Pijus IX (lot.Pius PP. IX, it.Pio Nono, tikrasis vardas: it.Giovanni Maria Mastai-Ferretti, 1792 m. gegužės 13 d. – 1878 m. vasario 7 d.) – palaimintasis popiežius, 255-as katalikų bažnyčios vadovas, tarnystę ėjęs nuo 1846 m. birželio 16 d. iki 1878 m. vasario 7 d. Šiuolaikinės Romos teisių ir privilegijų sistemos kūrėjas.[1]
Šis straipsnis apie Popiežių Pijų IX. Apie kitus popiežius vardu Pijus skaitykite straipsnyje Popiežius Pijus. Apie asmenis, turinčius vardą Pijus skaitykite straipsnyje Pijus.
Giovanni Ferretti gimė 1792 m. gegužės 13 d. Senigalijoje (Italija). Studijavo Volterre Toskanos kolegijoje, vėliau teologiją Romoje. Kunigu įšventintas 1819 m. 1823–1825 m. dalyvavo katalikiškose misijose, Čilėje ir Peru. 1827 m. paskirtas Spoleto arkivyskupu. 1840 m. Ferretti tapo kardinolu.
1846 m., mirus popiežiui Grigaliui XVI, tapo jo įpėdiniu. Pasivadino Pijumi IX. Išrinktas popiežiumi, atsisakė Popiežiaus valstybės valdymą pakeisti konstituciniu valdymo būdu. 1848–1849 m. įvykdė liberalias reformas Popiežiaus srityje, dėl ko dalis Risordžimento dalyvių jame matė būsimą Italijos suvienytoją. 1849 m. vasarį, prasidėjus revoliucijai, buvo priverstas bėgti iš Romos. Jo globėju laikomas Prancūzijos imperatorius Napoleonas III, kurio kariuomenė popiežiaus prašymu buvo įvesta į Romą ir palaužė Popiežiaus srities gyventojų, reikalavusių demokratinių laisvių ir prancūzų bei austrų kariuomenės išvedimo iš Italijos, pasipriešinimą.
1870 m. Popiežiaus valstybei netekus valdžios visai Romai, atsisakė pripažinti jungtinę Italijos valstybę. Paskelbė dogmą apie nekaltą Švc. Mergelės Marijos prasidėjimą, paskelbė šventuoju ispanų inkvizitorių Pedro Arbuesą, pagarsėjusį žiaurumu ir nužudytą 1485 m. jo aukų giminaičių. 1870 m. sušaukė pirmąjį Vatikano susirinkimą, kuriame buvo priimta dogma dėl Popiežiaus neklystamumo tikybos ir moralės klausimais.
„Sillabuso“ („Svarbiausių mūsų laikų paklydimų sąrašo“, 1865), autorius. Šiame leidinyje pasmerkė tikinčiuosius, kurie simpatizavo panteizmui, natūralizmui, racionalizmui, liberalizmui, protestantizmui, socializmui. „Sillabusas“ smerkė visus, reikalaujančius bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, neigiančius popiežiaus pasaulietinę valdžią, laikančius pasaulietinės teisės viršenybę prieš bažnytinę, reikalaujančius sąžinės laisvės. Viename iš 80-ties paklydimų buvo sakoma: „Smerkiami tie, kurie pasakys, kad popiežius gali ir turi susitaikyti su progresu, liberalizmu, šiuolaikine civilizacija“. Čia sąžinės laisvė vadinama beprotybe, žodžio laisvė – „didžiu paklydimu“.
1848 m. paskyrė Vaclovą Žilinskį Vilniaus, o 1849 m. M. ValančiųŽemaičių vyskupu. 1864 m. ir 1866 m. protestavo prieš Rusijos vyriausybės represijas, vykdytas Katalikų bažnyčios atžvilgiu po 1863 m. sukilimo. 1867 m. paskelbė encikliką, kurioje pateikė faktus apie katalikų religinės praktikos suvaržymus Rusijoje ir Lenkijoje. Rusija į tai atsakė konkordato atšaukimu. Vatikano ir Rusijos santykiai dar pablogėjo popiežiui 1877 m. paskelbus memorandumą apie Rusijoje vykdytas represijas prieš katalikus.
Mirė 1878 m. vasario 7 d. Pijaus IX pontifikatas – pats ilgiausias Romos katalikų bažnyčios istorijoje (po apaštalo Petro). Pontifikatas truko 31 metus, 7 mėnesius bei 22 dienas. Buvo paskutinis popiežius, atlikęs ne tik dvasinės valdžios, bet ir Popiežiaus valstybės vadovo funkcijas. Palaidotas Romos Šv. Lauryno bazilikoje.
2000 m. rugsėjo 3 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė Pijų IX palaimintuoju.
Vikiteka