Baranovičiai
Barãnovičiai [1] (bltr. Баранавiчы, rus. Барановичи) – miestas vakarų Baltarusijoje, prie geležinkelio ir plento Brestas–Minskas, 130 km į pietvakarius nuo Minsko. Baranovičių rajono centras. Geležinkelio mazgas. Išvystyta lengvoji (medvilnės, trikotažo, siuvimo, avalynės), maisto (mėsos, konservų) pramonė, mašinų, statybinių medžiagų, buitinės chemijos prekių, žaislų gamyba. Yra valstybinis universitetas, kraštotyros muziejus.
| Baranovičiai bltr. Баранавiчы, rus. Барановичи | |
|---|---|
 
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Baltarusija
|
| Sritis |  Bresto sritis
|
| Rajonas | Baranovičių rajonas |
| Įkūrimo data | 1871 m. |
| Gyventojų | 173 028 |
| Plotas | 55 km² |
| Tankumas | 3 146 žm./km² |
 Vikiteka |
Baranovičiai |
Istorija
redaguotiBaranovičių gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1706 m. kaip privati Rozvadovskių šeimos nuosavybė. XVIII a. pabaigoje po Abiejų Tautų Respublikos padalinimų tapo Rusijos imperijos Minsko gubernijos Naugarduko apskrities miesteliu. Išaugo XIX a. nutiesus geležinkelius Brestas-Maskva ir Lvovas-Vilnius. 1871 m. pastatyta geležinkelio stotis. 1884 m. gyvenvietė tapo miesteliu, 1894 m. – apskrities miestu. Carmečiu vietovė priklausė Naugarduko apskrities Naujosios Myšos valsčiui.[2][3]
Pirmojo pasaulinio karo metu Baranovičiuose buvo įsikūręs vyriausiasis Rusijos armijos vadovybės štabas, kuris 1915 m. rugpjūtį buvo perkeltas į Mogiliavą. Baranovičių apylinkės 1915 m. rugsėjo – 1916 m. liepos mėn. nuniokotos per mūšius. 1915 m. rugsėjo mėn. – 1918 m. Baranovičiai buvo okupuoti vokiečių kariuomenės.
1919 m. gavo miesto teises.[4] 1920–1939 m. Lenkijos Naugarduko vaivadijos apskrities centras. 1939 m. atiteko Baltarusijai, iki 1954 m. srities centras. Per Antrąjį pasaulinį karą miestas labai sugriautas, 1941 m. birželio – 1944 m. liepą okupuotas vokiečių kariuomenės. Nuo 1954 m. rajono centras. Po karo atstatytas.[5]
Gyventojai
redaguotiTarpukaryje gyventojų skaičius išaugo iki 12 500, iš kurių apie pusę sudarė žydai. Žydų iki panaikinant apsigyvenimo suvaržymus 1903 m. Baranovičiuose tebuvo 24.[6] Per Antrąjį pasaulinį karą mieste ir apylinkėse žuvo apie 127 000 žmonių.
| 1880 m. | 1883 m. | 1897 m.sur. | 1912 m. | 1935 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 500 | 2 000 | 4 600 | 9 000 | 35 000 | ||
| 1939 m.sur. | 1970 m.sur. | 1989 m.sur. | 2002 m. | 2009 m. | ||
| 29 000 | 102 000 | 166 600 | 168 000 | 169 000 | ||
| ||||||
Žymūs žmonės
redaguoti- Mieste 1950 m. gegužės 17 d. gimė sovietų ir Rusijos disidentė, publicistė, politikė, žmogaus teisių gynėja Valerija Novodvorskaja;
Ekonomika
redaguotiGeležinkeliai į Valkaviską, Lydą, Minską, Slucką, Luninecą. Išplėtota mašinų (automobilių agregatų, automatinių linijų), statybinių medžiagų (gelžbetonio konstrukcijų ir kt. gaminių) gamyba, metalo, medžio apdirbimas, elektrotechnikos, baldų, tekstilės (medvilnės) ir trikotažo, siuvimo, avalynės, buitinės chemijos, maisto (mėsos, malimo, alaus) pramonė. Veikia meno dirbinių ir žaislų gamyba.
Sportas
redaguoti- FK Baranoviči – futbolo klubas.
Kultūra, švietimas
redaguotiYra Baranovičių dramos teatras. Kraštotyros muziejus, įkurtas 1929 m. Dievo Motinos Užtarėjos soboras, pastatytas 1931 m.[7]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Baranowicze. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 104 psl. (lenk.)
- ↑ Baranowicze (2). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 1 (Abablewo — Januszowo). Warszawa, 1900, 82 psl. (lenk.)
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 51
- ↑ Baranovičiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 635 psl.
- ↑ Lietuviškoji enciklopedija II t.- Kaunas: Spaudos Fondas, 1934.- p. 1190.
- ↑ Mindaugas Pažemys. Baranovičiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 635 psl.