Kilikija

Kilikijos istorinis regionas apima Mažosios Azijos pusiasalio pietrytinę dalį, jo pietinius krantus skalauja Viduržemio jūra. Nuo kitų Mažosios Azijos regionų Kilikiją skiria Tauro kalnai, – ši aplinkybė jau senovėje sąlygojo Kilikijos uždarumą ir kultūrinį savitumą.

Pradedant helenistiniu laikotarpiu Kilikija skirstyta į dvi sritis. Kilikijos vakarinė dalis ilgai vadinta Kilikia Trachea (šiai sričiai būdinga „dantyta“ jūros pakrantė su daugeliu nedidelių uostelių, tapusių puikiu prieglobsčiu senovės piratams), o rytinė – Kilikia Pedias (pastarosios Kilikijos dalies būdingiausi bruožai yra dideli jūrų uostai ir derlingos lygumos.

II tūkst. pr. m. e. Kilikijos teritorijoje susikūrė jūrinė valstybė, kurios svarbiausias miestas buvo Adana (Hetitų vadinama Adanija). Spėjama, kad ji buvo apgyvendinta luvių tautos. XVI a. pr. m. e. pradžioje hetitai šiaurėje kūrė savo galingą imperiją, ir užkariavimų metu prijungė ją prie savo valstybės kartu su Sirijos miestais-valstybėmis.

Tačiau po hetitų valdovo Muršilio nužudymo, Adanija vėl atsiskyrė, ir čia gana greitai įsigalėjo huritai. Nuo tada asirų ir hetitų šaltiniai mini valstybę Kicuvatna (Kizzuwatna), kuri tapatinama su Kilikijos teritorija. Čia gyveno susimaišę luviai ir huritai. Jos sostinė buvo Kummani, įkurta aukštai kalnuose, valstybės šiaurėje.

Kicuvatna klestėjo dėka prekybinių kelių, kurie ėjo per jos teritoriją. Tiek kultūriškai, tiek geografiškai būdama tarp Hetitų valstybės, II tūkst. pr. m. e. viduryje ji tapo svarbia strategine karalyste permaininguose santykiuose tarp hetitų karalystės ir Mitanijos. Iš pradžių ji palaikė hetitų pusę, vėliau – Mitanijos.

1380 m. pr. m. e. hetitų valdovas Arnuvandas užkariavo Kicuvatną, kuri XIV a. pr. m. e. viduryje sukilo, tačiau vėl buvo prijungta prie Imperijos.

Po Hetitų imperijos žlugimo Kilikija vėl galėjo vystytis savarankiškai. Šioje teritorijoje susiformavo dvi karalystės. Vakaruose atsirado valstybė, asirų kalba įvardinama Khilikku, o rytuose – Kuė, su sostine Adana. Šios dvi valstybės klestėjo toliau.

Apie 540 m. pr. m. e. Achemenidų imperija užėmė Kilikiją ir įsteigė to paties pavadinimo satrapiją. Joje buvo palikta paveldima karalių valdžia, tačiau satrapija turėjo mokėti kasmetinę duoklę.

Užkariavus Aleksandrui Makedoniečiui, Kilikija buvo prijungta prie Makedonijos imperijos. Po Aleksandro mirties Likija atiteko Antigonui Vienaakiui, o po Ipso mūšio 301 m. pr. m. e. – Ptolemėjų Egiptui. Tačiau šie ilgainiui neteko įtakos Kilikijoje, ir ši absorbuota į Seleukidų imperiją.

Tačiau Seleukidai valdė tik rytinę Kilikijos dalį, o vakarinė Kilikija buvo visiškai nekontroliuojama. Ji tapo antikos piratų prieglobsčiu. Maža to, 83 m. pr. m. e. į teritoriją įsiveržė Armėnijos valdovas Tigranas, kuris 10-čiai metų prijungė Kilikiją prie Didžiosios Armėnijos. Romos imperijai iš pradžių užėmus vakarinę Kilikiją, Pompėjus 67 m. pr. m. e. sutramdė piratus, o 64 m. pr. m. e. sujungė abi dalis, suformuodamas Kilikijos provinciją.

VII a. Kilikija buvo užkariauta arabų ir prijungta prie Kalifato. IX a. Bizantijos imperija susigrąžino šį regioną. Siekdami išguiti islamą, Bizantijos imperatoriai skatino krikščioniškų tautų apgyvendinimą Kilikijoje, ir tarp tų tautų aktyviausi buvo armėnai, kurie sparčiai apgyvendino Kilikiją ir Kapadokiją.

XI a. Bizantijos imperijai nusilpus, armėnai šiose vietose sukilo ir įkūrė savo nepriklausomą valstybę Kilikijos Armėniją, valdomą Rubenidų dinastijos. Ši valstybė išsilaikė iki XIV a.