broliai' ir lieti 'lietūs'.
4. Išnyko būdvardžiai su galūnėmis -us, -is. Dabar visi būdvardžiai kaitomi pagal vieną modelį; jų galūnės visiškai sutampa su I ir IV linksniuotės daiktavardžių galūnėmis (priklausomai nuo giminės), pvz., salds medus 'saldus medus', skaista sieviete 'graži moteris'.
5. Išnyko negimininės būdvardžių formos, atitinkančios lietuvių gražu, gera, linksma; jų reikšme vartojama arba vyriškoji giminė, pvz., man ir skaidrs 'man aišku', arba prieveiksmiai, pvz., bija grūti 'buvo sunku'.
6. Įvardinė naudininko galūnė įsibrovė ir į daiktavardžio kamienus (lietuvių kalboje ji nukeliavo tik iki būdvardžio ir iki a/ia/ija kamieno daiktavardžio dgs. vardininko, pvz., vyr-ai, brol-iai, dag-iai, kur galūnė -ai yra tos pačios kilmės, kaip ir t-ie, balt-ieji, tik turi kitą vokalizmo laipsnį), plg. tam baltam bērzam 'tam baltam beržui', tiem maziem bērniem 'tiems mažiems vaikams'.
7. Išnyko veiksmažodžių esamojo laiko i kamienas (perėjo į ia kamieną), plg. sēž 'sėdi', guļam 'gulim'. Taip pat išnyko veiksmažodžių būtojo laiko ē kamienas (perėjo į ā kamieną), plg. nesa 'nešė', vedām 'vedėme'.
8. Tariamosios nuosakos forma yra bendra visiems asmenims, plg. es būtu 'būčiau', tu būtu 'būtum', viņš (viņi) būtu 'būtų', mēs būtu 'būtume', jūs būtu 'būtumėte'. Toks modelis būdingas ir estų kalbai.
9. Atsirado nauja reikiamybės nuosaka, pvz., man (ir) jāsaka 'aš turiu pasakyti', viņam bija jābrauc 'jam reikėjo važiuoti'.
10. Dalyvis su formantu -ot, pvz., ejot (lietuvių kalbos padalyvio analogas), nekaitomas laikais, t. y. lietuviškų formų ėjus, eisiant atitikmenų latvių kalboje nėra.

Latvių kalboje, palyginti su lietuvių, yra tokių morfologijos archaizmų:^[58]

1. Išlaikyti senoviškesni skaitvardžiai seši (su pradžios s), septiņi, deviņi (su trumpuoju i), įvardis es 'aš' (su e).
2. Nėra veiksmažodžio būtojo dažninio laiko formų (jų nebuvo ir baltų prokalbėje, be to, jį turi ne visos ir lietuvių kalbos tarmės).
3. Veiksmažodis esmu 'esu' turi išlaikęs atematinės formos m.
4. Veiksmažodžio sangrąžinė bendratis turi nesutrumpintą formantą -ties: justies 'justis, jaustis', mazgāties 'mazgotis'.
5. Savybiniai įvardžiai turi derinamąsias formas visuose linksniuose abiejose giminėse: mans vīrs 'mano vyras', mana sieva 'mano žmona'.

Latvių kalboje yra 6 linksniuotės.^[54][59]

I–III linksniuočių daiktavardžiai yra vyriškosios giminės, IV–VI linksniuočių daiktavardžiai – moteriškosios. I linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos vardininkas baigiasi galūnėmis -s ir -š, II linksniuotės – -is, III linksniuotės – -us, IV linksniuotės – -a, V linksniuotės – -e, VI linksniuotės – -s.^[54] Kai kuriose II, V, VI linksniuočių formose vyksta priebalsių kaita. Be to, II linksniuotei priklauso buvę priebalsinių kamienų daiktavardžiai akmens 'akmuo', asmens 'ašmuo', rudens 'ruduo', ūdens 'vanduo', zibens 'žaibas', mēness 'mėnuo, mėnulis', kurie vienaskaitos vardininke ir kilmininke nuo kitų šios linksniuotės žodžių skiriasi galūne -s. Anksčiau III linksniuotei priklausė trys moteriškosios giminės daiktavardžiai ragus 'rogės', dzirnus 'malūnas', pelus 'pelai' (visi – daugiskaitiniai), tačiau dabartinėje latvių kalboje juos išstūmė IV linksniuotės vediniai ragavas, dzirnavas, pelavas. VI linksniuotei priklauso ir vienas daugiskaitinis vyriškosios giminės daiktavardis ļaudis 'žmonės'.^[60][61] III ir VI linksniuotės šiais laikais nebeproduktyvios.

Daiktavardžių linksniavimo pavyzdžiai (draugs 'draugas', brālis 'brolis', tirgus 'turgus', māsa 'sesuo', meitene 'mergaitė', sirds 'širdis'):^[62]

Pastabos:

• ¹ Su III linksniuotės asmenvardžiais vartojama šauksmininko galūnė -u: Miku! 'Mikai!'

Kaip minėta, įnagininko vaidmenį atlieka prielinksnis ar 'su' vienaskaitoje su galininku ir daugiskaitoje su naudininku: griezt maizi ar nazi 'pjauti duoną peiliu', griezt maizi ar nažiem 'pjauti duoną peiliais'.^[63] Kartais prielinksnis ar gali būti praleidžiamas: vīrs sirmu bārdu 'vyras žila barzda', pamainīties vietām 'pasikeisti vietomis'. Įnagininkas išlikęs pasenusiose įvardžių formose manim 'manimi', tevim 'tavimi', sevim 'savimi', senųjų raštų ir tarmių formose ubagis (-is < *-ais) 'elgetomis (ubagais)', darbis 'darbais', taip pat – prieveiksmiuose retumis 'retkarčiais', vietumis 'vietomis', (būt) vienis prātis 'būti tos pačios nuomonės, sutikti su nuomone' (pažodžiui '(būti) vienais protais') ir kt.

Senuosiuose latvių raštuose taip pat sutinkama iliatyvo formų: iekšan 'vidun', āran 'laukan', krustan sists 'prikaltas prie kryžiaus' (pažodžiui 'kryžiun muštas'), cietuman 'kalėjiman'.^[40] Prieveiksmiuose išlikę aliatyvo pėdsakų: mājup 'namo(p)', kalnup 'kalno link (kalnop)', lejup 'žemyn'.^[64]

Būdvardžiai gali būti paprastieji ir įvardžiuotiniai.^[65][66] Prie būdvardžio priaugę įvardžiai jis 't. p.', jī 'ji' (bendrinėje latvių kalboje savarankiškai nevartojami, išlikę tik įvardžiuotinėse formose) vėliau kai kuriuose linksniuose nukrito, tačiau nuo trumpėjimo spėjo apsaugoti būdvardžio galūnes.

Įvardžiuotiniai būdvardžiai vartojami kalbant apie žinomus, pažįstamus, apibrėžtus dalykus. Pavyzdžiui, latvių (kaip ir lietuvių) junginį su įvardžiuotiniu būdvardžiu mazā meitene 'mažoji mergaitė' germanų kalbose atitinka junginiai su žymimaisiais artikeliais: angl. the little girl, vok. das kleine Mädchen, ol. het kleine meisje, norv. den lille piken.^[65][67]

Be to, įvardžiuotiniai būdvardžiai vartojami:^[68]

• po parodomųjų įvardžių: šis jaunais direktors 'šis jaunas direktorius';
• po savybinių įvardžių ir priklausymą išreiškiančių kilmininko linksnio daiktavardžių: mana jaunā automašīna 'mano naujasis automobilis', tēva jaunā automašīna 'tėvo naujasis automobilis';
• po įvardžių viss 'visas' ir abi 'abu': visi jaunie pilsoņi 'visi jauni piliečiai', abas mazās māsas 'abi mažosios seserys';
• asmenvardžiuose: Vītauts Dižais 'Vytautas Didysis';
• kreipiniuose: mīļie draugi! 'mielieji draugai!';
• po junginio viens no 'vienas iš';
• sudaiktavardėjusiose formose: kurlmēmais 'kurčnebylis';
• nurodant rūšį: baltais lācis 'baltasis lokys'.

Kai kurių būdvardžių, pavyzdžiui, galvenais 'pagrindinis', pēdējais 'paskutinis' vartojamos tik įvardžiuotinės formos.^[69]

Paprastieji būdvardžiai linksniuojami kaip I (vyr. g.) ir IV (mot. g.) linksniuočių daiktavardžiai. Įvardžiuotiniai būdvardžiai linksniuojami savitai.^[66]

Linksniavimo pavyzdys (liels 'didelis'):^[70]

Aukštesnysis laipsnis (tiek paprastųjų, tiek įvardžiuotinių būdvardžių) sudaromas su priesaga -āk-: labs 'geras' > labāks 'geresnis', labāka 'geresnė'; labais > labākais, labākā. Aukščiausiasis laipsnis sudaromas prie aukštesniojo laipsnio būdvardžio pridedant priešdėlį vis-: vislabāks, vislabāka, vislabākais, vislabākā. Be to, aukščiausiojo laipsnio reikšme gali būti vartojami įvardžio pats 't. p.', pati 't. p.' ir aukštesniojo laipsnio įvardžiuotinių formų junginiai: pats labākais 'pats geriausias', pati labākā 'pati geriausia'.^[71][72]

Skaitvardžiai nuo vieno iki dvidešimt vieno:^[73]

Skaitvardžiai nuo trisdešimt iki milijono:^[74]

Semantiškai išskiriami tokie latvių kalbos įvardžių skyriai:^[75]

• asmeniniai: es 'aš', tu 'tu', viņš 'jis', viņa 'ji';
• sangrąžinis: sevis 'savęs';
• savybiniai: mans 'mano', tavs 'tavo', savs 'savo';
• parodomieji: šis 'šis', tas 'tas', viņš 'tas';
• klausiamieji – santykiniai: kas 'kas', kāds 'koks', kurš 'kuris';
• neapibrėžiamieji: kaut kas 'kažkas', dažs 'kai kuris';
• apibrėžiamasis: pats 'pats';
• neigiamieji: nekas 'niekas', nekāds 'joks'.

Asmeninių (pirmojo ir antrojo asmenų) ir sangrąžinio įvardžių linksniavimas:^[76][77]

Trečiojo asmens asmeninių įvardžių linksniavimas:^[77][78]

Parodomųjų įvardžių linksniavimas:^[78]

Latvių kalbos veiksmažodžiui būdingos tokios kategorijos: nuosaka, laikas, asmuo, skaičius ir rūšis (linksniuojamosioms veiksmažodžio formoms dar ir giminė bei linksnis).^[79][80][81] Latvių kalboje veikslas – ne visavertė gramatinė kategorija, o tipinė, funkcinė – semantinė skirtis. Veikslo priešprieša neaprėpia visų latvių kalbos veiksmažodžių.

Kiekvienas veiksmažodis turi tris kamienus: bendraties, esamojo ir būtojo laikų. Neretai bendraties ir būtojo laiko kamienai sutampa.^[82]

Veiksmažodžiai (išskyrus netaisyklinguosius būt 'būti', dot 'duoti' ir iet 'eiti') paprastai skirstomi į tris asmenuotes:^[83]

• I asmenuotei priklauso veiksmažodžiai, kurių bendraties, esamojo ir būtojo laikų kamienai yra vienskiemeniai, pavyzdžiui, liet 'lieti' – leju 'lieju' – lēju 'liejau';
• II asmenuotei priklauso tie veiksmažodžiai, kurių visi trys kamienai sudaryti iš ne mažiau kaip dviejų skiemenų (skiemenų skaičius kamienuose vienodas), pavyzdžiui, mazgāt 'mazgoti' – mazgāju 'mazgoju' – mazgāju 'mazgojau';
• III asmenuotei priklauso veiksmažodžiai, kurių bendraties ir būtojo laiko kamienai sudaryti iš ne mažiau kaip dviejų skiemenų, o esamojo laiko kamienas – vienu skiemenimi trumpesnis, pavyzdžiui, lasīt 'skaityti' – lasu 'skaitau' – lasīju 'skaičiau'.

Nors I asmenuotė palyginti gausi, dabartinėje latvių kalboje ji nebėra produktyvi.^[84]

Išskiriami šeši laikai: esamasis paprastasis, esamasis atliktinis, būtasis paprastasis, būtasis atliktinis, būsimasis paprastasis ir būsimasis atliktinis. Esamasis atliktinis laikas reiškia laiką, kurio rezultatas trunka ir šiuo metu. Būtasis atliktinis laikas vartojamas kalbant apie veiksmą, kuris įvyko seniau negu kitas veiksmas. Būsimasis atliktinis laikas reiškia veiksmą, kuris baigsis iki kito būsimo veiksmo.^[85]

Būsimasis paprastasis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, pridėjus priesagą -s- (I vns. asmenyje – -š- < *-sj-) ir ypatingas galūnes.^[86]

I asmenuotės veiksmažodžių nest 'nešti' ir pirkt 'pirkti' asmenavimas paprastuosiuose (vientisiniuose) laikuose:^[87]

Veiksmažodžio nest esamasis laikas tarimas su plačiuoju [æ] šaknyje, o būtasis laikas – su siauruoju [ɛ] šaknyje.^[88]

II asmenuotės veiksmažodžių mazgāt 'mazgoti' (nesangrąžinis) ir mazgāties 'mazgotis' (sangrąžinis) asmenavimas vientisiniuose laikuose:^[89]

III asmenuotės veiksmažodžių gribēt 'norėti' ir lasīt 'skaityti' asmenavimas vientisiniuose laikuose:^[90]

Netaisyklingųjų veiksmažodžių būt 'būti', dot 'duoti' ir iet 'eiti' asmenavimas vientisiniuose laikuose:^[91][92]

Atliktiniai laikai yra sudėtiniai, jie sudaromi iš veiksmažodžio būt 'būti' asmenuojamosios atitinkamo laiko formos ir veikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvio vardininko,^[93] pavyzdžiui: esmu lasījis 'esu skaitęs', biju lasījis 'buvau skaitęs', būšu lasījis 'būsiu skaitęs'.

Latvių kalboje yra keturios nuosakos: tiesioginė (īstenības izteiksme), tariamoji (vēlējuma izteiksme / kondicionālis), liepiamoji (pavēles izteiksme) ir netiesioginė, arba atpasakojamoji (atstāstījuma izteiksme). Kartais kaip atskira nuosaka išskiriamas debityvas – reikiamybės nuosaka (debitīvs / vajadzības izteiksme).^[94][95][66]

Liepiamosios nuosakos II vienaskaitos asmens forma tokia pati, kaip tiesioginės nuosakos: nes 'neši / nešk', esi 'esi / būk'. Daugiskaitos II asmens forma sudaroma iš esamojo laiko kamieno, pasitelkiant galūnę -iet (-ieties su sangrąžiniais veiksmažodžiais): nesiet 'neškite', esiet 'būkite', mazgājieties 'mazgokitės'.^[96] Liepiamosios nuosakos daugiskaitos I asmuo toks pats, kaip tiesioginės nuosakos būsimojo laiko: nesīsim 'nešime / neškime', būsim 'būsime / būkime', mazgāsimies 'mazgosimės / mazgokimės'. III asmens liepiamoji nuosaka sudaroma su dalelyte lai 'tegu' ir tiesioginės nuosakos esamojo laiko III asmeniu: lai nes 'tegu neša', lai mazgājas 'tegu mazgojasi'.^[97]

Tariamosios nuosakos skiriami esamasis ir būtasis laikai. Esamojo laiko tariamoji nuosaka turi vienodą visų asmenų ir skaičių formą, ji sudaroma iš bendraties kamieno su priesaga -tu (-tos sangrąžiniams veiksmažodžiams): būtu 'būčiau / būtum / būtų / būtume / būtumėte', mazgātos 'mazgočiausi / mazgotumeisi / mazgotųsi / mazgotumės / mazgotumėtės'. Būtojo laiko tariamoji nuosaka sudaroma iš esamojo laiko tariamosios nuosakos formos būtu ir veikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvio: būtu runājis 'būčiau / būtum / būtų kalbėjęs', būtu runājusi 'būčiau / būtum / būtų kalbėjusi', būtu runājuši 'būtume / būtumėte / būtų kalbėję', būtu runājušas 'būtume / būtumėte / būtų kalbėjusios'.^[98]

Netiesioginė, arba atpasakojamoji, nuosaka vartojama kalbant apie veiksmą, apie kurį kalbantysis žino iš kitų arba dėl kurio patikimumo nelinkęs prisiimti atsakomybės. Skiriami atpasakojamosios nuosakos esamasis paprastasis, esamasis atliktinis, būsimasis paprastasis ir būsimasis atliktinis laikai. Netiesioginėje nuosakoje veiksmažodžiai neasmenuojami. Esamasis paprastasis laikas sudaromas su priesaga -ot (-oties sangrąžiniams veiksmažodžiams): lasot 'skaitąs / skaitanti / skaitą / skaitančios', pvz., viņš lasot 'jis skaitąs'. Sudarant paprastąjį būsimąjį laiką, vartojama priesaga -šot (-šoties sangrąžiniams veiksmažodžiams): lasīšot 'skaitysiąs / skaitysianti / skaitysią / skaitysiančios', pvz., viņš lasīšot 'jis skaitysiąs'. Atliktiniai laikai yra sudėtiniai, jie sudaromi su veiksmažodžio būt 'būti' netiesioginės nuosakos forma (esot esamajam atliktiniam laikui ir būšot būsimajam atliktiniam) ir veikiamosios rūšies būtojo laiko dalyviu: viņš esot lasījis 'jis esąs skaitęs', viņš būšot lasījis 'jis būsiąs skaitęs'.^[99]

Reikiamybės nuosaka (debityvas) vartojama kalbant apie veiksmą, kurį kam nors būtina atlikti. Šioje nuosakoje veiksmo atlikėjas reiškiamas naudininku, o veiksmo objektas – vardininku: Brālim (naud.) jāsēj rudzi (vard.) 'Broliui reikia sėti rugius'.^[100] Reikiamybės nuosaka turi visus šešis laikus. Esamasis laikas sudaromas iš esamojo laiko III asmens formos, pridėjus priešdėlį jā-: runā 'kalba' > jārunā 'reikia kalbėti'. Visi kiti laikai sudaromi prie esamojo laiko formos pridedant atitinkamo laiko pagalbinį veiksmažodį būt 'būti': bija jārunā 'reikėjo kalbėti' (būtasis paprastasis), būs jārunā 'reikės kalbėti' (būsimasis paprastasis), ir bijis jārunā 'yra reikėję kalbėti' (esamasis atliktinis), bija bijis jārunā 'buvo reikėję kalbėti' (būtasis atliktinis), būs bijis jārunā 'bus reikėję kalbėti' (būsimasis atliktinis).^[101] Be to, galima ir tariamoji reikiamybė: būtu jārunā 'reikėtų kalbėti', būtu bijis jārunā 'būtų reikėję kalbėti'.^[102]

Latvių kalboje skiriamos dvi rūšys: veikiamoji ir neveikiamoji. Visų šešių laikų neveikiamosios rūšies formos sudaromos pagal formulę jungtis + neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvis. Paprastuosiuose laikuose kaip jungtis vartojamas veiksmažodis tikt 'tapti', o atliktiniuose – būt 'būti'.^[103]

Latvių kalboje yra keturios kaitomųjų dalyvių formos: esamojo ir būtojo laikų, veikiamosios ir neveikiamosios rūšies. Kaip ir būdvardžiai, dalyviai gali būti paprastieji ir įvardžiuotiniai; be to, esama ir sangrąžinių dalyvių, tačiau dėl nepilnos paradigmos jie labai retai vartojami. Dalyviai linksniuojami kaip būdvardžiai.^[104][105]

Esamojo laiko veikiamieji dalyviai sudaromi iš esamojo laiko kamieno su priesaga -oš- ir giminę rodančiomis galūnėmis: ziedēt 'žydėti' > ziedošs 'žydintis' (įvardžiuotinė forma ziedošais), ziedoša 'žydinti' (įvardžiuotinė forma ziedošā).^[104]

Būtojo laiko veikiamieji dalyviai sudaromi iš būtojo laiko kamieno su priesaga -uš-. Tačiau vyriškosios giminės paprastosios formos vardininke šios priesagos nėra, o moteriškosios giminės paprastosios formos vardininke yra priesaga -us-: pieaugt 'išaugti' > pieaudzis 'išaugęs' (kilmininkas – pieauguša), pieaugusi 'išaugusi' (kilmininkas – pieaugušas).^[106]

Sudarant neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvius, vartojama priesaga -am- (su I ir II asmenuotėmis) / -ām- (su III asmenuotės veiksmažodžiais): lasīt 'skaityti' > lasāms 'skaitomas' (įvardžiuotinė forma lasāmais), lasāma 'skaitoma' (įvardžiuotinė forma lasāmā). Neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesaga -t- ir giminę žyminčiomis galūnėmis: lasīts 'skaitytas' (įvardžiuotinė forma lasītais), lasīta 'skaityta' (įvardžiuotinė forma lasītā).^[107]

Nekaitomieji (ar iš dalies kaitomieji) dalyviai latvių kalboje sudaromi trimis būdais: 1) prie bendraties kamieno pridedant priesagas -dams / -dama / -dami / -damas arba -damies / -damās (su sangrąžiniais veiksmažodžiais), pavyzdžiui: iet 'eiti' > iedams 'eidamas', iedami 'eidami', iedama 'eidama', iedamas 'eidamos', celties 'keltis' > celdamies 'keldamasis / keldamiesi', celdamās 'keldamasi / keldamosi'; 2) prie esamojo laiko kamieno jungiant priesagas -ot, -oties (su sangrąžiniais veiksmažodžiais), pavyzdžiui: lasīt 'skaityti' > lasot 'skaitant', klausīties 'klausytis' > klausoties 'klausantis'; 3) prie esamojo laiko kamieno pridedant priesagas -am (-ām), -amies (-āmies). Pažymėtina, kad pastaroji forma vartojama išimtinai su tokiais veiksmažodžiais, kaip redzēt 'matyti', dzirdēt 'girdėti', sajust 'pajusti' ir pan., pavyzdžiui: Es redzēju viņu ejam pa ielu 'Mačiau jį einant gatve'; Es dzirdēju māti runājam ar tēvu 'Girdėjau motiną kalbant su tėvu'.^[108]

Pasakytina, kad, kaip ir lietuvių kalbos padalyviai, nekaitomieji dalyviai su priesagomis -ot, -oties vartojami konstrukcijose, panašiose į sudėtinius sakinius, pavyzdžiui: Diena sākas, saulei austot 'Diena prasideda saulei tekant', Karam beidzoties, viņš atgriezās mājās 'Karui baigiantis jis grįžo namo'.^[109]

Latvių kalbos prieveiksmiai sudaromi su priesagomis -i (produktyviausias darybos tipas), -u(s), -am/-ām.^[110]

Semantiškai prieveiksmiai skirstomi į kokybinius, aplinkybių ir būvio. Aplinkybių prieveiksmiai smulkiau skirstomi į kiekio, būdo, vietos ir laiko.^[111]

Aukštesnysis laipsnis sudaromas su priesaga -āk iš nelyginamojo laipsnio kamieno: maz 'mažai' > mazāk 'mažiau', labi 'gerai' > labāk 'geriau'. Aukščiausiajam laipsniui sudaryti vartojamas priešdėlis vis-: vismazāk 'mažiausiai', vislabāk 'geriausiai'. Prieveiksmių ļoti 'labai' ir daudz 'daug' aukštesnysis ir aukščiausiasis laipsniai sudaromi supletyviai: vairāk 'labiau, daugiau', visvairāk 'labiausiai, daugiausia'.^[112][113]

Morfologiškai prielinksniai skirstomi į paprastuosius ir sudėtinius. Paprastieji smulkiau skirstomi į pirminius (aiz 'už; iš; po', dēļ 'dėl') ir antrinius, išvestus iš prieveiksmių arba daiktavardžių (apakš 'po' < apakšā 'apačioje' < apakša 'apačia').

Dauguma prielinksnių eina prieš žodį. Kaip polinksniai visada vartojami tik dēļ 'dėl' ir labad 'labui, dėl'. Paprastai vienas prielinksnis derinamas tik su vienu linksniu (kilmininku, naudininku arba galininku), tik keletas derinama su dviem linksniais. Daugiskaitoje visi prielinksniai vartojami su naudininku, išskyrus su kilmininku vartojamus dēļ ir labad.^[114]

Pagal sandarą latvių kalbos jungtukai skirstomi į paprastuosius (un 'ir') ir sudėtinius (kaut gan 'nors ir'). Be to, esama dvigubų jungtukų, kurių dėmenis skiria kitos sakinio dalys (ne vien… bet arī 'ne tik… bet ir')^[115]. Sintaksės atžvilgiu jungtukai gali būti sujungiamieji (un 'ir', bet 'bet', vai 'ar') ir prijungiamieji (tikko 'kai tik', tāpēc 'todėl', ja 'jei').^[114]

Dalelytės dažniausiai susijusios su kitomis kalbos dalimis: pat 'net' < pats 'pats', vien 'vien' < viens 'vienas'. Esama ir skolintų dalelyčių: vai 'ar' iš estų arba lyvių kalbų ir jā 'taip' iš vokiečių kalbos.^[116]

Jaustukai skirstomi į pirminius (ai 'ai') ir išvestinius (re 'štai, mat' < redzi 'matai'). Esama iš kitų kalbų pasiskolintų jaustukų: hallo 'alio', urrā 'valio'.^[62]

Latvių kalba yra nominatyvinės sandaros. Žodžių tvarka laisva, pagrindinė tvarka sakinyje yra SVO (veiksnys – tarinys – papildinys). Pažyminys paprastai eina prieš pažymimąjį žodį.^[117] Sintaksės modalumo atžvilgiu išskiriami penki sakinių tipai: tiesioginiai, klausiamieji, skatinamieji, pageidaujamieji ir šaukiamieji.^[117]

Apibūdinant lietuvių ir latvių kalbų sintaksės skirtumus, paprastai cituojamas jau chrestomatinis kalbininko J. Endzelyno (1873–1961) teiginys: latviai šimtmečius turėjo klausyti, ką sako vokiečiai, tiesa, latviškais žodžiais, bet vokiečių dvasia, todėl latvių sintaksė daugiau primena Europos vakarus, lietuvių sintaksė – rytus. Be to, latvių sintaksei įtakos padarė ir finų kalbos.^[118]

Minėtinos šios latvių sintaksės ypatybės:^[118]

1. Priklausomybę latviai reiškia veikėjo naudininku ir veiksmažodžio būt 'būti' formomis, pvz.: tēvam bija trīs dēli 'tėvas turėjo tris sūnus'; man nav naudas 'aš neturiu pinigų'. Šitaip priklausomybę reiškia ir estai, plg.: mul on vend 'man yra brolis'.
2. Būdingas prieveiksmiškų žodelių vartojimas. Šie žodeliai lydi veiksmažodžius, labiau sukonkretindami veiksmą, pvz.: aiziet projām 'nueiti (šalin)', uzkāpt augšā 'užlipti (aukštyn)', nokrist zemē 'nukristi (žemėn)', nākt iekšā 'įeiti (vidun)', aiztaisīt ciet 'uždaryti (kietai)' ir pan. Lietuviams čia paprastai užtenka priešdėlio. Iš lietuvių tarmių tokias konstrukcijas vartoja šiaurės žemaičiai ir šiaurės panevėžiškiai, t. y. kuršių ir žiemgalių asimiliantai. Kaip ir veikėjo naudininkas, analitinės konstrukcijos laikomos sintaksiniu finizmu.
3. Dažni nederinamieji pažyminiai. Jie vartojami ir ten, kur lietuvių kalboje įprasta vartoti būdvardžius su priesaga -inis, plg.: vakara nodaļa 'vakarinis skyrius', rokas zāģis 'rankinis pjūklas', valsts iestāde 'valstybinė įstaiga' ir t. t. Toks atributyvų vartojimas irgi aiškinamas finų kalbų poveikiu.
4. Skirtingai nuo lietuvių, latviai nebeturi neiginio kilmininko. Jis dabar vartojamas tik su veiksmažodžio būt neiginiais; pvz.: viņam ir māte, bet nav vairs tēva 'jis turi motiną, bet nebeturi tėvo'. Tačiau galininkiniai veiksmažodžiai vartojami ir su neiginiu, plg.: dot roku vai nedot roku 'duoti ranką ar neduoti rankos'. Lietuvoje neiginio galininką turi tarmės, kur būta ryškesnės vokiečių kalbos įtakos, daugiausia kauniškiai ir dalis žemaičių.
5. Esama ir daugiau valdymo skirtumų. Pavyzdžiui, prielinksnis līdz 'ligi' valdo naudininką, kaip ir lietuvių rytiečių ligi; prielinksnis uz vartojamas ir su kilmininku (vietos reikšme), ir su galininku (krypties reikšme), plg.: uz sienas 'ant sienos', uz sienu 'į sieną'. Daugiskaitoje visi prielinksniai vartojami su naudininku ar įnagininku (abu linksniai vienodi), plg.: uz sienām 'ant sienų; į sienas'. Skiriasi kai kurių veiksmažodžių valdymas ir vartosena. Pavyzdžiui, veiksmažodis ticēt 'tikėti' valdo naudininką, gaidīt 'laukti' – galininką, skatīties 'žiūrėti į ką' dar ir vietininką, baidīties, bīties 'bijoti' vartojamas su kilmininkiniu prielinksniu no 'nuo' ir t. t.
6. Priešpriešinio sujungimo sakiniuose neiginys dedamas prie veiksmažodžio (tarinio), ne prie vardažodžio (papildinio), kaip lietuvių kalboje, pvz.: mēs tev nepirksim mēteli, bet kažoku 'mes tau pirksim ne paltą, o kailinius'; viņš nebija igaunis, bet latvietis 'jis buvo ne estas, o latvis'. Šalutiniai pažyminio sakiniai prijungiami įvardžiu kas, jei pagrindinis dėmuo eina vardininku ar galininku, pvz.: akmens, kas rit, nesūno 'akmuo, kuris rieda, nesamanoja'.
7. Daugiau reikšmių turi vietininkas. Juo reiškiama ne tik vieta, bet ir kryptis: turēt roku kabatā 'laikyti ranką kišenėje' ir bāzt roku kabatā 'kišti ranką kišenėn'. Tokia reikšme inesyvą vartoja ir šiaurės panevėžiškiai. Latviai šitokią vartoseną perėmė iš lyvių.
   Vietininkas plačiau vartojamas laikui reikšti. Lietuviai čia dažniau verčiasi galininku ar įnagininku.
8. Krinta į akis kai kurios žodžių tvarkos ir kt. smulkmenos. Remarkose, po tiesioginės kalbos, visada eina pirma veiksnys, paskui tarinys; lietuvių kalboje atvirkščiai, plg.: “Es neatnākšu”, - viņa sacīja '„Aš neateisiu“, – tarė ji'. Be to, dialoguose latviai dažniau už mus vartoja asmeninius įvardžius. Lietuviams čia paprastai pakanka veiksmažodžio asmenuojamosios formos, iš kurios nuspėjamas veiksnys.

Lietuvių ir latvių kalbose yra daugybė tų pačių žodžių šaknų, plg.: akis: acs, anglis: ogle [uogle], aš: es, balandis: balodis [baluodis], baltas: balts, būti: būt, ežeras: ezers, diena: diena, Dievas : Dievs, drąsus: drošs [druoš], duoti: dot [duot], galva: galva, gimti: dzimt, epušė: apse, eiti: iet, ėsti : ēst, ežeras: ezers, ežys: ezis, gabalas: gabals, galva: galva, gegužė 'gegutė' : dzeguze, gulbė: gulbis, jūra: jūra, jūs: jūs, kanklės: kokle [kuokle], kitas: cits, koja: kāja, lapas: lapa, lapė: lapsa, ledas: ledus, lietus: lietus, lūpa: lūpa, mes: mēs, obuolys : ābols [ābuols], pavasaris: pavasaris, pelė: pele, pienas: piens, ranka: roka [ruoka], ruduo: rudens, saulė: saule, sliekas: slieka, stirna: stirna, sveikas: sveiks, šuo: suns, tu: tu, upė: upe, vanduo: ūdens, vasara: vasara, velnias: velns, vyras: vīrs, višta: vista, žemė: zeme, žiema: ziema, žolė: zāle ir kt.^[119]

Šią vienodų žodžių gausą dar papildo žodžiai, kurie vienoje iš kalbų (ar abiejose) turi tarmybės ar archaizmo statusą, plg.: blezdinga: bezdelīga 'kregždė', cyrulis : cīrulis 'vyturys', jeknos : aknas 'kepenys', kanduolas : kodols 'branduolys', krupis : krupis 'rupūžė', medžias : mežs 'miškas', notrė : nātre 'dilgėlė', pylė : pīle 'antis', spėkas : spēks 'jėga', vetušas : vecs 'senas'.^[120]

Žodžių reikšmės gali ir nesutapti, būti pasislinkusios į kurią nors pusę, plg.: bernas: bērns 'vaikas', briedis: briedis 'elnias', debesis: debess 'dangus', elnias: alnis 'briedis', jautrus: jautrs 'linksmas', kuoka: koks [kuoks] 'medis', lėkti: lēkt 'šokti', mėlynas: melns 'juodas', mokslas: māksla 'menas', moša 'vyro sesuo' : māsa 'sesuo', smagus: smags 'sunkus', stabas: stabs 'stulpas', šokti: sākt 'pradėti', uola: ola [uola] 'kiaušinis', vanta: ota [uota] 'teptukas', vėdaras: vēders 'pilvas', veidas: veids 'forma; būdas', volė 'statinės kaištis' : vāle 'vėzdas', žambas 'kampas' : zobs [zuobs] 'dantis', žandas : zods [zuods] 'smakras', žilas: zils 'mėlynas', žirgas 'gražus, puikus arklys' : zirgs 'arklys' ir kt.^[120]

Dalis senosios leksikos skiriasi, plg.: ankstus – agrs, bamba – naba, galia – vara, gėda – kauns, gyvatė – čūska, jis, ji – viņš, viņa, karvė – govs [guovs], kiaulė – cūka, kraujas – asins, pušis – priede, žmona – sieva ir kt. Kai kurie iš šitų latviškų žodžių yra indoeuropiečių prokalbės senumo.^[120]

Leksikos skirtumus lėmė ir skolinimasis iš kitų kalbų, su kuriomis lietuvių ir latvių kalbos turėjo tiesioginių kontaktų. Abiejų kalbų santykis skolinių atžvilgiu gali būti keleriopas:

1. skolinį vartoja tik viena iš kalbų, pvz., liet. miestas (polonizmas) – latv. pilsēta (savas žodis);
2. abi kalbos vartoja skirtingus skolinius, pvz., liet. gandras (germanizmas) – latv. stārķis (germanizmas);
3. abi kalbos vartoja tą patį skolinį, pvz., liet. bažnyčia – latv. baznīca (slavizmas);
4. vienoje iš kalbų skolinys turi barbarizmo ar tarmybės statusą, pvz., liet. zvanas 'varpas' – latv. zvans 't. p.'^[121]

Dėl skirtingų istorinių aplinkybių latvių kalboje yra daugiau finizmų ir germanizmų, lietuvių kalboje – slavizmų.^[121]

Iš plačiau žinomų finizmų minėtini: bura 'burė', Jelgava 'toks miestas', kāzas 'vestuvės', laulāt 'tuokti', māja 'namas', puķe 'gėlė', puisis 'bernas', rija 'jauja', selga 'atvira jūra', sēne 'grybas', tērauds 'plienas', vai 'ar', vajag 'reikia'.^[121] Kartu su tik tarmėse vartojamais žodžiais latvių kalboje, anot M. Rudzytės, yra iki 500 finiškų skolinių.^[122]

Didžiąją dalį germanizmų latvių kalba prisirinko per Livonijos laikotarpį ir carų laikais (dvarininkai Baltijos gubernijose tebebuvo daugiausia vokiečiai). Nuo germanizmų latvių kalba buvo valoma taip, kaip lietuvių kalba nuo polonizmų. Tačiau ir dabartinėje latvių kalboje germanizmų likę nemažai, plg. kai kuriuos: bikses 'kelnės', būvēt 'statyti', dambis 'užtvanka', dienēt 'tarnauti', dubults 'dvigubas', elle 'pragaras', krūze 'ąsotis', kungs 'ponas', ķēde 'grandinė', ķieģelis 'plyta', lukturis 'žibintas', meita 'mergaitė; duktė', mērķis 'taikinys', smēķēt 'rūkyti', spēlēt 'žaisti; groti', stunda 'valanda; pamoka', zāģis 'pjūklas', zēns 'vaikinas', zvērēt 'prisiekti'.^[121]

Slavizmai latvių kalboje paplito irgi ne vienu metu. Iš ankstyvųjų kontaktų su kaimynais krivičiais latviai turi pasiskolinę net jų tautovardį krievs 'rusas'. Maždaug iš tos epochos yra gauti skoliniai baznīca 'bažnyčia', blēdis 'sukčius', cilvēks 'žmogus', robeža 'siena', grēks 'nuodėmė', svēts 'šventas', tirgus 'turgus', tulks 'vertėjas' ir kt. Rusams užgrobus Vidžemę (1721 m.), Latgalą (1772 m.) ir prisijungus Kuršo hercogystę (1795 m.), plūstelėjo naujas slavizmų srautas (cena 'kaina', kazarma 'kareivinės', strādāt 'dirbti', zvans 'varpas' ir kt.). Trečiasis slavizmų sluoksnis latvių kalboje nugulė sovietmečiu.^[121]

Pasitaiko, kad abiejose kalbose skiriasi tų pačių skolinių reikšmės, pvz., liet. kunigas 'dvasininkas' : kungs 'ponas; Viešpats', liet. tarm. pagrabas 'šermenys' : pagrabs 'rūsys', liet. tarm. gromata 'raštas, laiškas' : latv. grāmata 'knyga'.^[123]

Latvių žodyne esama skolinių ir iš lietuvių kalbos: daile 'grožis, menas', gleznot 'tapyti', ģimene 'šeima', ķēve 'kumelė', peļķe 'bala', veikals 'parduotuvė', žagata 'šarka'; taip pat iš kuršių kalbos: dzintars 'gintaras', leitis 'lietuvis', menca 'menkė', pīle 'antis', zaķis 'zuikis'.^[123]

Pirmasis latvių kalbos žodynas Lettus, sudarytas G. Mancelio, išėjo 1638 m.^[124]

Pirmoji latvių kalbos gramatika – tai J. G. Rehehuseno „Latvių kalbos vadovas“ (lot. Manuductio ad linguam lettonicam), išleistas 1644 m. Rygoje.^[125] 1685 m. buvo išleista žymiai išsamesnė H. Adolfio gramatika „Erster Versuch Einer kurtz-verfasseten Anleitung Zur Lettischen Sprache“, kurią sudarė autorių kolektyvas, pagrindinis autorius buvo G. Mancelio mokinys K. Fiurekeris,^[126] jis parengė ir du latvių – vokiečių žodynus.^[127]

Dabartinės letistikos pradžia galima laikyti XIX a. antrąją pusę, kai buvo išleisti A. Bilenšteino gramatika (1863 m.), A. Sterstės latvių kalbos vadovėlis ir A. Becenbergerio latvių tarmių aprašas.^[124]

Letistika suklestėjo XIX – XX a. sandūroje, ypač XX a. 3-ajame dešimtmetyje. Tuo laikotarpiu buvo išleistas keturtomis K. Miulenbacho latvių – vokiečių žodynas, kurį papildė J. Endzelynas, taip pat – J. Endzelyno sudaryta latvių kalbos gramatika bei daugybė darbų latvių dialektologijos, istorijos ir toponimikos srityse.^[127]

Tarpukariu letistikos srityje darbavosi A. Abelė, J. Plakis, E. Blesė, A. Augstkalnas, J. Zėveris. Aktyviai plėtojosi dialektologija, buvo išleista daug svarbių veikalų.^[127]

Po Antrojo pasaulinio karo letistiką vystė tokie kalbininkai, kaip K. Ancytis, E. Kagainė, S. Ragė, M. Rudzytė, D. Zemzarė, B. Laumanė, A. Uozuolas, R. Bertulis, A. Blinkena, А. Breidakas, M. Brencė, O. Bušas, R. Veidemane, R. Grabis, M. Graudinia, R. Gryslė, V. Dambė, K. Karulis, A. Laua, T. Puorytė, A. Rekėna, J. Rozenbergas, L. Ruozė, M. Saulė-Sleinė, V. Staltmanė, E. Šmitė, V. Rūkė-Dravinia, K. Dravinis, B. Egeras, E. Hauzenberga-Šturma, A. Gateris, V. Zepas, S. Kolbuševskis, M. Bukšas, J. Placinskis, T. G. Fenelis, E. Dunsdorfas.^[127]

 

„Tėve mūsų“ senąja ir dabartine latvių kalba:^[128]

Taᵉbs mus, kas tu es eckʃchkan debbeʃʃis, schwetitz lai top tows waartz, enack mums tows walʃtibe, tows praats bus ka eckchkan Debbes, ta wurʃan ʃemmes. Muʃʃe deniʃche Maᵉyʃe důth mümß ʃchodeen pammate můms muße graᵉke ka meß pammat muße parraduecken, ne widde mums louna badeckle, pett paʃʃarga mums nu wuᵉʃʃe loune. Amen. J. H. Hazentioterio vertimas, Bazelio leidimas, 1550 m.

Tēvs mūsu, kas esi debesīs, svētīts lai top Tavs vārds, lai atnāk Tava valstība, Tavs prāts lai notiek kā debesīs, tā arī virs zemes. Mūsu dienišķo maizi dod mums šodien un piedod mums mūsu parādus, kā arī mēs piedodam saviem parādniekiem, un neieved mūs kārdināšanā, bet atpestī mūs no ļaunā. Āmen. Dabartine latvių kalba

• Блинкена, А. Я. (2001). „Латышский язык“. Языки Российской Федерации и соседних государств. 2. М.: Наука. pp. 214–224. ISBN 5-02-011268-2.
• Гружане, В.; Еча, А.; Спрогис, B. (1995). Грамматика латышского языка. Краткий справочник (3.pārstrādātais izdevums leid.). Rīgā: Zvaigzne ABC. p. 239. ISBN 5-405-01460-5.
• Дини, П. (2002). Под ред. и с предисл. В. Н. Топорова, пер. с итал. А. В. Топорова (red.). Балтийские языки. М.: ОГИ. p. 544. ISBN 5-94282-046-5.
• Сталтмане, В. Э. (2006). „Латышский язык“. Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia. pp. 155–193. ISBN 5-87444-225-1.
• Alvydas Butkus (1995). Latviai (PDF). Kaunas: Æsti. ISBN 9986-9034-0-8.
• Alvydas Butkus (2008). Latvių kalba (PDF). Kaunas: Æsti. ISBN 978-9986-884-19-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2021-05-01. Nuoroda tikrinta 2021-05-01.
• Ceplīte, Brigita; Ceplītis, Laimdots (1997). Latviešu valodas praktiskā gramatika ((pārstrādāts izd.) leid.). Rīgā: Zvaigzne ABC. ISBN 9984-04-641-9.
• Derksen, R. (1991). Introduction to the History of Lithuanian accentuation. 16. {{cite book}}: |journal= ignoruotas (pagalba)
• Gāters, A. (1977). Die lettische Sprache und ihre Dialekte. Trends in Linguistics. State-of-the-Art Reports, 9. The Hague — Paris — New York: Mouton Publishers. ISBN 90-279-3126-7. {{cite book}}: no-break space character in |location= at position 10 (pagalba)
• Kabelka, J. (1982). Baltų filologijos įvadas: Vadovėlis respublikos aukštųjų mokyklų filologijos specialybės studentams. Vilnius: Mokslas.
• Mathiassen, T. (1997). A Short Grammar of Latvian. Columbus, Oh: Slavica Publishers, Inc. pp. 236. ISBN 0-89357-267-5.
• Nau, N. (1998). Latvian. Languages of the world / Materials: Materials, 217. — ISSN 0940-0788. München — Newcastle: Lincom Europa. p. 66. ISBN 3-89586-228-2. {{cite book}}: no-break space character in |location= at position 8 (pagalba)
• Prauliņš, D. (2012). Latvian. An Essential Grammar. Routledge Essential Grammars. London — New York: Routledge. pp. x, 249, [5]. ISBN 978-0-415-57691-8 (hbk), ISBN 978-0-415-57692-5 (pbk), ISBN 978-0-203-12442-0 (ebk). {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
• Smoczyński, W. (1986). „Języki bałtyckie“. Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN. p. 870—871.

Vikiteka: Latvių kalba – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• lav Duomenys apie kodu „lav“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• Klausyti Latvijos radijo
• Žiūrėti Latvijos televiziją
• Latvių-lietuvių kalbų žodynas
• Lietuvių-latvių kalbų žodynas
• Latvių kalba. Gramatika ir pratimai Archyvuota kopija 2021-05-01 iš Wayback Machine projekto.

Straipsnis „Latvių kalba“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.