Hetitai

Hetitų pavadinimas buvo žinomas iš Biblijos, kur minima tauta חתי HTY. Patys hetitai savo šalį vadino Hatti, tačiau šis pavadinimas nebuvo hetitiškos kilmės, o perimtas iš anksčiau čia gyvenusių gyventojų – hatų. Savo kalbą hetitai vadino nesili ir save kildino iš Kanešo miesto (dab. Kiultepė).

Pagrindinis straipsnis – Hetitų istorija.

Hetitai, indoeuropietiška tauta, kartu su giminingomis Anatolijos tautomis, tokiomis, kaip luviai, palai, apgyvendino pusiasalį III ir II tūkst. pr. m. e. sandūroje. Iki tol pusiasalis buvo gyvenamas kitų tautų, kurių svarbiausia buvo hatai, pasiekę gana aukštą išsivystymo lygį ir sukūrę priešistorinius miestus Kapadokijos regione.

 

Viena pirmųjų hetitų gyvenviečių buvo Kussara Mažosios Azijos pietryčiuose (tiksli vieta neidentifikuota), tapusi pirmąja jų valstybės sostine. Kusaros valdovas Pithanas XVIII a. pr. m. e. pradėjo užkariavimus, ir užėmė vieną svarbiausių tuometinių miestų, asirų prekybinę gyvenvietę Kanešą (Kiultepę). Šis miestas davė pavadinimą hetitų kalbai, kuri vadinta (ka)nesitų kalba.

Pithanos įpėdinis Anitas tęsė pradėtus užkariavimus į šiaurę. Jis užkariavo vieną svarbiausių hatų miestų, Hatušą ir sulygino jį su žeme. Tačiau praėjus keletui kartų, karalius Labarnas II (1650–1620 m. pr. m. e.) atstatė Hatušą ir padarė ją visos karalystės sostine. Tam įvykiui pažymėti, Labarnas pasivadino Hatušiliu I. Taip vėliau vadinosi ne vienas valdovas. Taip buvo įkurta Senoji hetitų karalystė.

Tuo metu Karalystė užėmė visą Kapadokijos regioną Mažojoje Azijoje. Šalia jų valstybės iš visų pusių egzistavo kitų tautų valstybės: luvių valstybės Kicuvatna (pietuose), Arcava (vakaruose), ir Asuva konfederacija (šiaurės vakaruose), semitiškos Sirijos valstybės ir Mitanija pietryčiuose, Išuva rytuose, Hayasa-Azzi šiaurės rytuose. Miškingos Juodosios jūros pajūrio sritys šiaurėje buvo gyvenamos laukinių kaškų genčių.

Hatušilis didžiausią dėmesį kreipė į Siriją. Jis puolė Jamchado valstybę, o jo anūkas Muršilis I (1620 – 1590 m. pr. m. e.) sukūrė tikrą imperiją, užkariaudamas Šiaurės Siriją, Kilikiją, o 1595 m. pr. m. e. nusiaubė Babiloną.

Po Muršilio nužudymo Hetitų karalystė patyrė ilgalaikę krizę, kurios metu jos teritorija vėl susitraukė iki Kapadokijos regiono. Pietuose įsigalėjo huritai, užėmę Siriją ir Kilikiją (Hetitų Adaniją), kuri nuo tada vadinama Kicuvatna. Paskutiniajam hetitų senosios karalystės valdovui Telipinui nepavyko atkurti buvusios galybės.

1500-1430 m. pr. m. e., 70 metų laikotarpis yra žinomas kaip Hetitų vidurinė karalystė. Jo metu pasikeitė 6 valdovai, tačiau žinoma labai mažai. Tai – ne tiek atskiras istorijos laikotarpis, kiek tamsus pereinamasis periodas tarp senosios ir naujosios karalysčių. Šiuo metu hetitų karaliai mėgino užmegzti draugiškus santykius su Egiptu.

 

XV a. pr. m. e. pabaigoje valdė karalius Tudhalijas I, kurio laikais prasidėjo Hetitų imperijos atgimimas. Laikinai buvo sugrąžintos pietinės sritys. Po jo mirties vėlgi prasidėjo krizė, kurios metu šiaurinės tautos, – kaškai, Hayasa-Azzi federacija puldinėjo Hetitų valstybę, siaubė sostinę Hatušą.

Supiluliumas I XIV a. pr. m. e. viduryje, sėdęs į sostą nualintoje šalyje, sukūrė didžiausią kada buvusią Hetitų imperiją, siekusią Egėjo jūrą vakaruose, Eufrato aukštupį rytuose, Viduržemio jūrą ir Libano kalnus pietuose. Prilygo Egiptui ir Babilonijai. Kariavo dėl viešpatavimo Sirijoje. Jam valdant buvo nugalėti kaškai, sutriuškinta Mitanija. Jo sūnus Muršilis II tęsė užkariavimus ir Mažosios Azijos vienijimą.

1274 m. pr. m. e. Sirijoje, prie Kadešo susirėmė Mutvalio vadovaujama hetitų kariuomenė ir Ramzio II vadovaujama egiptiečių kariuomenė. Abi kariuomenės patyrė didžiulius nuostolius.

Po Kadešo mūšio rytuose augo nauja galybė – Asirija, o iš vakarų puldinėjo Jūros tautos. Pastarosios migravo į buvusias imperijos teritorijas, siaubė pakrantes. XII a. pr. m. e. Hetitų imperija žlugo, jos sostinė buvo sugriauta. Hetitų valstybėles užkariavo Asirija.

Pagrindinis straipsnis – Siro-hetitai.

Kovose nusilpusią hetitų imperiją 1200 m. pr. m. e. užpuolė laukinės gentys iš vakarų (egiptiečiai jas vadino jūrų tautomis). Tuomet hetitų valstybė suskilo, pakriko ir dar labiau nusilpo. Hetitų imperijos galia susitraukė iki valstybės branduolio Kapadokijos regione, o buvusios provincijos atsiskyrė kaip daugybė smulkių valstybių. Tuo metu aukšto lygio kultūrą tęsė buvusios pietrytinės provincijos, kuriose kalbėta luvių ir semitų kalbomis – Siro-hetitų (arba Neo-hetitų) valstybės. Čia egzistavo tokios valstybėlės, kaip Tabalis, Gurgumas, Kilikija, Karchemišas ir kt. VII a. pr. m. e. jų žemes užėmė Asirija.

Žlugus hetitų valstybei, išnyko ir jų kalba.

Manoma, kad Geležies amžius Artimuosiuose Rytuose prasidėjo Anatolijoje ar Kaukaze (II tūkst. pr. m. e., apie 1300 m. pr. m. e.)^[1]. Hetitai vieni pirmųjų pradėjo naudoti geležį ginklams ir spėjama, kad tai buvo vienas iš jų galios šaltinių. Išradimą perėmė Egipto ir Mesopotamijos gyventojai.

Hetitai pirmieji Artimuosiuose Rytuose pradėjo naudoti lengvą kovos vežimą (XVIII a. pr. m. e. Anitos tekste minima keturiasdešimt arklių komandų (40 ṢÍ[-IM-TI (ANŠE.KUR.RAḪ I.A)^[2]. Daug tiksliau karo vežimai paminėti XVII a. pr. m. e. Hatusilio I laikų įrašuose). (Nuo panašaus egiptiečių vežimo skyrėsi lengvumu ir manevringumu; įgula – 3 žmonės: vežėjas, šaulys, skydininkas).

Pirmieji teismų praktikoje atskyrė tyčinę veiklą nuo netyčinės^[3], taip pat hetitų žodis išḫara reiškiantis sutartį, įpareigojantį pažadą, o vėliau ir deivę, aptinkamas XIX a. pr. m. e. asirų Kultepės įrašuose, yra seniausias užrašytas indoeuropiečių žodis pasaulyje.^{[reikalingas šaltinis]}

Turėjo savo hieroglifų raštą, sudarytą iš piktogramų. Jis paplito žlugus imperijai. Vartojo dantiraštį ir hieroglifus. Dantiraščio pavyzdžių išliko iš XVIII–XIII a. pr. m. e. Juos iššifravo čekų orientalistas B.Hroznas. Hieroglifų išliko iš XIV–XIII ir X–VIII a. pr. m. e.

Karaliai turėjo antspaudus. Leido įstatymus (viena lentelė datuota XIV a. pr. m. e. pabaiga, kita – XIII a. pr. m. e.). Pastatė sostinę Hatušą su dvigubomis gynybinėmis sienomis ir galingais bokštais. Garsėjo žirgais.

Hetitų ir lietuvių kalbos, seniausios indoeuropiečių kalbos, panašios. Jonas Basanavičius įrodinėjo, kad lietuviai yra frygų-trakų palikuonys, o šie – hetitų giminaičiai.

Upių mažai, žemė, išskyrus ruožus prie upių, nederlinga. Daug iškasenų: vario, geležies, sidabro.

Religija – politeistinė. Aukščiausia dievybė, valstybingumo globėjas ir karo dievas – Tarhunas.

Pirmą kartą hetitai paminėti Biblijoje.

• Bedržichas Hroznas – čekų orientalistas, buv. Čekoslovakijos MA akademikas, Vienos, Prahos universitetų profesorius. Tyrė šumerų ir akadų dantiraštinius tekstus. 1915 m. iššifravo hetitų dantiraštį ir nustatė, kad hetitų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Paskelbė XVIII–XII a. pr. m. e. hetitų kalbos tekstų su vertimais ir komentarais.
• Viljamas Raitas, anglų misionierius, 1872 m. Sirijoje rado keturis akmenis su rašmenimis. Jis padarė išvadą, kad tai Biblijoje minimos hetitų tautos pėdsakai. Vėliau šis atradimas buvo patvirtintas. Parašė knygą „Hetitų imperija“.
• Slovakų rašytojas Voitechas Zamarovskis 1961 m. išleido dokumentinę knygą „Za tajemstvím říše Chetitů“ (Hetitų imperijos paslaptys).^[4]

• Hetitų valdovų sąrašas