Retija

Retijos provincija vakaruose ribojosi su Helvetija (Aukštutinė Germanija), rytuose su Noriku, šiaurėje su Vindelicija, pietuose su Cizalpine Galija.

Šiaurinė Retija buvo germanų pasienio (lot. Limes Germanicus) dalis senovės Germanijoje, nusitęsianti 166 km pagal Dunojaus upę. Retija buvo sujungta su Italija per Alpių Resijos perėją ir Via Claudia Augusta.

Į buvusią Retijos provinciją dabar įeina rytinės Šveicarijos kantonai, Lichtenšteinas, vakarinės Austrijos Forarlbergo žemė ir didesnioji Tirolio žemės dalis, Vokietijos Badenas-Viurtembergo žemės pietrytinė dalis su Bodeno ežeru, Italijos Lombardijos provincijos šiaurinė dalis. Retijos provincijos Vindelicijos regionas, dabar tai rytinis Viurtembergas ir Bavarijos žemės rytinė dalis. Šiaurinė Retijos provincijos riba Romos imperijos imperatorių - Augusto ir Tiberijaus valdymo laikais buvo Dunojaus aukštupio dalis.

Istorijos raštuose minimi retai kaip galingiausia ir karingiausia Alpių kalnų regiono gentis, bet apie jų kilmę ir istoriją mažai žinoma. Titas Livijus aiškiai teigia, kad jie buvo etruskų kilmės. Junianas Justinas ir Plinijus Vyresnysis pranešė tradicija, kad jie buvo dalis žmonių, įsikūrusių Po lygumoje ir buvo galų išvyti į kalnus. Tada jie pasivadino „retais“ lyderio Reto garbei. Žymiai priimtinesnė žodžio kilmė yra iš keltų žodžio rait (kalnų šalis). Net jei retai buvo etruskų kilmės, tuo laiku, kai Retija buvo žinoma romėnams, ji priklausė galų gentims ir taip asimiliavo vietinius gyventojus, kad vėlesnių laikų retus galima laikyti galais, nors tarp jų buvo įsikūrusios ne galų gentys (lepontijai, euganėjai).

Tarp dabartinių vakarinės Austrijos (Retijos regionas) gyventojų dažnai paplitus Y chromosomos haplogrupupė G, kurios santykinai daugiau aptinkama senovėje etruskų gyvenamose srityse.

Retus pirmąkart (bet atsitiktinai) pamini Polibijus ir apie juos mažai buvo girdėti iki Romos respublikos pabaigos. Bet neabejojama, kad jie buvo nepriklausomi, kol Tiberijus ir Drusas juos pavergė 15 m. pr. m. e.

Iš pradžių Retija buvo atskira provincija, bet I a. pabaigoje prie jos buvo prijungta Vindelicija ir siena pastūmėta iki Nekaro upės. Tad Tacitas galėjo kalbėti apie Augusta Vindelicorum (Augsburgas) kaip apie „Retijos provincijos koloniją“. Visa provincija, įskaitant Vindeliciją, iš pradžių buvo valdoma karinio prefekto, po to ją valdė prokuratorius. Retijoje nestovėjo nuolatinė armija ir ji pasitikėjo vietinių karių apsauga iki II a. Markui Aurelijui valdant Retijai vadovavo Legio III Italica, įsikūrusio Castra Regina (Regensburgas) 179 m., vadas.

Diokletiano laikais Retija buvo vicarius Italiae vyskupijos dalis ir buvo padalinta į Pirmąją Retiją (lot. Raetia prima) ir Antrąją Retiją (lot. Raetia secunda), arba Vindeliciją. Riba tarp jų nėra aiški.

Dėl germanų genčių nuolatinių antpuolių III a. vakarinė ir šiaurinė Retijos provincijos siena buvo nustumta atgal piečiau ir 450 m. Romos imperija kontroliavo tik pietinius Alpių kalnų Retijos regionus.^[1]

Per paskutinius Vakarų Romos imperijos metus Retija buvo apleista, bet ją užėmus ostgotams ir valdant Teodorikui Didžiajam, ji iš dalies suklestėjo.

Šalis labai kalnuota ir jos gyventojai, kai neplėšikaudavo, versdavosi gyvulininkyste ir medienos kirtimu, retai užsiimdami žemdirbyste. Tačiau kai kurie slėniai buvo derlingi, ir juose buvo auginami javai ir vynmedžiai, kurių vynas vėliau buvo laikomas lygiaverčiu Italijos vynui. Augustas mėgo Retijos vyną labiau už kitus. Buvo gan svarbi prekyba derva, medum, vašku ir sūriu.