Paprastasis kukurūzas

Kukurūzas atvežtas iš Centrinės ir Pietų Amerikos. Ten buvo auginamas jau prieš daugelį tūkstantmečių. Tai seniausia Bolivijos ir Meksikos indėnų auginama kultūra duonai. XV a. Kolumbas atvežė grūdus į Ispaniją, čia juos pradėta auginti soduose^[2]. Portugalai atvežė grūdus į Indiją, vėliau jie pateko į Javos salą ir Kiniją.

 

Kukurūzai greitai paplito Azijoje, Irane ir Mažojoje Azijoje. Į Rusiją kukurūzai buvo atvežti iš Krymo.

 

 

 

Dabar kukurūzai auginami visuose žemynuose, tropikuose bei subtropinėse ir vidutinio klimato šiltesnėse juostose.

Lietuvoje kukurūzai pradėti auginti XVIII a. daržuose, darželiuose (kaip dekoratyvinis augalas), XIX a. pabaigoje – pašarui. XX a. 7–8 dešimtmečiais TSRS prasidėjus kukurūzų kampanijai kasmet buvo sėjama 80 000–100 000 hektarų^[3]. Nuo XX a. pab. jų buvo sėjama daug mažiau (apie 4000 ha). Lietuvoje tinkamiausios auginti ankstyvosios ir vidutinio ankstyvumo kukurūzų veislės.

Grūdai naudojami kaip pašaras kiaulėms, paukščiams. Šiaudai – galvijams šerti. Iš burbuolių šerdžių gaminamos kino juostos, fibra, lakas, rašalas, klijai, linoleumas, neperšlampamas popierius. Stiebai naudojami celiuliozei, popieriui, dirbtinei medienai, izoliacinėms medžiagoms gaminti. Kukurūzų gemalų aliejus vartojamas muilo gamybai.

Grūdai turi 77-83 % krakmolo, 1,6-2,8 % ląstelienos, 8-10 % riebalų, nikotino ir pantoteninės rūgščių, vitaminų A, B1, B2, B6, D, C, E.

Kukurūzų baltymai yra nevisaverčiai ir prastai įsisavinami.

Iš grūdų gaminamas krakmolas, cukrus, spiritas, acto rūgštis. Gliutamininė rūgštis dedama į konservuojamus ir ilgesniam laikui skirtus vaisius, kad padėtų išlaikyti produktų skonį ir kvapą.

Kukurūzų miltai, sumaišyti su kvietiniais, vartojami duonos kepimo ir konditerijos pramonėje.

Rumunijoje populiarus daugumos gyventojų maistas – kukurūzų kruopų košė mamalyga, Italijoje – polenta, Afrikoje - ugalis ir kt.

Maistui vartojamos virtos ir sūdytos pieninės brandos burbuolės, kukurūzų spragėsiai, dribsniai.

Kukurūzų aliejus yra gero skonio, įsisavinamas panašiai kaip sviestas.

Kukurūzai vartojami kaip vaistiniai augalai. Iš jų atliekų gaunama gliutamininė rūgštis, kuri labai svarbi medžiagų apykaitai, ypač galvos smegenų ir širdies. Be to, ji yra kraują gaminančio vitamino – folinės rūgšties – komponentas.

Kukurūzų aliejus gerokai mažina cholesterino kiekį kraujyje, todėl vartojamas aterosklerozės profilaktikai ir gydymui (iki 75 g per parą).

Pakepintomis sėklomis su medumi gydomas viduriavimas.

Kukurūzų siūlai surenkami burbuolėms bręstant ir iš karto džiovinami. Juose yra sitosterino, stigmasterino, riebiųjų ir eterinių aliejų, karčiųjų glikozidinių medžiagų, saponinų, vitaminų C, K, sakų ir dervinių medžiagų. Vartojami kaip priemonė, skatinanti šlapimo išsiskirimą, nutukimui gydyti, kepenų, tulžies latakų ir tulžies pūslės, šlapimo pūslės uždegimų gydymui.