Huko dėsnis

Huko dėsnis – XVII a. fiziko Roberto Huko (angl. Robert Hooke) suformuluotas dėsnis apie kūno deformacijos ir ją sukeliančios jėgos santykį.^[1]

R. Hukas dėsnį eksperimentais nustatė 1660 m., tačiau jį paskelbė tik 1676 m.^[2]

Deformuoto kūno tamprumo jėga proporcinga kūno deformacijos laipsniui ir nukreipta priešingai deformuoto kūno dalelių poslinkiui kitų dalelių atžvilgiu.

${\displaystyle F=-kx\,}$

• x – deformaciją apibūdinantis dydis (dažniausiai pailgėjimas);
• k – nuo medžiagos rūšies, kūno matmenų ir formos priklausančią kūno savybę apibūdinantis dydis – tamprumo (standumo) koeficientas, SI vienetų sistemoje matuojamas niutonais metrui (N/m).

Tarus, kad nedeformuoto kūno ilgis yra ${\displaystyle L}$, o jo skerspjūvio plotas yra ${\displaystyle S}$, Huko dėsnis gali būti suformuluotas ir kitaip:

${\displaystyle \sigma =-E\cdot \varepsilon }$

Kur įtempis ${\displaystyle \sigma ={\frac {F}{S}}}$, santykinis pailgėjimas ${\displaystyle \varepsilon ={\frac {x}{L}}}$, o ${\displaystyle E}$ yra Jungo modulis, susijęs su k tokiu sąryšiu:

${\displaystyle k={\frac {S\cdot E}{L}}}$

Huko dėsnis galioja tik tampriosioms deformacijoms, įtempiui neviršijant proporcingumo ribos.

Šis straipsnis apie mechaniką yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.