Arcava
Arcava (hetitų kalba: Arzawa) – II tūkstantmetyje pr. m. e. Mažosios Azijos vakarinėje dalyje egzistavusi valstybė. Jos centras buvo Lidijos istoriniame regione. Hetitų šaltiniuose minima jos sostinė Apasa. Tiesa, atrodo, išsiplėtimo metu Arcava valdė didžąją dalį vakarinės Mažosios Azijos, įskaitant ir gretimus Frygijos, dalies Jonijos regionus[1].
| Arcava | ||||
| buvusi valstybė | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Apasa | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Era | Senovė | |||
| - Nukariauja Hetitų karalystė | 1320 m. pr. m. e. m. | |||
Ji yra siejama su luviais. Kurį laiką mokslininkai net manė, kad hetitų šaltiniuose minimos vietovės Arzawa ir Luwiya yra tapačios.[2] Tačiau per pastarąjį dešimtmetį buvi prieita nuomonės, kad tai yra skirtingi regionai.[3] Nepaisant to, laikomasi nuomonės, kad Arcavoje vartota kalba buvo luvių, iš kurios vėliau išsivystė lydų, karų ir kitos vėlyvosios Anatolijos kalbos. Dėl to kai kuriuose šaltiniuose (pvz. Yakubovich[4]) Arcavos kalba vadinama proto-karų, proto-lydų ir pan.
Raida
redaguotiArcava, klestėjusi XV-XIV a. pr. m. e., nuolat kariavo su Hetitų imperija rytuose, sudarydama sąjungas su jos priešais – Egiptu. Archyvuose išlikę laiškai susirašinėjimo su Amenchotepu III.
Kiti svarbūs Arcavos sąjungininkai buvo Mikėnų Graikija. Mažosios Azijos pietvakarinėje pakrantėje (Jonijos regione buvo įsikūrusi jų valstybė su sostine Miletu (het. Millawanta). Šią valstybę hetitai įvardino kaip Ahhiyawa.[5]
Tačiau valstybę valdant karaliui Uhazidi, Hetitai, vadovaujami Muršilio II, užėmė Arcavą, ją suskaidė ir pavertė savo vasale. Trys vasalinės valstybės žinomos po Arcavos, buvo Mira, Šeha (vėliau Lydija[6]) ir Hanbala (vėlesnė Frygija). Arcavai susiskaidžius ir vėliau Hetitų imperijai žlugus, susidarė galimybės susiformuoti naujiems regionams – valstybėms Mažojoje Azijoje: Likijai, Karijai, Lydijai. Visose jose, taip pat ir Lydijoje, buvo išsaugotos Anatolijos kalbos, giminingos luvių, bet turinčios daug savitų bruožų.
Paskutiniaisiais II tūkst. pr. m. e. amžiais buvusios Arcavos valstybės teritorijos tapo nepriklausomos nuo hetitų, tačiau jas nusiaubė jūros tautos, o taip pat frygai, kurie kėlėsi iš Makedonijos ir apgyvendino rytines Arcavos sritis Mažosios Azijos centre. Senieji Arcavos gyventojai davė pradžią lydų, karų, frygų etnosams.
Karaliai
redaguoti- Kupanta-Kurunta ~1440 m. pr. m. e.
- Madduwatta iš Zippaslos (nukariavo Arcavą) ~1420 m. pr. m. e.
- Tarhundaradu ~1370 m. pr. m. e.
- Anzapahhadu ~1350 m. pr. m. e.
- Piyama-Kurunda ~1343 m. pr. m. e.
- Tapalazunaulis ~1342 m. pr. m. e.
- Muwa-Malwis
- Manappa-Tarhunta ~1340 m. pr. m. e.
- Ura-Tarhunta ~1330 m. pr. m. e.
- Tarksnawa ~1320 m. pr. m. e.
- Uhha-Ziti (pralaimėjo Hetitų imperijos karaliui Muršiliui II ~1320 m. pr. m. e.)
- Ura-Hattusa ~1315 m. pr. m. e.
- Mashturi ~1310 m. pr. m. e.
- Piyama-Radu ~1300 m. pr. m. e.
- Tarhuna-Radu ~1245 m. pr. m. e.
Nuorodos
redaguoti- ↑ Trevor Bryce (2005). The Kingdom of the Hittites. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-928132-9.
- ↑ Melchert, H. Craig (ed) (2003). The Luwians. Leiden: Brill.
- ↑ Matessi, A. 2017. "The Making of Hittite Imperial Landscapes: Territoriality and Balance of Power in South-Central Anatolia during the Late Bronze Age". Journal of Ancient Near Eastern History, AoP.
- ↑ Yakubovich, Ilya. (2010). Sociolinguistics of the Luwian Language. Leiden: Brill.
- ↑ Bakker, edited by Egbert J. (2010). A Companion to the Ancient Greek Language. Chichester: John Wiley & Sons. pp. 217–218.
- ↑ Hawkins, J. D. 2009. The Arzawa letters in recent perspective. British Museum Studies in Ancient Egypt and Sudan 14:73–83
Šaltiniai
redaguoti- Gander, M. 2017. "The West: Philology". Hittite Landscape and Geography, M. Weeden and L. Z. Ullmann (eds.). Leiden: Brill. pp. 262–280.
- Hawkins, J. D. 1998. ‘Tarkasnawa King of Mira: Tarkendemos, Boğazköy Sealings, and Karabel.’ Anatolian Studies 48:1–31.
- Hawkins, J. D. 2009. The Arzawa letters in recent perspective. British Museum Studies in Ancient Egypt and Sudan 14:73–83.
- Hawkins, J. D. 2013. ‘A New Look at the Luwian Language.’ Kadmos 52/1: 1-18.
- Kelder, Jorrit M. (2004–2005). „Mycenaeans in Western Anatolia“. Talanta: Proceedings of the Dutch Archaeological and Historical Society. XXXVI–XXXVII: 49–88. Nuoroda tikrinta 6 November 2013.
- Matessi, A. 2017. "The Making of Hittite Imperial Landscapes: Territoriality and Balance of Power in South-Central Anatolia during the Late Bronze Age". Journal of Ancient Near Eastern History, AoP.
- Melchert, H. Craig (ed) (2003). The Luwians. Leiden: Brill.
- Singer, I. 2005. ‘On Luwians and Hittites.’ Bibliotheca Orientalis 62:430–51. (Review article of Melchert 2003).
- Yakubovich, Ilya. (2010). Sociolinguistics of the Luwian Language. Leiden: Brill.