Vatikano I susirinkimas
Vatikano I susirinkimas – visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas, vykęs Vatikane (iš čia pavadinimas) 1869 m. gruodžio 8 d. – 1870 m. rugsėjo 20 d.[1] Reaguodamas į augančią racionalizmo, liberalizmo ir materializmo įtaką, susirinkimą sušaukė popiežius Pijus IX.[2]
Parengiamiesiems darbams vadovavo centrinė komisija ir pakomisės.[2] Formaliame susirinkimo atidaryme 1869 m. gruodžio 8 d. dalyvavo apytikriai 700 vyskupų (iš viso dalyvauti turėjo teisę ~1050).[2]
Vatikano I susirinkimas priėmė dvi dogmines konstitucijas: „De Filius“ ir „Pastor aeternus“.[1] „De Filius“ patvirtino Tridento susirinkimo suformuluotus katalikybės pagrindus, akcentavo išimtinę Bažnyčios teisę aiškinti tikėjimo tiesas, o „Pastor aeternus“ pripažino visišką jurisdikcinę popiežiaus valdžią Bažnyčioje bei popiežiaus neklystamumą tikėjimo ir doros klausimais.[1] Nepritariantieji popiežiaus neklystamumo dogmai susibūrė į Senkatalikių bažnyčią.[1]
Pasibaigus diskusijoms apie popiežiaus neklystamumą, susirinkimo dalyviams buvo leista keletui mėnesių išvykti iš Romos, tačiau sugrįžti jie nebegalėjo,[2] nes miestą užėmė Italijos kariuomenė.[1] Susirinkimui spėjus nuveikti tik nedidelę dalį planuotų darbų, 1870 m. rugsėjo 20 d. popiežius Pijus IX jį neribotam laikui sustabdė.[2]
Išnašos
redaguoti| Šis straipsnis apie katalikybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |