Sanskritas

 

 

Tradiciškai išskiriami du sanskrito kalbos raidos etapai: Vedų sanskritas ir klasikinis sanskritas. Nors dabar vyksta diskusijos ar klasikinis sanskritas tikrai gimė Vedų kalbos pagrindu.

Sanskritas priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos indoarijų šakai. Spėjama, kad indoeuropiečiai į Indiją atsikraustė 1500–500 metų pr. m. e. periodu, kartu atsinešdami ir besiformuojančią žodinę Vedų tradiciją. Jos užrašytos Vedų kalba tik II amžiuje pr. m. e. Nors užrašytas taip vėlai, Vedose paliudytas sanskritas laikomas originaliu, kadangi vedistinėje tradicijoje identiško tarimo išlaikymas buvo laikomas esminiu siekiniu – indų tradicijoje tikima šventa garsmens galia.

Pagrindinis straipsnis – Vedų kalba.

Vedinis sanskritas yra ankstyvoji sanskrito forma (kartais laikoma ir atskira kalba), kuria sukurti ankstyvieji indų liturginiai tekstai – Vedos. Šios kalbos ištakos fiksuojamos 1500–2000 m. pr. m. e. Nuo standartinio („klasikinio“) sanskrito ji skiriasi fonologija, netaisyklingų gramatinių formų gausa ir įvairove, sintaksės, leksikos skirtumais. Vedinis sanskritas palaipsniui kito – jo vėlyvoji forma sutinkama Upanišadose.

Klasikinis sanskritas gimė maždaug V amžiuje pr. m. e. Tuo metu gyvenęs gramatikas Paninis (Pāṇini) suformulavo ir aprašė sanskrito gramatiką supaprastindamas ir išvalydamas nuo kai kurių archajiškų formų. Dėl jo reikšmės klasikinis sanskritas kartais dar vadinamas Paninio sanskritu. Ši sanskrito forma sutinkama indų epuose Ramajanoje ir Mahabharatoje (su prakritų priemaišomis), ir daugelyje vėlesnių kūrinių.

Senovės Indijoje sanskritas nebuvo išskiriamas kaip atskira kalba, o greičiau kaip sociolektas, nusakantis jį vartojančio asmens aukštą socialinę padėtį. Senojoje Indijos visuomenėje sanskritą vartoti paprastai galėjo tik brahmanai ar kšatrijai. Jis laikytas išminčių, žynių kalba. Dėl sanskritui suteikto šventos, liturginės kalbos statuso, jis negalėjo keistis, tuo tarpu prakritai sparčiai kito, todėl atsirado atskirtis tarp sanskrito ir kitų indų kalbų – sanskritas tapo nebe šnekamųjų kalbų rafinuota tarme, o atskira, sudėtinga kalba.

Su musulmonų invazija nuo X a. sanskrito reikšmė mažėjo, tačiau ši kalba išliko naudojama tarp dvasininkų, vienuolių, išsilavinusių žmonių, visgi, viešojoje erdvėje ėmė dominuoti persų, arabų bei vietinės šnekamosios kalbos.

Britų valdymo metais europiečiai itin susidomėjo sanskritu, tas paskatino jo atgaivinimą ir populiarinimą tiek Indijoje, tiek už jos ribų.

2001 m. Indijos surašymo duomenimis, 14 135 žmonės sanskritą nurodė kaip savo gimtąją kalbą^[1]. Yra keletas kaimų Madhja Pradešo, Karnatakos, Orisos, Utar Pradešo ir Radžasthano valstijose, kur sanskritas vartojamas kaip šnekamoji kalba. Garsiausias iš tokių kaimų yra Maturas Karnatakoje. Indijoje taip pat veikia organizacijos, siekiančios atgaivinti sanskrito vartojimą viešajame lygmenyje. Sanskrito entuziastų pastangomis dabar šia kalba leidžiami laikraščiai, žurnalai, tarp jų ir dienraštis „Sudharma“. Sanskritu transliuojama žinių laida „All India Radio“ stoties eteryje.

Sanskritas yra viena iš valstybinių Indijos kalbų bei antroji oficiali kalba Utarakhando valstijoje. Indijos mokyklose sanskritas vietomis dėstomas 5–8 klasių mokiniams kaip trečioji kalba, dalyje universitetų yra sanskrito studijų programos, veikia keletas sanskrito dėstyme besispecializuojančių universitetų.

Kalba plačiai tebenaudojama hinduizmo, iš dalies ir budizmo religiniuose ritualuose. Sanskrito reikšmę Pietų Azijos kultūrose rodo ir tai, kad Indijos šalies motto yra sanskritu – सत्यमेव जयते (Satyameva Jayate – „tik tiesa laimi“). Nepalo motto जननी जन्मभूमिश्च स्वर्गादपि गरीयसी (Janani Janmabhūmisca Svargādapi garīyasi – „Motina ir Tėvynė už rojų didingesnė“) taip pat yra sanskritu. Šia kalba taip pat savo šūkius yra sukūrę įvairūs universitetai, mokslo, kultūros organizacijos.

Europiečiai su sanskritu susidūrė XVI a., kuomet Indijoje pradėjo kurtis krikščioniškos misijos. 1660 m. Heinrich Roth ir Johann Ernst Hanxleden parengė sanskrito gramatiką ir sanskrito-lotynų kalbų žodynėlį. Visgi, pagrindiniu sanskritologijos pradininku laikomas britų filologas William Jones. Jis ne tik išmoko sanskritą, postulavo jo giminystę su Europos kalbomis, bet ir įkūrė Azijos draugiją, kurios vienas iš tikslų buvo sanskrito tyrinėjimai ir sanskrito tekstų vertimai. XVIII–XIX a. į Europos kalbas (daugiausia anglų, taip pat vokiečių, prancūzų) pradėti versti žymiausi indų tekstai, užrašyti sanskritu (Vedos, Upanišados, epai, Bhagavadgyta, Manaus įstatymas ir daug kt.).

Sanskritas pradėtas dėstyti įvairiuose Europos universitetuose greta kitų klasikinių kalbų (lotynų, senovės graikų), lyginamosios kalbotyros sanskrito tyrimai leido daug sužinoti apie indoeuropiečių kalbų prigimtį.

Nemažai sanskrito žodžių buvo perimti kai kurių Europos kalbų ar tapo tarptautiniais: avatara, arijas, ašramas, karma, čakra, guru, mantra, svastika, joga ir kt.

Kadangi tiek sanskritas, tiek lietuvių kalba yra labai archajiškos, yra nemažai giminingų ir panašių žodžių, turinčių vienodą ar artimą reikšmę. Pavyzdžiui: agnis (अग्निः) – ugnis, vajus (वायु:) – vėjas, aśru (अश्रु:) – ašara, aśvā (अश्वा) – ašva, kumelė, kūrmas (कूर्म:) – kurmis, ratha (रथ:) – ratas, devas (देव:) – Dievas, navyas (नव्य:) – naujas, madhu (मधु) – medus, vīra (वीर:) – didvyris, svapnas (स्वप्न:) – sapnas, sanas (सन:) – senas, sravati (स्रवति) – srovena, śvaśuras (श्वशुर:) – šešuras, sūnus (सूनु:) – sūnus ir daug kt. Be to, kalbos panašios ir savo morfologija: skr. asmi – asi – asti = liet. esmi – esi – esti.

Šis kalbų panašumas yra ne dėl artimos jų giminystės (lietuvių kalba priklauso baltų-slavų kalboms, sanskritas – indoarijų), tačiau dėl to, kad abi šios kalbos išlaikė daug indoeuropiečių prokalbės elementų. Sanskritas, kaip liturginė kalba, nepakito nuo pat sukūrimo, o lietuvių kalba dėl istorinių ir kultūrinių aplinkybių taip pat pakito palyginti nedaug.

Kalbų panašumą galima pademonstruoti sugretinimu:

• Kas tvam asi? Asmi svapnas tava tamase nakte. Agniṃ dadau te śradi tada viśpatir devas tvam asi.
• Kas tu esi? Esmi sapnas tavo tamsioje naktyje. Ugnį daviau tau širdy, tada viešpatis dievas tu esi.

 

Dėl šių kalbų archajiškumo, jos greta dažnai pasirodydavo įvairiuose XIX a. lyginamosios kalbotyros leidiniuose, Europos mokslininkai pabrėždavo šių kalbų panašumą. 1830 m. vokiečių kalbininkas Peteris Bolenas išleido veikalą „Lietuvių kalbos palyginimas su sanskritu“. Iš lietuvių, pirmasis plačiau šių kalbų santykį nagrinėjo Jonas Juška. XX a. pr. formuojantis lietuvių nacijai, šis kalbų panašumas dažnai pabrėžtas intelektualiniuose sluoksniuose. Sanskritišką ir lietuvišką kultūras siejo filosofas Vydūnas, jis parengė Bhagavadgytos vertimą (iš vokiečių k.), Maironis išvertė kelis Vedų himnus (iš lenkų k.). Tarpukario Lietuvoje Indijos senąja kultūra, sanskritu domėjosi keliautojai Matas Šalčius ir Antanas Poška. Pastarasis keletą metų praleido Indijoje ir paruošė vertimų iš sanskrito.

Kauno universitete sanskritą dėstė Kazimieras Būga, Alfredas Senas, Francas Brenderis ir Ričardas Mironas, o Vilniaus universitete – Jonas Dumčius. Mokymuisi naudotasi daugiausia A. Štencerio vokišku vadovėliu.^[2]

Tarybiniais metais sanskritu profesionaliai domėjosi, dėstė ir vertimus parengė kalbotyrininkas Ričardas Mironas. Jis iš sanskrito išvertė indų pasakėčių rinkinį „Pančatantrą“, parengė vedų himnų vertimų („Dvylika Rig–Vėdo himnų“). Nepriklausomos Lietuvos laikais sanskrito užsiėmimai pradėti Vilniaus universitete dėstytojo Vyčio Vidūno iniciatyva.^[3] Vėliau jis buvo vienas iš Orientalistikos centro steigėjų – šiame centre pradėtos indologijos studijos, kurių vienu iš programinių dalykų tapo sanskritas. Šio centro direktorius, profesorius Audrius Beinorius parengė lietuvišką „Upanišadų“ vertimą iš sanskrito, „Joga sūtros“, „Kama sūtros“, „Natja šastros“, „Manaus įstatymų“, Šankaros, Nagardžunos, Abhinavaguptos, Vasubandhaus, Gaudapados tekstų vertimų fragmentų. Docentas Valdas Jaskūnas išvertė Džajadevos „Gytagovindą“. 2013 m. pasirodė pirmieji „Atharvavedos“ vertimai į lietuvių kalbą^[4].

Pagrindinis straipsnis – Devanagari.

Sanskrito kalba užrašoma devanagari raštu, kilusiu iš brahmi rašto sistemos. Devanagari raštas pagrįstas skiemenimis. Tačiau sanskrite šis raidynas naudojamas kiek kitaip, nei šiuolaikinėse jį naudojančiose kalbose (hindi, nepalų ir kt.). Visų pirma, sanskrite nenukrenta paskutinio skiemens balsis (matra), o jei ją reikia panaikinti – rašoma virama. Matros nedingsta bei nesiredukuoja į kitus garsus ir žodžio viduryje. Sanskrite yra keletas raidžių (skiemeniniai balsiai ṝ, ḷ, ḹ), nesutinkami kitose devanagari naudojančiose kalbose, tačiau tuo tarpu sanskrite nėra ženklų, kurie naudojami užrašyti su skoliniais atėjusiems garsams (f, z, ch ir kt.). Sanskrite dažnai naudojama kitoms kalboms nebūdinga visarga. Sanskritas taip pat pasižymi didesne ligatūrų ir pačių ženklų užrašymo įvairove.

Daugelyje vakarietiškų leidinių, kuriuose naudojamas sanskritas (gramatikose, religiniuose tekstuose) paprastai naudojama tik lotyniška perraša.

 

Vienas pagrindinių sanskrito fonetinių elementų – sandhi taisyklės, nusakančios garsų pakitimą vienas kito atžvilgiu. Išskiriamos išorinės sandhi taisyklės (nusako žodžių susiliejimą) ir vidinės sandhi taisyklės (nusako garsų susiliejimą pačiame žodyje).

Žemiau išvardintos sandhi taisyklės vyksta iš viršaus į apačią, bet ne atvirkščiai, t. y., pritaikius 4-ąją taisyklę, 1-os taikyti nebegalima.

Pastaba: sudurtinių žodžių dėmenims, dažnai ir galūnėms -bhyām, -bhis, -bhyas, -su, galioja ne vidinės, bet išorinės sandhi taisyklės.

• 1. Žodžių pabaigos balsių sandhi:
  • jei du vienodos kokybės balsiai atsiduria vienas prieš kitą, jie sudaro vieną ilgąjį balsį; pvz., devī + iva → devīva.
  • balsis a/ā, atsidūręs prieš kitos kokybės sudaro:
    • su i/ī sudaro e; pvz., kanyā + iva → kanyeva.
    • su u/ū sudaro o; pvz., rājā + uvāca → rājovāca.
    • su r̥ sudaro ar; pvz., mahā + r̥śi → maharśi.
    • su e/ai sudaro ai; pvz., kanyā + eva → kanyaiva.
    • su o/au sudaro au.
  • kiti balsiai, atsidūrę prieš skirtingą balsį, kinta taip (tačiau nekeičia po jų einančio balsio):
    • i/ī virsta y; pvz., devī + āgacchati → devyāgacchati.
    • u/ū virsta v; pvz., astu + iti → astviti.
    • r̥ virsta r.
• 2. Žodžių pabaigos dvibalsių sandhi:
  • sanskrito dvibalsiai e ir o, atsidūrę prieš a, išlieka, bet panaikina pačią a (jos išnykimas perrašoje žymimas apostrofu, o devanagari – avagraha ऽ); pvz., gr̥he + asti → gr̥he 'sti (devanagari: गृहे ऽस्ति).
  • dvibalsiai e ir o, atsidūrę prieš kitus balsius ir dvibalsius (išskyrus a), virsta a; pvz., gr̥he + āsīt → gr̥ha āsīt.
  • dvibalsiai ai ir au, atsidūrę prieš kitus balsius ar dvibalsius atitinkamai virsta:
    • ai virsta ā; pvz., kanyāyai + eva → kanyāyā eva.
    • au virsta āv; pvz., tau + ubhau → tāvubhau.
• 3. Žodžių pabaigos priebalsių (išskyrus -s ir -r) sandhi:
  • priebalsiai k, t, ṭ, p, atsidūrę prieš skardųjį priebalsį, balsį arba dvibalsį suskardėja ir virsta savo skardžiuoju atitikmeniu (atitinkamai – g, d, ḍ, b); pvz., grāmāt + na → grāmadna.
    • priebalsiai k, t, ṭ, p, atsidūrę prieš nosinį priebalsį (n, m) gali virsti savo eilės nosiniu priebalsiu; pvz., gr̥hāt + me → gr̥hānnme, vāk + me → vagme.
    • priebalsiai k, t, ṭ, p, atsidūrę prieš priebalsį h suskardėja, o h gali pavirsti atitinkamu aspiruotu priebalsiu; pvz., vāk + hi → vagghi.
  • priebalsis t, atsidūręs prieš priebalsius l, c, ch, j, jh, ṭ, ṭh, ḍ, ḍh, su jais asimiliuojasi; pvz., ācāryāt + labhante → ācāryāllabhante.
  • priebalsis t, atsidūręs prieš ś, sudaro junginį cch.
  • nosiniai priebalsiai n ir ṅ, galūnėse su trumpuoju balsiu, prieš balsį arba dvibalsį sudvigubėja; pvz., bharan + eva → bharanneva;
  • kitais atvejais nosinis n keisis šitaip:
    • prieš j, jh virs ñ; pvz., tān + janān → tāñjanān.
    • prieš ś virs ñ arba sudarys junginį ñch; pvz., tān + śūrān → tāñchūrān.
    • su l sudarys junginį ṃll; pvz., tān + lokān → tāṃllokān.
    • su t, th sudarys junginius ṃst, ṃsth; pvz., bharan + tat → bharaṃstat.
    • su ṭ, ṭh sudarys junginius ṃṣṭ, ṃṣṭh.
    • su c, ch sudarys junginius ṃśc, ṃśch.
    • su s gali sudaryti junginį nts; pvz., tān + sūryān → tāntsūryān.
    • su ṣ gali sudaryti junginį ntṣ.
  • priebalsis m, atsidūręs prieš priebalsį, virsta anusvara (ṃ), tačiau prieš dantinius priebalsius šis kitimas nėra privalomas; pvz., phalam + bhvati → phalaṃ bhavati, svairam + muñcanti → svairaṃ muñcanti arba svairammuñcanti.

• 4. Žodžių pabaigos priebalsių -s ir -r sandhi:
  • izoliuotoje formoje (kai žodis yra vienas arba baigia sakinį) -s arba -r pavirsta į visargą (ḥ); pvz., devas → devaḥ, punar → punaḥ.
  • prieš dusliuosius priebalsius -s ir -r susijungia su tolesniu žodžiu ir pakinta:
    • prieš t ir th virsta s; pvz., vr̥kas + tu → vr̥kastu, punar + tu → punastu.
    • prieš ṭ ir ṭh virsta ṣ;
    • prieš c ir ch virsta ś; pvz., vr̥kas + ca → vr̥kaśca, punar + ca → punaśca.
    • prieš kitus dusliuosius (k, kh, p, ph, ṣ, ś, s) virsta visarga (ḥ) ir su kitu žodžiu nesijungia; pvz., devas + pr̥cchati → devaḥ pr̥cchati.
  • -s ir -r galūnės (išskyrus galūnes -as, -ās) prieš skardžiuosius priebalsius (išskyrus r), balsius ir dvibalsius virsta r; pvz., agnis + iva → agniriva;
  • -s ir -r galūnės (išskyrus galūnes -as, -ās) prieš r galūnės netenka, o jei prieš ją ėjęs balsis buvo trumpas, jis pailgėja; pvz., agnis + rocate → agnīrocate.
  • galūnė -as prieš a virsta o, o vietoje a lieka avagraha; pvz., devas + api → devo 'pi.
  • žodžiai, besibaigiantys galūne -as, prieš skardžiuosius priebalsius gauna galūnę o; pvz., vr̥kas + gacchati → vr̥ko gacchati.
  • žodžiai, besibaigiantys galūne -as, prieš balsius (išskyrus a) ir dvibalsius gauna galūnę a; pvz., devas + uvāca → deva uvāca.
  • žodžiai, besibaigiantys galūne -ās, prieš skardžiuosius priebalsius, balsius ir dvibalsius gauna galūnę ā; pvz., kanyās + iva → kanyā iva.

• 1. Galūnių priebalsių supaprastinimas:
  • jei žodis baigiasi grupe priebalsių (2 ar daugiau), tuomet visi, išskyrus pirmąjį, išnyksta; pvz., √vad – N. sg.^[5] *√vadant + s → vadan.
• 2. s išnykimas:
  • jei priebalsis s atsiduria tarp dviejų trankiųjų priebalsių (kavarga, cavarga, ṭavarga, tavarga, išskyrus nosinius garsus), jis išnyksta; pvz., *a + tāp + s + ta → atāpta.
• 3. Priebalsių žodžio gale ir prieš s kaita:
  • k, kh, g, gh, c, j₁, h₁^[6] žodžio gale ar prieš s virsta k; pvz., √vāc – N. sg. *vāc + s → vāk.
  • ṭ, ṭh, ḍ, ḍh virsta į ṭ.
  • t, th, d, dh virsta į t; pvz., *ched + sya + ti → chetsyati;
  • p, ph, b, bh virsta į p.
  • ś, ṣ, ch, j₂, h₂^[6] prieš s virsta k, o žodžio pabaigoje virsta ṭ; pvz., √viś – N. sg.^[5] *viś + s → viṭ, √rāj N. sg.^[5] *rāj + s → rāṭ.
  • s žodžio gale bei atsidūrusi prieš s galūnę nepakinta, tačiau prieš s priesagą virsta į t; pvz., √ās – II asm. sg. ās + se → āsse; *vas + sya + ti → vatsyati.
  • Šaknys √diś, √dr̥ś ir √spr̥ś yra išimtys ir jų ś virsta k; pvz., √diś → N. sg.^[5] dik.
  • jei aukščiau paminėti kitimai įvyksta šaknyje, prasidedančioje b-, d-, g- ir besibaigiančioje -bh, -dh, -gh arba -h, aspiracija persikelia į šaknies pradžią; pvz., *bandh + sya + ti → bhantsyati; *a + doh + t → adhok.
• 4. s cerebralizacija:
  • s (esanti ne žodžio gale ir ne prieš r) po garsų k, r bei balsių ir dvibalsių (išskyrus a ir ā) tampa ṣ; pvz., a + kār + sam → akārṣam. Jei tarp balsio ar dvibalsio ir s yra anusvara arba visarga, ji cerebralizacijos nestabdo.
  • junginys sdh cerebralizuojasi į ḍh.
  • žodžiai √puṃs, √niṃs, √hiṃs yra išimtys; pvz., N. sg.^[5] puṃsā.
• 5. priebalsių sandhi su t, th, dh ir n:

• 6. vidiniai balsių ir dvibalsių kitimai

• • jei žodžio viduryje esantys e, ai, o, au atsiduria prieš balsį, dvibalsį arba y, vyksta tokie kitimai:
    • e → ay; pvz., ne + āmi → nayami.
    • ai → āy.
    • o ir au → āv; pvz., bho + vati → bhāvati.

• 7. n cerebralizacija:
  • jei tuoj po n seka balsis, dvibalsis ar priebalsiai y, r, l, v, o bet kurioje vietoje prieš n yra ṣ, r, r̥, ṝ, tuomet ta n virsta į ṇ; pvz., vyr. g. įnagininkas sundareṇa devena.
  • tačiau jei tarp ṣ, r, r̥, ṝ ir n įsiterpia palataliniai (c, ch, j, jh), cerebraliniai (ṭ, ṭh, ḍ, ḍh) ar dantiniai (t, th, d, dh) priebalsiai, cerebralizacija nevyksta; pvz., kr̥tena.

• 8. kiti sonantų^[8] kitimai:
  • nosinis garsas prieš priebalsį virsta atitinkamos eilės (varga) nosiniu sonantu, o prieš pučiamusius garsus (ś, ṣ, s) – anusvara; pvz., gam + tum → gantum; yu + n + j + anti → yuñjanti; yu + n + j + kte → *yu + n + kte → yuṅkte.
  • c ir j, atsidūrę prieš n, sudaro cñ ir jñ; pvz., N. sg.^[5] rājan → D. sg.^[9] rājñe.
  • jei žodis izoliuotoje formoje baigiasi ñ arba anusvara, tada jos atitinkamai virsta n ir ṅ; pvz., √udañc → N. sg.^[5] *udañcs → *udañ → udaṅ.
  • metatezė – jei po priebalsio yra ar, ār, al, o po jų kṣ, ṣt, pt, ps, tada anksčiau minėti dvigarsiai virsta atitinkamai ra, rā, la; pvz., darś + sya + ti → *dark + syati → *darkṣyati → drakṣyati.

• 9. priebalsių sudvejinimas
  • neretai senuose tekstuose po r einantis priebalsis gali būti sudvejintas; pvz., dirghaḥ = dirgghaḥ.

Balsiai sanskrito žodžių šaknyse gali būti 3 laipsnių: silpnojo, normaliojo (guṇa) ir stipriojo (vr̥ddhi). Skirtingose gramatinėse formose panaudojami skirtingi šaknies laipsniai. Žemiau pateikta balsiokaitos tvarka skirtinguose laipsniuose (paryškintas variantas paprastai pateikiamas žodyninėje žodžio šaknyje):

Pavyzdžiai:

• √kr̥t – būtojo laiko dalyvis (silpn. l.) – kr̥ta, esamojo laiko VIII kl. (guṇa) – karoti, perfectum laikas (vr̥ddhi) – cakāra;
• √bhū – esamojo laiko I kl. (guṇa) – bhavati, būtojo laiko dalyvis (silpn. l.) – bhūta.

• Dvandva. Vienu žodžiu apibūdinami keli vienarūšiai objektai. Pvz., aśvagajau – „arklys ir dramblys“. Pirmą dėmenį sudaro žodžio kamienas, antrą – žodis su galūne. Šiuo atveju, dviskaitos galūnė nuorodo, kad objektai yra du. Aśvagajāḥ nurodytų, kad objektų yra daugiau nei 2 (daugiskaitos galūnė), „arklys ir drambliai“, „arkliai ir drambliai“ arba „arkliai ir dramblys“. Tradicinės dvandvos poros dažnai išreiškiamos ir vienaskaita Mitravarunaḥ („Mitra ir Varuna“), candrasūryaḥ („Mėnuo ir Saulė“).
• Tatpuruša. Sudaro objektas ir nuo jo priklausomas apibūdinantis žodis, pateiktas kamieno forma. Pvz., deva+datta – „dievo duotas“.
  • Karmadharaja; Tatpurušos potipis. Pirmasis dėmuo yra antrojo žodžio pažyminys, pvz., mahārāja („didysis karalius“).
• Bahuvryhi. Sudėtiniu žodžių junginys funkcinuoja kaip būdvardis, nusakantis objekto savybes. Pvz., kārpaṇyadoṣopahatasvabhāvaḥ – junginį sudaro žodžiai „gailestis-nuodėmė-pažestas-prigimtis“, tačiau prasminė reikšmė yra „turintis prigimtį, pažeistą gailesčio nuodėmės“ (BhG 2.8).
• Amredita. Pakartojimas, nurodantis intensyvumą, paplitmą. Pvz., uparyapari („aukštai aukštai“, nuo upari – „aukštas“), divedive („diena iš dienos, kasdien“). Paprastai nurodomas vietininko linksniu.
• Avjajybhava. Su įvardžiais ar kitomis pagalbinėmis kalbos dalimis sudaryti junginiai Pvz., pratyakṣam – „akivazdžiai“ (pažodžiui, „priešais akį“).

Sanskritui būdingas redukuotas vokalizmas, sudėtingas konsonantizmas, kiekybinė balsių kaita. Yra 8 linksniai, 3 giminės, 3 skaičiai, sudėtinga veiksmažodžio laikų ir nuosakų sistema, 3 rūšys. Išplėtota sudurtinių žodžių daryba, daug sinonimų.

Veiksmažodžiai sanskrite asmenuojami kaip ir lietuvių kalboje, tačiau pasižymi tuo, kad turi dviskaitos formą, kuri lietuvių kalboje beveik išnykusi.

Sanskrito veiksmažodžiai turi vieną iš dviejų arba abidvi formas: parasmaipada (activum) ir atmanepada (medium). Parasmaipada forma nurodo, kad veiksmas atliekamas paties veikėjo, o atmanepada – kažkieno kito veikėjo pageidavimu. Iš tiesų, skirtis tarp šių formų yra nežymi.

Galūnių paradigmų lentelė:

Esamojo laiko sistemą sudaro esamasis laikas (praesens), geidžiamoji nuosaka (optativus), liepiamoji nuosaka (imperativus) ir imperfektas (imperfectus). Esamojo laiko sistemoje veiksmažodžiai priskiriami vienai (ar kelioms) iš 10-ies skirtingų klasių ir pagal tos klasės ypatumus yra kaitomi. Klasės gali būti tematinės (šaknis + tema a + galūnė) ir atematinės (šaknis (+ priesaga) + galūnė). Pastarieji veiksmažodžiai pasižymi ženklia kaita dėl vidinių sandhi taisyklių, taip pat skirtingų šaknies laipsnių kaita.

Žemiau pateiktos 4 veiksmažodžių klasės ir jų požymiai:

Tematinės klasės

I klasės (bhavādi) asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis guṇa laipsnyje + tema a + galūnė. I asmenyje tema a virsta į ā. Žemiau pateiktas žodžio (kamieno) √vad („kalbėti“) asmenavimas esamajame laike, I-oje asmenavimo klasėje (asmenuotėje). Taip pat pateiktas I-os klasės žodžio √jay („aukoti“) asmenavimas atmanepada formoje.

I-os klasės išimtys (t. y., įgauna kitokią šaknį, nei turėtų pagal taisykles): √gam – gacchati, √yam – yacchati, √sthā – tiṣṭhati, √pā – pibati, √ghrā – jighrati, √sad – sīdati, √guh – guhati, √daṃś – daśati, √hvā/hve – hvayati

IV klasės (divādi) asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis silpnajame laipsnyje + tema ya + galūnė. Žemiau pateiktas žodžio √naś („prapulti“) asmenavimas.

IV-os klasės išimtys (t. y., įgauna kitokią šaknį, nei turėtų pagal taisykles): √tam – tāmyati, √bhram – bhrāmyati, √śām – śāmyati, √kram – krāmyati, √div – dīvyati, √jan – jāyate, √man – manyate, √mad – mādyati, √pr̥ – pūryati, √gā – gāyati, √vā – vāyati, √pyā – pyāyati, √dhyā – dhyāyati

VI klasės (tudādi) asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis silpnajame laipsnyje + tema a + galūnė. Žemiau pateiktas žodžių √viś („įeiti“) ir √rud („raudoti“) asmenavimas.

VI-os klasės išimtys (t. y., įgauna kitokią šaknį, nei turėtų pagal taisykles): √iṣ – icchati, √r̥ – r̥cchati, √vas – ucchati, √lip – limpati, √lup – lumpati, √muc – muñcati, √sic – siñcati, √vid – vindati, √tr̥p – tr̥mpati, √dā – dyati, √śā – śyati, √sā – syati, √kṝ – kirati, √tṝ – tirati

X klasės (curādi) asmenuotė sudaroma tokiu principu: žodžio šaknis (laipsnis neišskirtas) + tema aya + galūnė. Kartais ši klasė nėra laikoma atskira klase, o kauzatyvu. Žemiau pateiktas žodžio √cur („vogti“) asmenavimas.

X-os klasės dažnesni žodžiai: √cur – corayati, √tul – tolayati, √pr̥ – pārayati, √pīḍ – pīḍayati, √taḍ – tāḍayati

Atematinės klasės

Atematinės klasės neturi temos, t. y. veiksmažodžio galūnė dedama tiesiai prie šaknies. Be to, atematinėse klasėse yra skirtingos vietos su silpnosiomis ir stipriosiomis formomis. Yra 13 stipriųjų formų, kuriose šaknis yra guna laipsnyje: esamojo laiko vns. 1, 2, 3 asm. (parasmaipada), imperfekto vns. 1, 2, 3 asm. (parasmaipada), imperatyvo vns., dvs., dgs. 1 asmuo (parasmaipada ir atmanepada) bei vns. 3 asmuo (parasaipada).

II klasės asmenuotė sudaroma galūnę dedant prie šaknies. Dėl vidinių sandhi formos labai kinta. Žemiau pateiktas žodžio √as („būti, esėti“) asmenavimas [atkreiptinas dėmesys į stipriųjų as ir silpnųjų s šaknies formų kaitą].

III klasės asmenuotė sudaroma galūnę dedant prie šaknies bei pridedant šaknies reduplikacinę priesagą. Žemiau pateiktas žodžio √dhā („dėti, suteikti“) asmenavimas [atkreiptinas dėmesys į šaknies pokyčius dėl vidinių sandhi]. III klasėje es. l. daugiskaitos 3 asmens galūnė skirasi nuo kitų klasių (-ati).

V ir VIII klasės iš esmės sudaromos tuo pačiu principu – tarp šaknies ir galūnės įterpiant pagal formos stiprumą kintamą elementą o/u (šaknims, kurios baigiasi -n, 8 kl.) arba no/nu (šaknims, kurios baigiasi balsiu, 5 kl.). Žemiau pateiktas žodžio √tan („tįsti, tempti“) asmenavimas.

VII klasėje kintamasis elementas na/n įsiterpia tiesiai į šaknį (intarpas). Žemiau pateiktas žodžio √yuj („jungti“) asmenavimas.

Imperfektas sanskrite nurodo praeities veiksmą, kuris nėra baigtas. Tačiau ryškių ribų tarp imperfekto ir perfekto nėra. Šis laikas sudaromas tokiu principu: augmentas a + žodžio kamienas + galūnė. Augmentas visad eina priešais kamieną, t. y., po priešdėlių, pvz., samabhavam. Po priešdėlių augmentas kinta pagal išorines sandhi taisykles (pvz., ni + a + √gam + galūnė = nyagaccham). Jei po augmento einanti šaknis prasideda balsiu, tuomet ta šaknis įgauna vr̥ddhi laipsnį, pvz., a + √īkṣ + galūnė = aikṣe.

Žemiau pateiktas žodžio √bhram („klaidžioti“) asmenavimas parasmaipada forma bei žodžio √jan („gimti“) asmenavimas ātmanepada forma.

Imperatyvas (liepiamoji nuosaka) nurodo veiksmą, kurio įvykdimo reikalaujama/primygtinai pageidaujama.

Žemiau pateiktas žodžio √bhr̥ („nešti, laikyti“) asmenavimas parasmaipada bei ātmanepada formomis.

Optatyvas (geidžiamoji nuosaka) nurodo veiksmą, kurio įvykimas pageidaujamas arba galėtų įvykti tam tikromis sąlygomis (iš dalies atitinka tariamąją nuosaką). Sudaromas prie šaknies pridėjus priesagą (tematinėms klasėms e/ey, atematinėms – ya) ir atitinkamą galūnę.

Žemiau pateiktas žodžio √bhr̥ („nešti, laikyti“) asmenavimas parasmaipada bei ātmanepada formomis.

Sanskrite būsimasis laikas sudaromas iš esamojo laiko šaknies formos ir galūnių, tik pridedama priesaga -sya- arba -iṣya-. Pvz., nuo šaknies √kath („pasakoti, kalbėti“) būsimasis laikas yra kathiṣyati („[jis] pasakos“).

• Kauzatyvas (causativus) sanskrite nurodo veiksmą, sukeliantį kitą veiksmą, t. y., darymą kažko, kad atsitiktų pageidaujamas veiksmas. Kauzatyvą galima sudaryti teoriškai iš kiekvienos veiksmažodžio šaknies, jis netranzityvius veiksmažodžius paverčia tranzityviais (keliančiais galininko poreikį: „daryti – ką?, sakyti – ką“). Kauzatyvas sudaromas prie šaknies guna arba vridhi laipsnyje pridėjus priesagą -aya-; pvz., √vr̥t („suktis“) → vartayate („sukti, vartyti“). Kokio laipsnio šaknį reikia naudoti nulemia daug faktorių, pvz., -ī, -i, -u, -ū, -r̥ balsiais besibaigiančios šaknys gaus vridhi laipsnį, o priebalsiu besibaigiančios, tačiau prieš jį turinčios -i-, -u-, -r̥- šaknys gaus guna laipsnį. Yra keletas šaknų, kur priesaga tampa -paya-, pvz., √r̥ („judėti“) → arpayati („mesti“).

• Desideratyvas (desiderativus) – forma, nurodanti troškimą atlikti veiksmą. Dažniausiai vartojamas tik esamojo laiko parasmaipados formose, nors Vedose gali būti sudarytas ir iš kitų formų. Formulė: reduplikacijos skiemuo + √s.l. + sa/iṣa + galūnė. Pvz., √bhū → bubhūṣati („nori, kad būtų“).

• Intensyvas arba frekventatyvas (intensivus, frequentativus) atitinka lietuvių k. dažninį laiką – reiškia nuolat besikartojantį veiksmą. Sudaromas esamojo laiko formose. Turi reduplikaciją, šaknis gali būti tiek silpnajame, tiek guna laipsnyje, kartais gauna priesagą ī. Pvz., √pr̥ → pāparti/pāparīti („pildinėja“, „vis pildo“). Atmanepados intensyvas turi priesagą -ya-. Pvz., √mr̥j → marmr̥jyate („trininėja“, „vis trainioja“).

• Neveikiamoji rūšis arba pasyvas (passivum) žymi pasyvų, per kitą asmenį atliekamą veiksmą. Sudaroma iš silpnojo šaknies laipsnio, priesagos ya ir Atmanepados galūnių. Pvz., √sr̥p → sr̥pyate („šliaužiamas“).

• Bendratis klasikiniame sanskrite sudaroma prie šaknies silpnajame laipsnyje pridėjus priesagą -tum; pvz.; √kr̥ → kr̥tum („daryti, kurti“).

Perfektas (perfectum) sanskrite nurodo laiką, žymintį baigtą veiksmą, kurio padariniai yra matomi einamuoju momentu. Tačiau klasikiniame sanskrite perfekto ir imperfekto ribos nėra ryškios, šie laikai vartojami sinonimiškai.

Perfekto sudarymas nesusijęs su veiksmažodžių klasėmis, naudojamomis esamojo laiko sistemoje. Sudarymo principas: reduplikacijos skiemuo + √silpnasis/guna/vridhi + galūnė.

Reduplikacijos taisyklės:

• Priebalsių reduplikacija:
  • jei šaknis prasideda grupe priebalsių, tai reduplikacijos skiemenyje paprastai kartojamas pirmasis; pvz., √svāp → suṣvapa.
  • gomuriniai priebalsiai reduplikacijos skiemenyje keičiami palataliniais (k, kh → c; g, gh, h → j); pvz., √kr̥ → cakāra, √hu → juhāva.
  • aspiruotas priebalsis atkartojamas neaspiruotu; pvz., √bhī → bibhāya.
  • jei šaknis prasideda grupe priebalsių, kurių pirmas yra šnypščiamasis (s, ṣ, ś), o kitas trankusis, tai reduplikacijos skiemenyje atkartojamas tik trankusis; pvz., √sthā → tasthā.
• Balsių reduplikacija:
  • šaknies i arba ī reduplikacijos skiemenyje tampa i; pvz., √nī → ninaya.
  • šaknies u arba ū reduplikacijos skiemenyje tampa u; pvz., √yuj → yuyoja.
  • šaknies a, ā arba r̥ reduplikacijos skiemenyje tampa a; pvz., √kr̥ → cakāra.
• Išimtys:
  • jei šaknis prasideda balsiu, tai reduplikacijos skiemenyje jis atkartojamas; pvz., √as → āsa; √i → iyāya.
  • jei šaknis kaitoma pagal samprasarana taisykles, tai reduplikacijos skiemuo bus silpnajame laipsnyje; pvz., √vac → uvāca.
  • jei šaknis prasideda an/ar + priebalsis, tai reduplikacijos skiemuo bus ān; pvz., √arth → ānartha.
  • šaknis √vid („žinoti“) reduplikacijos nepatiria (vid → veda).

Perfekto stipriosios formos yra parasmaipada vienaskaitos 1, 2 ir 3 asmenys. Jose šaknis bus guna laipsnyje, o jeigu šaknis baigiasi balsiu arba šaknis sudaryta „(bet kokia raidė +) a + priebalsis“ – vridhi laipsnyje. Plg., √kṣip → cikṣepa (guna) ir √gam → jagāma (vridhi). Šaknis vridhi laipsnyje tokiu atveju bus 3 ir 1 (pasirinktinai) asmenyse. 2 asmuo bet kokiu atveju bus guna laipsnyje. Visos kitos formos yra silpnos, jose šaknis bus silpnajame laipsnyje.

Parasmaipada

Ātmanepada

Nuo išvestinių veiksmažodžio formų (kauzatyvų, denominatyvų) sudaromas aprašomasis perfektas. Jis sudaromas iš žodžio šaknies, priesagos ām ir perfekto formos nuo kurio nors iš šių veiksmažodžių: as, kr̥ arba bhū. Pavyzdžiui, perfektas nuo kauzatyvo devayati („žaisdinti“) yra devayāmāsa.

Aoristas yra vienas iš būtųjų laikų, dažnas Vedose, bet klasikiniame sanskrite sutinkamas nedažnai. Sanskrite yra 7 aoristai, kurie skirstomi į sigmatinius (su priesaga s) ir asigmatinius. Aoristo galūnės sutampa su imperfekto, visad turi augmentą.

Asigmatiniai aoristai:

• 1. Sudaromas nuo šaknų, kurios baigiasi -ā (bei šaknies bhū). Formulė: a + √ + galūnė (P.). Pvz., aoristas (vns. 3) nuo dhā yra adhāt.
• 2. Aoristas su tema a. Formulė: a + √ + a + galūnė (P., A.). Pvz., aoristas (vns. 3) nuo sic yra asicat.
• 3. Aoristas su reduplikacija ir tema a. Formulė: a + redupl. + √ + a + galūnė (P., A.). Pvz., aoristas (vns. 3) nuo dr̥ś yra adīdr̥śat.

Sigmatiniai aoristai:

• 4. Formulė: a + √ + s + galūnė (P., A.). Parasmaipados vns. 2 ir 3 asmens galūnės īs, īt, o dgs. 3 – ur. Pvz., aoristas (vns. 3) nuo dah yra adhākṣīt.
• 5. Formulė: a + √ + iṣ + galūnė (P., A.). Parasmaipados vns. 2 ir 3 asmens galūnės īs, īt, o dgs. 3 – ur. Pvz., aoristas (vns. 1) nuo pu yra apāviṣam (bet vns. 3 apāvīt, dėl kontrakcijos).
• 6. Formulė: a + √ + siṣ + galūnė (P.). Parasmaipados vns. 2 ir 3 asmens galūnės īs, īt, o dgs. 3 – ur. Sudaromas nuo šaknų, kurios baigiasi -ā. Pvz., aoristas (vns. 1) nuo yā yra ayāsiṣam (bet vns. 3 ayāsīt, dėl kontrakcijos).
• 7. Formulė: a + √ + sa + galūnė (P., A.). Pvz., aoristas (vns. 3) nuo diś yra adikṣat.

Aoristo injunktyvas yra reta, rudimentinė forma, dažniausiai naudojama draudimui išreikšti (kaip imperatyvas), taip pat reiškianti veiksmą, vykusį, vykstantį ir vyksiantį visuose laikuose. Neturi augmento. Pvz., mā bhūḥ („nebūk! „, nuo bhū), man nāpagā asaḥ (“manęs nevengianti buvai/esi/būsi“ [AV, 6.8]).

Prekatyvas arba optatyvas nuo aoristo kamieno sudaromas iš šaknies silpnajame laipsnyje, priesagos yās ir optatyvo galūnių. Pvz., nuo bhū – bhūyāsam, bhūyās, bhūyāt.

Dalyviai yra linksniuojamosios veiksmažodžio formos. Sanskrito dalyvių sistema panaši į lietuvių kalbos.

• Būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis sudaromas prie šaknies (silpnajame laipsnyje) pridėjus priesagą -ta (vyr. g. ir neutr. g.; mot. g. -tā). Pvz., √kr̥ → kr̥taḥ („[su]kurtas“), kr̥tā („[su]kurta“).
• Būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyvis sudaromas prie neveikiamosios rūšies dalyvio kamieno pridėjus priesagą va(n)t (vyr. g.) arba vatī (mot. g.). Pvz., √kr̥ → kr̥tavat („[su]kūręs“; neutr.), kr̥tavan („[su]kūręs“; vyr. g.), kr̥tavatī („[su]kūrusi“).
• Esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis sudaromas prie šaknies (guna/silpn. laipsnyje) pridėjus priesagas -ya- ir -māna-. Pvz., √su → sūyamānaḥ („spaudžiamas“), sūyamānā („spaudžiama“).
• Esamojo laiko veikiamosios rūšies Parasmaipados dalyvis sudaromas prie šaknies (guna laipsnyje) pridėjus priesagas -a(n)t (vyr. g.) arba -antī (mot. g.). Pvz., √pat → patat („krentantis, krentąs“; neutr.), patan („krentantis, krentąs“; vyr. g.), patantī („krentanti“).
• Esamojo laiko veikiamosios rūšies Atmanepados dalyvis sudaromas prie šaknies (guna laipsnyje) pridėjus priesagas -āna- arba -māna-. Pvz., √jan → janamānaḥ („gimstantis“; vyr. g.), janamānā („gimstanti“).
• Būsimojo laiko veikiamosios rūšies dalyviai (tiek parasmaipada, tiek atmanepada) sudaromi lygiai kaip esamojo laiko tik turi būsimojo laiko priesagą -sya-. Pvz., √bhū → bhaviṣyan[t] („būsiantis, būsiąs“).
• Būsimojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis sudaromas prie šaknies pridėjus priesagas -ta- ir -ya-. Pvz., √śru → śrotavyaḥ („girdėsimas“, vyr. g.), śrotavyā („girdėsima“).
• Reikiamybės dalyvis (gerundyvas) sudaromas prie šaknies pridėjus priesagą -ya-. Pvz., √vac → vākyaḥ („sakytinas“), vākyā („sakytina“).
• Perfekto veikiamosios rūšies Parasmaipados dalyvis sudaromas pridėjus prie perfekto kamieno priesagą -vaṃs/-uṣī. Pvz., √ru → ruruvaḥ („riaumojęs“, vyr. g.), ruruvaṃs („riaumojęs“, neutr.), rurūṣī („riaumojusi“, mot. g.).
• Perfekto veikiamosios rūšies Atmanepados dalyvis sudaromas pridėjus prie perfekto kamieno priesagą -āna-. Pvz., √ruc → rurucānaḥ („švytėjęs“ vyr. g.), rurucānā („švytėjusi“).
• Padalyvis (absoliutivus) yra nekaitoma forma, sudaroma pridėjus priesagą -tvā arba -ya prie šaknies silpnojo laipsnio. Pvz., √ga → gatvā („ėjus“).

Daiktavardžiai (kaip ir būdvardžiai, įvardžiai, dalyviai) kaitomi giminėmis, skaičiais, linksniais.

Žemiau pateiktas vyriškosios giminės žodžio √deva („dievas“), kurio kamienas baigiasi -a, linksniavimas, to paties kamieno niekatrosios giminės žodžio √vana („miškas“) linksniavimas, bei moteriškos giminės -ā' besibaigiančio kamieno žodžio √kanyā („mergelė“) linksniavimas.

Žemiau pateiktas vyriškosios giminės žodžio √agni („ugnis“), niekatrosios giminės žodžio √vāri („vanduo“) ir moteriškosios giminės žodžio √mati („mintis“), kurių kamienas baigiasi -i, linksniavimas.

Žemiau pateiktas vyriškosios giminės žodžio √vāju („vėjas“), niekatrosios giminės žodžio √madhu („medus“) ir moteriškosios giminės žodžio √dhenu („pieninga karvė“), kurių kamienas baigiasi -u, linksniavimas.

Žemiau pateiktas moteriškosios giminės žodžio √devī („deivė“), priklausančio -ī kamieno linksniuotei, ir moteriškosios giminės žodžio √vadhū („nuotaka“), priklausančio -ū kamieno linksniuotei, linksniavimas.

Žemiau pateiktas moteriškosios giminės žodžio √śrī („gerovė“), priklausančio šakninio -ī kamieno linksniuotei, ir moteriškosios giminės žodžio √bhū („žemė, dirva“), priklausančio šakninio -ū kamieno linksniuotei, linksniavimas.

Žemiau pateiktos žodžių, kurių kamienas baigiasi -r̥, linksniavimo paradigmos. Šio kamieno žodžiai skirstomi į dvi grupes – veiksmažodinius daiktavardžius, įvardinančius veiksmo atlikėją, ir gimininę priklausomybę nurodančius žodžius. Veiksmažodiniai daiktavardžiai sudaromi prie veiksmažodžio šaknies guṇa laipsnyje pridėjus priesagą (i)tr̥/(i)tar, pvz., √kr̥ + tr̥ → kartr̥/kartar („daryti“ – „darytojas“); √vac + tr̥ → vaktr̥/vaktar („kalbėti“ – „kalbėtojas“). Šie žodžiai vyriškoje ir niekatrojoje giminėje linksniuojami pagal žemiau esančią paradigmą. Moteriška giminė sudaroma pridėjus -ī (kartr̥ → kartrī) ir linksniuojama pagal -ī paradigmą. Giminės ryšius nurodantys žodžiai (matr̥, pitr̥, bhrātr̥ ir kt.) linksniuojami skirtingai, nei veiksmažodiniai daiktavardžiai (stipriosiose formose [sg. ir du. N, V, Acc., pl. N, V] gauna guṇa laipsnį).

Žemiau pateiktos žodžių, kurių kamienas baigiasi priebalsiu, linksniavimo paradigmos. Šios linksniuotės pasižymi tuo, kad tarp šaknies ir galūnės vyksta vidiniai sandhi kitimai (prieš galūnes -bhām, -bhis, -bhyas, -su – išoriniai sandhi kitimai). Pavyzdys pateiktas su žodžiu vāc („kalba“) ir jagat („pasaulis“).

Žemiau pateiktos žodžių, kurių kamienas baigiasi -as, linksniavimo paradigmos. Šio kamieno žodžiai dažniausiai būna niekatrosios giminės. Pateiktas pavyzdys su žodžiu manas („mintis, protas“), taip pat greta pateiktas moteriškos giminės žodis uṣas („aušra“), ten, kur skiriasi nuo niekatrosios.

Taip pat pateiktas žodžių, kurių kamienas baigiasi -an, linksniavimas, pavyzdys su žodžiu rājan (vyr. g., „valdovas“). Žodžiai, kurie baigiasi -man arba -van, silpnosiose formose išlaiko guna laipsnį (pavyzdys su žodžiu brahman – „Brahmanas“).

Dvibalsiu besibaigiantys kamienai pasižymi savitu linksniavimu.

Sanskrito būdvardžiai, kaip ir daiktavardžiai, kaitomi skaičiumi ir linksniu, jų linksniavimas toks pats, kaip tos pačios kamieno galūnės daiktavardžio. Jie yra derinami prie daiktavardžio. Būdvardžių kaitymas gimine vyksta tokiu principu: didelė dalis būdvardžių, kurie vyriškoje ir niekatrojoje giminėje baigiasi -a, moteriškoje giminėje gaus galūnę -ā, pvz., śukla (baltas) – śuklā (balta). Tačiau dalis būdvardžių moteriškoje giminėje gaus galūnę -ī, pvz., sundara (gražus) – sundarī (graži). Dalyvinės darybos būdvardžiai su galūne -ta, moteriškoje giminėje visada gaus galūnę -tā.

Sanskrito įvardžiai kaitomi skaičiumi, linksniu, gimine ir derinami prie daiktavardžio.

Žemiau pateiktas įvardžio saḥ „tas, jis“ linksniavimas. Tuo pačiu principu linksniuojama daug kitų įvardžių (kaḥ, kataraḥ, anyaḥ, eṣaḥ, yaḥ).

Žemiau pateiktas įvardžio ayam/iyam/idam „šitas/šita/šitai“ linksniavimas.

Žemiau pateiktas įvardžių aham “aš„ (kamienas √mat) ir tvam “tu“ (kamienas √tvat) linksniavimas. Skliaustuose nurodytos enklitinės formos.

• Sanskritiškos kilmės terminai ir vardai
• Substratas Vedų sanskrite

 

Vikipedija Sanskritas

Vikiteka: Sanskritas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• san Duomenys apie kodu „san“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• Monier Williams sanskrito-anglų k. žodynas (parengtas Monier Monier-Williams)
• Sanskrito-anglų k. žodynas Spoken Sanskrit
• Wolfgang Morgenroth. Lehrbuch Des Sanskrit – sanskrito vadovėlis (vokiečių k.)
• Sanskrito gramtinio kaitymo programa
• Visi svarbiausi indiški tekstai (tame tarpe – sukurti sanskritu) – Getingeno univesiteto pateiktos transliteracijos
• Raskrita – kai kurių sanskritiškų tekstų vertimai į lietuvių kalbą

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.