Indologija
Indologija – orientalistinė akademinė disciplina, tyrinėjanti Indijos subkontinento istoriją, kultūrą bei lingvistines tradicijas. Dar vadinama Pietų Azijos studijomis.
Indologiją iš esmės galima laikyti tarpdalykine sąvoka, kuri šiam regionui tirti taiko daugelio kitų mokslų (kultūrinė ir socialinė antropologija, kalbotyra, filologija, istorija, religijotyra ir t. t.) metodus.
Indologija apima ir Pietų Azijos mokslo, meno ir architektūros tyrimus.
Indologai paprastai didelį dėmesį skiria Pietų Azijos kalbų studijoms, ypač klasikinių – sanskrito, pali arba klasikinių tamilų bei persų kalbų. Šių kalbų mokėjimas dažnai laikomas būtina sąlyga indologijos tyrimams.
Kaip akademinė disciplina ėmė formuotis XVIII ir XIX amžiaus sandūroje. Ryškiausia figūra indologijos mokslo formavimesi buvo Viljamas Džounsas (1746–1794), 1784 metais įkūręs Bengalijos Azijos draugiją (Asiatic Society of Bengal) Kalkutoje.
Lietuvoje indologija dėstoma Vilniaus universiteto Orientalistikos centre (nuo 2018 m. Azijos ir transkultūrinių studijų institute) ir VDU Azijos studijų centre.[1]
Istorija
redaguotiIndologijos pradžia laikoma XVIII–XIX a. sandūra, kai pastebėti panašumai tarp sanskrito ir klasikinių Europos kalbų, ir Viljamo Džounso inciatyva įsteigta Azijos draugija, pradėjusi sistemingai rinkti bei tyrinėti senuosius indų tekstus. Netrukus (1785 m.) Čarlzas Vilkinsas išvertė į anglų kalbą „Bhagavadgytą“, hindų teisės veikalus ėmėsi tyrinėti Henris Kolbrukas, indų lieteratūros tekstus vertė Horasas H. Vilsonas.
1814 m. prancūzai Paryžiaus universitete įkūrė pirmąją indologijos katedrą, 1818 m. vokiečiai pasiekė įkurdami indologijos padalinį Bonos universitete, o 1832 m. britai Oksfordo universitete įsteigė Džozefo Bodeno vardo sanskrito profesoriaus pareigybę (pirmasis ją užėmė H. H. Vilsonas).
XIX a. antroje pusėje Maksas Miuleris ir Teodoras Aufrechtas parengė pirmuosius „Rigvedos“ vertimus. Pradžioje daugiausia dėmesio skirta vediniams tekstams, tuo tarpu puranų, tantrų ir bendrai liaudies hinduizmo tyrinėjimai vykdyti vangiai. Per XIX a. indologai parengė daugybę indiškų tekstų vertimų, sanskrito ir kitų senųjų kalbų gramatikų bei žodynų, kurie pasitarnauja ligšiol.[2]
Nors XX a. toliau plėtotos klasikinės studijos, tačiau daugiau dėmesio teko kitiems hinduizmo ir Indijos kultūros aspektams. Nuo XX a. vid. pradėtos plačiai iš antropologinės ir sociologinės pusės tyrinėti gausios indų socialinės grupės ir religinės šakos (pagr. tyrinėtojai M. N. Šrinivasas, Robertas Redfildas, Miltonas Singeris, Makkimas Mariotas, Ralfas Nikolsas, Lui Diumonas). Imti tyrinėti sanskritizacijos procesai, socialinių grupių, kastų tarpusavio santykiai.[2]
XX a. pab. indologiją smarkiai paveikė vadinamosios subalterno studijos. Imta daugiau dėmesio skirti ne „elitaristinėms“ tradicijoms, bet represuotų mažumų, literatūros šnekamosiomis Indijos kalbomis tyrimams.[2]
Indologijos studijos padarė didelę įtaką pačių indų tautinei savipratai nei indiškojo paveldo tyrimams pačioje Indijoje. Kita vertus, Indijos mokslininkai ir reformatoriai (pvz., Ramas Mohanas Rojus, Svamis Vivekananda, V. S. Sukthankaras, R. N. Dandekaras, V. Raghavanas, A. K. Ramanudžanas ir kt.) ženkliai paveikė hinduizmo sampratą tiek pačioje Indijoje, tiek Vakaruose.[2]
Išnašos
redaguoti- ↑ Indologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Indology.Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.p. 99–100