Huritai

Pagrindinis straipsnis – Huritų kalba.

Huritų naudojama kalba tarp XXI ir XII a. pr. m. e. buvo palikta nemažai įrašų, naudojusių akadų dantiraštį: laiškų, literatūros tekstų, užrašų ir t. t. Ji buvo negimininga kitoms Artimuosiuose Rytuose labiausiai paplitusioms semitų ir indoeuropiečių kalboms. Tiesa, bandoma rasti giminystę su Mažosios Azijos hatų kalba. Kai kurių autorių teigimu (I. M. Diakonoff ir S. Starostin), huritų kalba yra susijusi su Šiaurės Kaukazo kalbomis.

Vienintelė įrodyta huritų kalbos giminystė yra su urartų kalba, kuri buvo vartojama Armėnijos kalnyne I tūkst. pr. m. e. Kartu su ja huritų kalba sudaro taip vadinamąją huritų-urartų kalbų šeimą.

 

Spėjama huritų protėvynė yra Armėnijos kalnynas (kur liko gyventi greičiausiai jiems lingvistiškai giminingi nairiai). Iš čia jie IV ar III tūkst. pr. m. e. migravo į pietus. Pirmasis patvirtintas huritų miestas-valstybė yra Urkešas iš karto į pietus nuo kalnyno, aukštumingoje Turabdino vietovėje. Tiesa, nėra žinoma, ar huritai buvo Urkešo statytojai (miestas įsikūrė IV tūkst. pr. m. e.), ar tik vėliau užėmė kitos lingvistinės grupės statytą gyvenvietę.

XXIII a. pr. m. e. Urkešas jau buvo galinga valstybė, turėjusi lygiateisius diplomatinius santykius su Akado imperija. Pasinaudodami susiformavusiu politiniu vakuumu Sirijoje ir šiaurės Mesopotamijoje, huritai vykdė kolonizaciją regione, apgyvendindami klestėjusius vario amžiaus miestus. Čia jie maišėsi su senaisiais gyventojais semitais. Svarbiausia huritų teritorija tapo Chaburo upės baseinas, tačiau jie plito ir į rytus (Tigro upės baseiną) bei vakarus (Eufrato slėnį). Tokiu būdu atsirado huritų miestai valstybės kaip Navaras, Arapha, Nuzis, Haranas, Kahatas ir kt.

Tuo metu pagrindiniai huritų konkurentai regione buvo semitiška gentis amoritai, kurių dinastijos įsigalėjo kai kuriose regiono miestuose valstybėse: Maryje, Šubat Enlilyje, Ašūre ir kt. Atskirais laikotarpiais tarp XXI ir XVIII a. pr. m. e. šios amoritų valstybės valdė huritų teritorijas.

II tūkst. pr. m. e. I pusėje huritų kolonistai išplito dar plačiau. Jie sudarė reikšmingą gyventojų dalį Sirijos valstybėse, tokiose kaip Alalahas ar Jamhadas. Taip pat jų randama Kilikijoje. Kuomet Hetitų imperija XVII a. pr. m. e. nukariavo šias teritorijas, huritų kalba ir kultūra kaip lingua franca paplito į Mažąją Aziją. Huritai kartu su hetitais sudarė didelę dalį indoeuropietiškai kalbančios Hetitų imperijos Anatolijoje gyventojų. Nemažai huritų įtakos pėdsakų aptinkama hetitų mitologijoje.

Didžiausia ir įtakingiausia daugiausia huritų gyvenama karalystė buvo Mitanija, kurios valdantįjį sluoksnį sudarė indoeuropiečiai. XV-XIVa. pr. m. e. ji suvienijo daugumą huritų gyvenamų regionų į vieną didelę imperiją. XIII a. pr. m. e. Mitaniją sutriuškinus Asirijai, huritų tūkstantmetis baigėsi. Šią kadaisę klestėjusią tautą gana greitai asimiliavo semitai. XII a. pr. m. e. huritų kalba išnyko.

 

 

Huritai Artimuosiuose Rytuose garsėjo savo keramika, kurios dirbinių randama visoje Mesopotamijoje ir Sirijoje. Ši keramika buvo labai vertinama ir Egipte. Huritai gamino dviejų stilių keramiką. Chaburo upės slėnyje buvo paplitusi vad. Chaburo keramika, o Tigro slėnyje - Nuzio keramika.

Huritai taip pat buvo vieni svarbiausių vario tiekėjų senovės pasauliui. Todėl šumerų kalba turėjo nemažai skolinių iš huritų kalbos, susijusių su vario ir metalurgijos terminologija. Huritai taip pat garsėjo savo arkliais, kuriuos mokėjo veisti. Pirmasis žirgų treniravimo vadovėlis pasaulyje parašytas huritų kalba, o pirmasis žirgininkas, Kikulis, buvo huritas. Tiesa, žirgų veisimo techniką huritai matyt bus išmokę iš indoeuropiečių, ką rodo ir gausūs skoliniai šioje srityje.

Huritai garbino visą eilę savitų dievybių ir turėjo atskirą mitologinę sistemą. Svarbiausios jų dievybės buvo Tešubas, Hebatė, Šaruma, Kumarbis, Šauška, Šimegis, Kušuhas. Huritų dievų kultas stipriai išplito Hetitų imperijoje, Sirijoje.