Lenkijos lietuviai

Lietuvių bei kitų baltų genčių ir lenkų ryšiai mezgėsi dar ikivalstybiniu laikotarpiu. XIV a. Krokuvoje, Lenkijos karaliaus Jogailos dvare, apsigyveno Lietuvos didikų, iš Vilniaus atsivežtų dvariškių, dailininkų, medžiotojų. XV a.–XVIII a. Krokuvos universitete mokėsi studentų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos. Didesnė emigracija iš Lietuvos į Lenkiją prasidėjo po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Lietuviai vyko mokytis, dirbti į Varšuvą, Krokuvą, Lodzę, kitus Lenkijos miestus. Iki Antrojo pasaulinio karo dab. Lenkijos teritorijoje gyveno Lietuvos pietvakarių (Seinų apylinkių ir kt.) lietuvių autochtonai ir apie 3000 lietuvių imigrantų. Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje apsigyveno lietuvių, atvykusių su repatrijavusiais lenkais. Jie daugiausia įsikūrė vakarinėse žemėse (Vroclavas, Slupskas, Gdanskas, Ščecinas).

Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje 1957 m. buvo įkurta Lietuvių visuomeninė kultūros draugija, 1992 m. pertvarkyta į Lenkijos lietuvių draugiją. Lenkijos lietuvių bendruomenė yra kultūrinė politinė organizacija, galinti dalyvauti rinkimuose į vietos savivaldybes, į Lenkijos Seimą ir Senatą.

Krasnave, Navinykuose, Pristavonyse, Punske, Vaitakiemyje, Vidugiriuose ir Suvalkuose veikia 6 pagrindinės mokyklos dėstomąja lietuvių kalba. Lietuvos konsulate Varšuvoje t. p. mokoma lietuvių kalbos. Lietuvių kalbos kaip dalyko mokosi apie 900 moksleivių, maždaug pusė jų – Punsko Kovo 11 d. licėjuje. Beveik kiekvienoje mokykloje ar lietuvių klasėse veikia chorai, šokių, dramos būreliai.^[1]