Rumunija

Pagrindinis straipsnis – Rumunijos istorija.

 

Viduramžiais rumunai gyveno trijose kunigaikštystėse: Valakijoje, Moldavijoje ir Transilvanijoje. Pirmosios dvi vėliau pateko į Osmanų imperijos sudėtį, nors ir išlaikė tam tikrą autonomiją. Transilvanija priklausė Vengrijos karalystei, o vėliau Austrijos-Vengrijos imperijai.

Moderni Rumunija atsirado 1859 m. susijungus Moldavijos ir Valakijos kunigaikštystėms. 1877 m. valstybė tapo nepriklausoma. 1881 m. parlamento nutarimu Rumunija paskelbta karalyste. Po Pirmojo pasaulinio karo valstybės teritorija prasiplėtė prijungus Transilvaniją, Bukoviną ir Besarabiją. Rumunija tapo parlamentine demokratija. 1938 m. parlamentas buvo paleistas, įvesta karaliaus diktatūra.

Antrajame pasauliniame kare Rumunija buvo Vokietijos sąjungininkė. 1940 m. dalį Rumunijos okupavo Tarybų Sąjunga, dalis šių teritorijų buvo prijungta prie Ukrainos, o iš Besarabijos sukurta Moldavijos TSR (dab. Moldovos Respublika). Rumunijos kariuomenė dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš TSRS kartu su Vokietija ir kitais jos sąjungininkais. Okupuota Odesos sritis buvo perduota Rumunijos valdymui kaip Transnistrija (Uždniestrė).

Po Antrojo pasaulinio karo Rumunija tapo Tarybų Sąjungos įtakos zonoje esančia komunistine valstybe. Komunistinis režimas žlugo 1989 m. nuvertus prezidentą Nikolajė Čaušesku.

Pagrindinis straipsnis – Rumunijos politinė sistema.

Rumunija yra demokratinė parlamentinė respublika. Šalies vadovas bei vyriausias ginkluotų pajėgų vadas – visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams renkamas prezidentas.

Įstatymų leidybos institucija yra dviejų rūmų parlamentas, susidedantis iš 143 narius turinčio Senato ir 343 narius turinčių Deputatų rūmų. Parlamentarų skaičius abiejose rūmuose kinta, atsižvelgiant į demografinius pokyčius Rumunijoje. Abiejų rūmų nariai renkami visuotiniuose rinkimuose ketveriems metams. Šalis turi daugiapartinę sistemą. Parlamente daugiausiai vietų turi Demokratinė liberalų partija (anksčiau žinoma kaip Demokratinė partija) ir Socialdemokratų partija.

Vykdomosios valdžios vadovas yra ministras pirmininkas, skiriamas prezidento.

Rumunija priklauso ES, JTO, Europos Tarybai, TVF, NATO, ESBO, UNESCO, PSO, PPO ir kitoms tarptautinėms organizacijoms.

Pagrindinis straipsnis – Rumunijos administracinis suskirstymas.

 

Rumunija skirstoma į 42 apskritis, tarp jų sostinė Bukareštas turi atskiros miesto-apskrities statusą.

Apskritys ir jų administraciniai centrai:

Pagrindinis straipsnis – Rumunijos geografija.

 

Rumunijos teritorija: 238 391 km². Iš jų 7160 km² vanduo. 78-a pagal dydį valstybė pasaulyje.

Apie 2/3 šalies ploto užima kalnai. Tai įvairūs Karpatų masyvai, kurie sudaro 3 pagrindines grupes: Pietų Karpatus, Rytų Karpatus ir Vakarų Rumunijos (Apusenų) kalnus. Aukščiausi yra Pietų Karpatai – juose esančiame Fegerašo masyve stūkso aukščiausias šalies kalnas – Moldovianu (2544 m). Karpatų apsuptoje teritorijoje plyti upių slėnių giliai išraižyta Transilvanijos plynaukštė. Pietuose paviršius leidžiasi į Valakijos žemumą (Dunojaus žemupio žemumos dalis), vakaruose – į Panonijos lygumą. Šiaurės rytuose plyti Moldavijos plynaukštė. Pajūryje plyti Dobrudžos lyguma su senovinių kalnų masyvų liekanomis.

Ilgiausia upė – Dunojus. Ji teka šalies pietuose ir sudaro didžiąją dalį Rumunijos sienos su Serbija ir Bulgarija. Dobrudžoje upė skaidosi į protakas ir sudaro didelę pelkėtą Dunojaus deltą. Ji pasižymi savo unikalia gamta ir yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Visos kitos šalies upės taip pat priklauso Dunojaus baseinui: Oltas, Prutas, Siretas, Tisa, Murešas, Žiu ir kt. Juodosios jūros pakrantėje yra dideli lagūniniai Razelmo ir Sinoės ežerai, kalnuose yra nedidelių ledyninių ežerų, taip pat tvenkinių (Vidraru, Bikazo ir kt.).

Lygumų teritorijos daugiausia išdirbtos – plyti javų ir daržovių pasėliai, sodai, vynuogynai, vietomis yra išlikę stepių ir miškastepių ruožų. Dunojaus slėnyje ir deltoje būdingi pakrančių sąžalynai. Kalnuose auga plačialapių (bukų, ąžuolų) ir spygliuočių miškai^[5].

Rumunijoje vyrauja vidutinių platumų klimatas, pereinantis į žemyninį. Vidutinė metinė temperatūra šalies pietuose siekia 11 °C, šiaurėje – 8 °C. Aukščiausia užfiksuota temperatūra – 44,5 °C (1951 metais Rumunijos pietryčiuose), žemiausia -38,5 °C (1942 metais šalies centrinėje dalyje).^[6]

Šalyje ryškūs keturi metų laikai. Žiemą, ypač kalnuose, gausiai sninga.

Rumunijos (Bukareštas) klimatas
Mėnuo	Sau	Vas	Kov	Bal	Geg	Bir	Lie	Rgp	Rgs	Spa	Lap	Gru	Metinis
Vid. temperatūra °C	−2,4	−0,1	4,8	11,3	16,7	20,2	22	21,2	16,9	10,8	5,2	0,2	10,5
Krituliai mm	40	36	38	46	70	77	64	58	42	32	49	43	595
Duomenys: Rumunijos klimatas, Bukareštas[7] 2012 07 01

Pagrindinis straipsnis – Rumunijos ekonomika.

2011 m. bendrasis vidaus produktas Rumunijoje siekė apie 267 mlrd. dolerių, o vienam žmogui teko 12 476 dolerių. Pagal šiuos rodiklius šalis patenka į kiek aukštesnes nei vidutines pajamas gaunančių valstybių gretas.^[8] Rumunija, kartu su kaimynine Bulgarija, 2007 m. sausio 1 d. įstojo į Europos Sąjungą.

Po komunistų valdžios nuvertimo Rumunijoje 1989 m., šalies ekonomika iš esmės žlugo. Dėl pasenusios bei poreikių neatitinkančios pramonės technikos, sunkumų pereinant iš planinės į rinkos ekonomiką, šalis patyrė ekonominį nuosmukį, kuris tęsėsi dešimtį metų. Nuo 2002 m. valstybė iš esmės atsigavo, buvo galutinai pereita prie laisvos rinkos ekonomikos, nedarbo lygis pradėjo smukti, o infliacija mažėti. 2006 m. Rumunijos BVP augo 7,7 % ir tai buvo vienas aukščiausių rodiklių Europoje.^[9] Kitais metais šis rodiklis smuko iki 6,1 %.^[10] 2008 m. buvo tikėtasi bent 8 % BVP augimo dėl išaugusios produkcijos žemės ūkio srityje (prognozuota apie 30–50 % daugiau nei 2007 m.). Per pirmus devynis mėnesius BVP išaugo 8,9 %, tačiau vėliau nukrito iki 2,9 % ir bendras 2008 m. BVP prieaugis buvo 7,1 %, ką daugiausiai lėmė prasidėjusi pasaulio ekonominė krizė.^[11] 2009 m. Rumunija įžengė į recesiją, BVP 2009 m. krito 7,1 %, o 2010 m. – 1,3 %. TVF prognozuoja, kad po kelerių metų BVP prieaugis šalyje vėl bus teigiamas – 2011 m. augs 1,5 %, o 2012 m. – 4,4 %.^[12]

Pasak Eurostato pateiktus duomenis, Rumunijos BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą 2010 m. buvo 46 % (apie Europos Sąjungos vidurkį).^[13] 2012 m. kovo mėn. grynasis vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalyje buvo 467 JAV dolerių – vienas žemiausių rodiklių Europos Sąjungoje. 2010 m. infliacija siekė 6,1 %.^[12] O nedarbo lygis šalyje tais pačiais metais buvo 7,6 %,^[12] kuris yra labai žemas, palyginus su kitomis didžiausiomis Europos valstybėmis, tokiomis, kaip Lenkija, Prancūzija ar Ispanija. Bendra Rumunijos valstybės vyriausybės skola siekia 34,8 % šalies BVP, o tai taip pat palyginus yra labai mažai.^[14] Eksportas per pastaruosius metus išaugo, per 2010 m. jis padidėjo 13%. Pagrindinės Rumunijos eksporto prekės yra automobiliai, drabužiai, tekstilės gaminiai, pramonės technika, elektrinė bei elektroninė įranga, metalurgijos gaminiai, įvairios žaliavos, karinė amunicija, medikamentai, grynieji metalai, maisto produktai (vaisiai, daržovės), gėlės. Pagrindinės eksporto-importo šalys yra Europos Sąjungos narės, didžiausios Rumunijos partnerės – Vokietija ir Italija. 2010 m. einamosios sąskaitos balansas sudarė 6842 mlrd. JAV dolerių deficitą.^[12]

Po įvairių reformų ir privatizacijų, vykusių Rumunijoje pastaraisiais dešimtmečiais, valdžios intervencija į Rumunijos ekonomiką yra šiek tiek mažesnė nė kitose Europos valstybėse.^[15] 2005 m. Rumunijos vyriausybė progresinių mokesčių sistemą pakeitė proporcine, pakeisdama asmens pajamų ir įmonių pelno mokestį į 16 %, kas po to lėmė, kad šalyje finansinė našta tapo viena mažiausių Europos Sąjungoje,^[16] o tai yra vienas iš pagrindinių veiksnių, skatinančių privataus sektoriaus augimą. Ekonomika daugiausia remiasi paslaugų sektoriumi, iš kurio pajamos sudaro 51,2 % viso BVP; didelę BVP dalį taip pat sudaro ir pramonė (36 %) bei žemės ūkis (12,8 %). Be to, 2006 m. beveik trečdalis visų Rumunijos gyventojų (29,6 %) dirbo pirminio ūkio sektoriuje, o tai yra vienas aukščiausių rodiklių Europoje.^[14]

Nuo 2000 m. Rumunija yra sutraukusių didžiausią kiekį užsienio investitorių pietryčių ir centrinėje Europoje. Tiesioginės užsienio investicijos 2006 m. buvo vertos 8,3 mlrd. eurų.^[17] 2011 m. paskelbto Pasaulio Banko pranešimo duomenimis, Rumunijos ekonomika yra 72 vietoje (iš 175) pagal geriausias sąlygas plėtoti verslą. Šalis atsidūrė žemiau nė kitos regiono valstybės, pavyzdžiui, Čekija.^[18] Vienas tyrimas, vykdytas 2006 m., parodė, kad Rumunija yra antroji šalis pasaulyje pagal greičiausiai vykdomus ekonominių reformų projektus (šalį pralenkė tik Gruzija).^[19]

Per pirmą 2011 m. ketvirtį, vidutinės vieno namų ūkio pajamos siekė 2318 lėjų. Skaičiuojant pagal tarptautinius valiutų kursus, tai sudaro maždaug 867 JAV dolerių, o pagal perkamosios galios paritetą – 1170 dolerių.^[20] 2009 m. Rumunijos ekonomika sumažėjo dėl pasaulinio ekonomikos nuosmukio-krizės. Pirmąjį ketvirtį BVP sudarė 7,2 %, o tuo pačiu metu kitais metais biudžeto deficitas pasiekė 7,2 % viso šalies BVP, tačiau pramonės produkcijos augimas išaugo 6,9 % (aukščiausias rodiklis Europos Sąjungoje).^[21]

 

Turizmas užima labai svarbią vietą Rumunijos ekonomikoje. Pagrindinės lankytinos vietos šalyje yra įvairios kultūros bei gamtos paveldo vietovės ir objektai. 2006 m. pajamos iš turizmo sektoriaus sudarė 4,8 % BVP, o 5,8 % darbingo amžiaus žmonių dirbo su turizmu susijusiose srityse (beveik pusė milijono darbo vietų).^[22] Turizmas, po prekybos srities, užima antrą pagal dydį vietą šalies paslaugų sektoriuje. Turizmas yra vienas iš dinamiškiausių ir sparčiausiai besivystančių sektorių Rumunijos ekonomikoje ir yra labai svarbus veiksnys šalies besivystyme bei plėtroje.

Pasak Pasaulio kelionių ir turizmo tarybos, Rumunija yra ketvirta sparčiausiai besivystanti šalis pasaulyje pagal kelionių ir turizmo paklausą su 8 % metinio augimo potencialu (2007–2016 m.).^[23] Turistų skaičius nuo 4,8 mln. 2002 m. išaugo iki 6,6 mln. 2004 m.; panašiai kito ir pajamos iš turizmo – nuo 400 mln. 2002 m. iki 607 mln. 2006 m.^[24] Rumunijoje 2006 m. buvo užregistruota 20 mln. užsienio turistų nakvynių, daugiau nė kada nors anksčiau.^[25] Turizmo sritis 2005 m. pritraukė apie 400 mln. eurų investicijų.^[26]

Per paskutinius metus, Rumunija tapo populiaria europiečių turistų traukos vieta (daugiau nei 60 % visų užsienio turistų 2007 m. buvo iš Europos Sąjungos šalių),^[27] taip konkuruodama su Bulgarija, Graikija, Italija ar Ispanija. Rumunijos Juodosios jūros kurortai (Konstanca, Mangalija, Saturnas, Venera, Neptūnas, Mamaja, Olimpas) yra populiariausios lankytinos vietos šalyje vasaros laiku. Žiemos metu tarp turistų iš užsienio populiarūs Prahovos slėnis bei slidinėjimo kurortas Pojana Brašovas.^[28]

Dėl viduramžių atmosferos bei įvairių lankytinų objektų, ypatingai pilių, Transilvanijos miestai Sibiu, Brašovas, Sigišoara, Klužas-Napoka, Tirgu Murešas ir Mierkuria-Čukas yra tapę užsienio turistų traukos centrais. Kaimo turizmas, daugiausiai dėmesio sutelkiant ties folkloru bei tradicijomis, tapo puikia alternatyva Rumunijai siekiant prisivilioti turistų. Pagrindiniais lankytinais objektais yra tapę Brano pilis (Brašovo apskrityje), Šiaurinės Moldavijos dekoruotos bažnyčios, Maramurešo medinės bažnyčios bei Linksmosios kapinės (Maramurešo apskrityje).^[29] Pagrindinės gamtinio paveldo vietos yra Dunojaus delta (didžiausia ir geriausiai išsilaikiusi delta visoje Europoje), Skarišoaros urvas bei keletas kitų urvų Apusenų kalnuose, taip pat Dunojaus Geležinių Vartų tarpeklis, tačiau šie objektai nesulaukia tokio didelio turistų dėmesio.

 

Kalbant apie turistinį potencialą, Rumunija daugiausiai pelnosi iš turistams patrauklių miestų, išsimėčiusių šalies lygumose ir kalnuose. Vienas iš jų yra Sibiu, miestas, pastatytas saksų ir pasižymintis akmeniu grįstomis gatvelėmis bei spalvingais mieste išsidėsčiusiais namais. Gausiai turistų lankomos yra pilys: pavyzdžiui, Brano pilis, dažnai vadinama Drakulos pilimi, taip pat ir Huniadų pilis, esanti Hunedoaros mieste vakarinėje šalies dalyje, kuri yra vienas svarbiausių gotikinės architektūros statinių Transilvanijoje. Taip pat šalies turizmui svarbūs yra tokie kurortai, kaip Beile Herkulanė, Beile Tušnadas ir Beile Feliksas, kuriuos kiekvienais metais aplanko daug vietinių bei užsienio turistų.^[30]

Labiausiai išvystytos turistinės zonos Rumunijoje yra pajūrio kurortinės vietovės. 2009 m. Rumunijos Juodosios jūros kurortus aplankė 1,3 mln turistų, iš kurių 40 000 buvo užsieniečiai.^[31] Krantas labai įvairus, suformuotas jūros bangų su ryškiais iškyšuliais bei giliomis įlankomis, kiek toliau prasiplečiančius į Dobrudžos slėnius su skardžiais ir paplūdimiais. Tirgu Žiu mieste yra eksponuojamos Konstantino Brankušio, žymiausio XX a. Rumunijos skulptoriaus, skulptūros.^[32]

Pagrindinis straipsnis – Rumunijos demografija.

 

2011 m. rengto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Rumunijoje gyveno 19 042 936 žmonių.^[33] Kaip ir kitose kaimyninėse šalyse, ateinančiais metais yra tikimasi tolygaus gyventojų mažėjimo dėl žemo šalies gimstamumo. 2011 m. spalio mėn. rumunai sudarė 88,6 % viso gyventojų skaičiaus. Didžiausios tautinės mažumos šalyje yra vengrai, sudarydami 6,5 %, o čigonai – 3,2 % visos šalies populiacijos.^[34]

Vengrai daugumą sudaro Hargitos ir Kovasnos apskrityse. Ukrainiečiai, vokiečiai, lipovanai, turkai, totoriai, serbai, slovakai, bulgarai, kroatai, graikai, rusai, žydai, čekai, lenkai, italai bei armėnai sudaro likusią šalies dalį (1,4 %).^[35] 1930 m. Rumunijoje gyveno 745 421 vokiečių,^[36] tačiau dabar jų išlikę tik 36 884, remiantis 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis.^[37] 1924 m. Rumunijos karalystėje gyveno 796 056 žydų.^[38] Rumunijoje, pagal 2009 m. duomenis, gyveno 133 000 imigrantų iš įvairių šalių, daugiausia iš Moldovos, Turkijos ir Kinijos.

Gimstamumo rodikliai šalyje palaipsniui mažėja, 2009 m. viena moteris Rumunijoje susilaukė vidutiniškai 1,4 vaiko. 2008 m. gimstamumas (10,61 ‰) buvo šiek tiek mažesnis mirtingumą (11,84 ‰), to pasekmė yra gyventojų mažėjimas bei jų senėjimas – 14,8 % šalies gyventojų yra 65 m. arba vyresni.^[39][40]

Yra apskaičiuota, kad maždaug 2 mln. rumunų gyvena užsienio šalyse.^[41] Po revoliucijos Rumunijoje 1989 m., ženklus gyventojų skaičius emigravo į kitas Europos valstybes, taip pat ir į Šiaurės Ameriką bei Aziją, dėl geresnių darbo sąlygų ir didesnių karjeros galimybių.

 

Oficiali šalies kalba yra rumunų, kuri kartu su italų, prancūzų, katalonų, portugalų, ispanų kalbomis priklauso romanų kalbų grupei. Maždaug 92 % šalies gyventojų kalba rumunų kalba. Kitos labiausiai vartojamos kalbos yra vengrų (6,7 %) ir čigonų (1,1 %). Iki 1990 m. Rumunijoje buvo didelis skaičius vokiškai kalbančių Transilvanijoje gyvenančių saksų, tačiau dauguma jų emigravo į Vokietiją, o dabar šalyje jų telikę apie 45 000. Šalyje taip pat yra 32 000 turkiškai kalbančių žmonių.^[42]

Pagal Rumunijos Konstituciją, rumunų kalba yra oficiali šalies kalba, tačiau vietinės institucijos yra įpareigotos užtikrinti visų tautinių mažumų, kurios sudaro 11 % visų šalies gyventojų, kalbines teises. Užsienio piliečiai bei asmenys be pilietybės, kurie gyvena Rumunijoje, turi teisę kreiptis į teismą ar teisę mokytis jų gimtąja kalba.^[43]

 

Rumunijoje nėra valstybinės religijos ir yra paskelbta visiška tikėjimo laisvė. Tačiau vis dėlto dauguma rumunų save laiko krikščionimis. Pagal 2002 m. vykdyto gyventojų surašymo duomenis, 86,7 % Rumunijoje gyvenančių žmonių priklausė stačiatikių bažnyčiai. Valstybėje taip pat yra ir keletas didesnių kitų krikščionybės atšakų atstovų bendruomenių – protestantų (5,2 %), katalikų (4,7 %) bei katalikų-stačiatikių (0,9 %).^[44]

Rumunijoje taip pat yra susitelkusi ir nedidelė musulmonų bendruomenė, dauguma yra turkai ir totoriai, jų skaičiuojama apie 67 500.^[45]

2002 m. gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyveno 66 846 rumunų unitaristų (apie 0,3 % visų šalies gyventojų). Žiūrint tik į vengriškai kalbančius valstybės piliečius, 47,10 % jų priklauso Rumunijos evangelikų reformatų, o 41,20 % – Romos katalikų bažnyčioms; 4,55 % iš jų yra unitaristai. Surašymo duomenys taip pat parodė, kad Rumunijoje yra 6179 žydų ir 23 105 ateistų (11 734 apklaustųjų neatsakė į klausimą). 2006 m. gruodžio 27 d. buvo priimtas naujas religinis įstatymas, pagal kurį religinės bendruomenės gali būti oficialiai įregistruotos tik tada, kai turi mažiausiai 20 000 narių (arba apie 0,1 % visų Rumunijos gyventojų skaičiaus).

 

Po 1989 m. vykusios revoliucijos, Rumunijos švietimo sistema buvo nuolat reformuojama, kas sulaukdavo tiek teigiamų nuomonių, tiek įvairios kritikos.^[46] Pagal švietimo įstatymą, priimtą 1995 m., švietimo sistema yra reglamentuojama Rumunijos švietimo ir mokslo ministerijos. Kiekvienas lygmuo turi savo organizacijos formą, kuriai yra taikoma atitinkami teisės aktai. Vaikų darželis yra pasirenkamas vaikams nuo 3 iki 6 metų. Vaikai į mokyklą pradeda eiti sulaukę 7 metų amžiaus (kartais ir 6 metų) ir privalo baigti dešimt klasių, kurias paprastai baigiama esant 17 ar 16 metų.^[47] Pradinio ir vidurinio ugdymo programos yra suskirstytos į dvylika klasių. Aukštųjų mokyklų švietimo sistema yra suderinta su Europos aukštojo mokslo erdvės nuostatomis.

2004 m. apie 4,4 mln. Rumunijos gyventojų mokėsi kokioje nors švietimo įstaigoje. Iš jų 650 000 vaikų mokėsi darželyje, 3 110 000 (14 % visų šalies gyventojų) – mokykloje, o 650 000 (3 % gyventojų) – universitete ar kitoje aukštojoje mokykloje.^[48] Tais pačiais metais suaugusiųjų raštingumas siekė 97,3 % (45 vieta visame pasaulyje). Aukštąjį ar aukštesnįjį išsimokslinimo lygį Rumunijoje yra pasiekę apie 75 % visų šalies gyventojų (52 vieta visame pasaulyje).^[49] Rumunijoje yra kelios dešimtys įvairių privačių ir valstybių universitetų bei aukštųjų mokyklų. Seniausi universitetai šalyje – Jasų universitetas, įkurtas 1860 m., Bukarešto universitetas (1864 m.) ir Babeș-Bolyai universitetas (1919 m.).

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Rumunijos miestai.

 

Po revoliucijos Rumunijoje 1989 m. žmonių skaičius, persikeliančių gyventi iš kaimo vietovių į miesto, ženkliai išaugo, tačiau po 1996 m. tendencija pakito, o nuo 2005 m. dar labiau sustiprėjo. 2005–2008 m. žmonių skaičius, pakeitusių savo gyvenamąją vietą iš kaimo į miesto, buvo 294 000, o gyventojų skaičius, persikėlusių gyventi iš miesto į kaimą, siekė net 418 000 (skirtumas – 120 000). 1996–2008 m. skirtumas buvo 313 000 gyventojų.^[50] 2004 m. duomenimis Rumunijoje 11 895 600 gyventojų (54,88 %) gyveno miestuose, o kaimo vietovėse – 9 777 728 gyventojų, kas sudarė 45,12 % visos šalies populiacijos. Labiausiai urbanizuotos sritys šalyje yra Hunedoaros apskritis (76,87 %), Brašovo apskritis (74,91 %) ir Konstancos apskritis (71,12 %), o mažiausiai urbanizuotos vietovės – Ilfovo apskritis (26,09 %), Dimbovicos apskritis (30,06 %) bei Džurdžu apskritis (30,95 %).^[51]

Didžiausias šalies miestas yra sostinė Bukareštas. Pagal 2011 m. duomenis, gyventojų skaičius Bukarešte siekė apie 1,6 milijono, su priemiesčiais – 2 192 372.^[52] Rumunijos valdžia turi planų sukurti metropolinį regioną, 20 kartų didesnį už dabartines miesto ribas.^[53]

Rumunijoje yra dar keturi kiti miestai (be sostinės), kurie įeina į šimtą labiausiai apgyvendintų Europoje, tai yra: Klužas-Napoka, Timišoara, Jasai bei Konstanca. Kiti miestai, kuriuose gyventojų yra daugiau nei 200 000, yra Krajova, Galacis ir Brašovas. Taip pat yra skaičiuojama 11 miestų, kuriuose gyvena virš 100 000 žmonių.^[54] Šiuo metu Rumunijoje yra šeši miestai, turintys metropolines zonas. Tai yra Konstancos (446 595 gyventojų), Jasų (402 786 gyv.), Brašovo (402 041 gyv.), Klužo-Napokos (392 562 gyv.), Krajovos (333 834 gyv.) ir Oradios (249 746 gyv.) metropolinės zonas. Planuojamos ir Bukarešto, Timišoaros, Galacio-Breilos, Bakeu bei Ploješčio.^[55]

Kaimo vietovės sudaro apie 90 % visos šalies ploto ir jose gyvena apie 47,3 % visų Rumunijos gyventojų. Pagal šį rodiklį, Rumunija yra viena iš mažiausiai urbanizuotų šalių Europoje. 2006 m. šalyje buvo 2 854 bendruomenių, kurias sudarė 12 951 kaimų. Viename kaime Rumunijoje vidutiniškai gyvena 800 gyventojų.^[56]

Pagrindinis straipsnis – Rumunijos kultūra.

• Rumunijos žiniasklaida
• Rumunijos transportas
• Rumunijos karinės pajėgos
• Rumunijos tarptautiniai santykiai
• Rumunijos šventės

Vikiteka: Rumunija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas Rumunija

Žemėlapiai:

• Rumunijos fizinis žemėlapis
• Rumunijos administracinis-politinis žemėlapis
• Rumunijos pagrindinių kelių žemėlapis
• Rumunija per google žemėlapį

Laikas ir orai:

• Rumunijos laikas
• Rumunijos orai