Viduramžių menas

Viduramžių meno sąvoka apima 1000 metų Europos, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos meno istoriją. Ji apibrėžia svarbiausias meno kryptis ir periodus, nacionalinio ir regioninio masto meną, žanrus, tautodailę ir pačius menininkus. Meno istorikai viduramžių meną skirsto į kelis periodus, pagrindiniai jų: ankstyvasis krikščioniškas, migracijos periodo, Bizantijos, britų salyno, priešromaninis, Romanika ir Gotika. Be to, kiekvienas regionas turėjo tik sau būdingą meno kryptį, pavyzdžiui, Anglo-Saksų arba Norse (Skandinavų) atšakas.

Viduramžių menas apėmė įvairias meno šakas, tačiau kūrinių išliko nedaug. Daugiausia išsaugota viduramžiškų skulptūrų, iliustruotų rankraščių, marginto stiklo ir metalo dirbinių bei mozaikų. Minėtų kūrinių išliko daugiau nei freskų, piešinių ant sienų ar gobelenų.

Viduramžių meno susiformavimui pagrindą padėjo Romos imperijos paveldas ir ankstyvoji Katalikų bažnyčia. Prie šių dviejų ištakų prisidėjo ir vadinamoji Barbarų kultūra. Viduramžių meno periodas baigėsi Renesansu, kurio metu menininkai grįžo prie Klasikinės meno sampratos, o Viduramžių paveldas daugumos mąstytojų ir kritikų buvo nuvertinamas kelis šimtus metų iki pat XIX a.

Viduramžių epochos pradžioje reikšmingesnių meno dirbinių buvo vos vienas kitas – jų sukūrimas kainavo brangiai, be to, dauguma jų buvo religinio tipo, dažnai juos kūrė vienuoliai bažnyčioms puošti. Tuo tarpu Viduramžių pabaigoje nemažai darbų galima buvo atrasti net ir turtingesnių kaimiečių namuose.

Dažnai manoma, kad dauguma išlikusių meno kūrinių buvo religinio tipo, tačiau tai nėra tiesa. Nepaisant to, kad Viduramžiais Katalikų bažnyčia labai praturtėjo ir galėjo daug lėšų skirti meno kūrinių užsakymui ir pirkimui, tačiau egzistavo nemažai ir pasaulietiško meno, kuris savo verte nenusileidusio „dvasiškajam“. Tiesa, pastarasis nemažai nukentėjo – Viduramžiais stigo supratimo, kad meno kūrinius dera saugoti ir perduoti vėlesniems kartoms.

Vadinamieji Viduramžiai skirtingose šalyse prasidėjo skirtingu metu, Johnas Beckwithas savo knygoje „Ankstyvųjų Viduramžių menas“ rašo: „Esama skirtingų nuomonių, kada prasideda Viduramžiai. Kai kurie mokslininkai teigia, kad 312–113 m., kai Konstantinas didysis pripažino krikščionybę oficialia Romos religija. Kiti mano, kad veikiau 476 m., kai paskutinį Vakarų Romos imperatorių nuvertė Odoakras. Vis dėlto dauguma sutaria, kad šią ribą žymi 800 m. Kalėdos, kai popiežius Leonas III Romoje vainikavo Frankų valstybės karalių Karolį.“.^[1] Taigi ir Viduramžių menas yra abstrakti sąvoka, ir meno istorikai ją tradiciškai skaido į smulkesnius periodus.

Pagrindinis straipsnis – Ankstyvosios krikščionybės menas.

Ankstyvasis krikščioniškasis menas, taip pat vadinamas ir Vėlyvuoju Antikos menu, apibūdina maždaug nuo II mūsų eros amžiaus prasidėjusį periodą (prieš kurį Krikščioniškojo meno kūrinių beveik neišliko) ir besitęsusi iki V a. pradžios. Ankstyvasis krikščioniškasis menas daug ypatybių perėmė iš Romos imperijos kūrėjų, tačiau, laikui bėgant, šio stiliaus buvo atsisakoma – ypač piešiniuose pastebima vis mažiau realumo, perspektyvos. Kūriniuose atsiranda daugiau mistikos ir „šventumo“ elementų. Jei anksčiau portretuose buvo vaizduojami daugiausia profiliai, dabar žmonės iš kūrinių žvelgia tiesiai.

Pagrindinis straipsnis – Bizantijos menas.

Bizantijos menas – graikakalbėje Bizantijos imperijos teritorijoje vyravusi meno kryptis, susiformavusi po Romos imperijos skilimo į Rytų ir Vakarų. Šis periodas prasideda maždaug nuo V. amžiaus.

730–843 metais daug bizantiškųjų ikonų buvo sunaikinta ikonoklastiniu (angl. Iconoclasm) laikotarpiu, daugiausia jų išliko Italijoje (Romoje ir Ravenoje), Egipte ir Šv. Katerinos vienuolyne Sinajaus kalne.

Dėl religinių ir kultūrinių priežasčių Bizantijos menas buvo labai konservatyvus, tačiau išlaikė graikų realizmo tradicijas, kas konfrontavo su Viduramžiais gaja antirealizmo ir hieratiškumo (šventumo) banga. Bizantijos periodo menas labiau priminė Antikos meną – kūrėjai neatsisakė perspektyvos, o scenos ir herojai atrodė žymiai realiau. Šiame periode buvo sukurti kokybiškiausi meno kūriniai per visą Viduramžių periodą. Kaip centrinį meno krypties miestą galima išskirti Konstantinopolį. Didžiausi Bizantiškojo periodo pasekimai yra bažnyčių monumentinės freskos ir mozaikos.

Migracijos periodo menas apibūdina vadinamųjų „barbarų“ – germanų ir rytų europiečių tautų sukurtus dirbinius jų migracijos metu maždaug III–IX a. Abstrakti sąvoka taikoma anglosaksų, vizigotų, vikingų (skandinavų), Merovingų meno kryptims. Šias kryptis jungia tai, kad jose daug naudojami animalistiniai motyvai. Dauguma meno dirbinių buvo maži ir lengvai transportuojami, tad nemažai jų išliko. Tarp jų – papuošalai ir kiti daiktai iš metalo. Piešiniuose daug geometrinių figūrų ir schematikos. Taip pat buvo vaizduojamos žmonių figūros, tačiau nelabai realistiškai.

Britų salyno meno kryptimi vadinama VII–X amžiais Airijoje ir Britanijoje paplitusi kūryba. Salyno menas sujungė Keltų, Migracijos periodo, anglosaksų meno kryptis su Krikščioniškųjų knygų, kryžių, liturginių metalo dirbinių elementais. Kūriniuose daug detalių geometrinių, persipinančių, stilizuotų su gyvūnų kontūrais elementų. Pastarieji dažniausiai sutinkami rankraščiuose, bažnytinėse knygose. Panašiai buvo dailinami ir kilimai. Žmonių atvaizdų buvo nedaug, daugiausia – šventųjų portretai. Po truputį plito rankraščių ir knygų iliustravimas – dažnai buvo padinama pirmoji teksto ar kiekvienos pastraipos raidė ir išmarginama. Keli žodžiai arba net viena raidė galėjo užimti visą puslapį.

Priešromaninio meno krypties sąvoka apibūdina architektūros kryptį, taip pat iš dalies portretų ir portatyvius meno kūrinius, paplitusius Pietų Europoje (Ispanija, Italija, Pietų Prancūzija) maždaug tarp Vėlyvojo antikinio ir Romaniškojo periodo (XI a.). Ši meno kryptis paveikė šiaurinių Europos dalių meną. Iš pietinių ir šiaurinių kultūrų samplaikos išaugo Karolingų ir Otonų menas.

Pagrindinis straipsnis – Romanika.

Romanikos stilius plito XI–XII a. po Karolingų renesanso. Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju universaliu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi. Dėl klajoklių, saracėnų bei normanų, siaubusių Europą iki pat XI a. pradžios, antpuolių išliko mažai Karolingų ir Otonų laikų architektūrinių paminklų. Kadangi buvo suniokota daugybė pastatų, šiandien yra sunku tiksliai nustatyti kada ir kur gimė romaninis stilius.

Romaninis stilius buvo paplitęs Vakarų ir Centrinėje Europoje, kai kuriose Rytų Europos ir Artimųjų Rytų šalyse. Stiliaus paplitimą skatino vienuolynų (benediktinų, cistersų) kultūra. Šis stilius labiausiai išsiplėtojo Prancūzijoje (ypač Burgundijoje), Vokietijoje ir Italijoje (ypač Lombardijoje). XI–XII a. galutinai susiformavo romaninės architektūros tektonika, plastika, bendri stiliaus bruožai.

Būdingi romaninio stiliaus pastatai – pilys, vienuolynai, bažnyčios. Statyta iš tašytų akmens luitų (kiautinis mūras, kvadrinis mūras). Statiniuose ryškūs gynybinės architektūros bruožai: paprastos geometrinės formos, uždari tūriai, sunkios proporcijos, storos sienos, nedaug angų, santūri puošyba. Pastatams būdingas formų masyvumas, paprastumas, aukštos vidaus patalpos.

Bažnyčios galios sustiprėjimas sąlygojo sakralinio meno vienovę, o šiam menui priklauso didžiuma romaninių kūrinių. Išsiplėtojo bažnyčių ir vienuolynų architektūra. Sakralinėje architektūroje vyravo lotyniškojo kryžiaus plano bazilikos, dengtos cilindriniais arba kryžminiais skliautais, paremtais kontraforsais sutvirtintomis sienomis bei kolonomis ar pilioriais.

Visi romaninio pastato elementai priklauso organinei sistemai. Visos plano dalys gražiai dera tarpusavyje. Romaniniame architektūriniame stiliuje harmoniją randa konstrukcija, technika bei plastika. Romaninė architektūra užlieja krikščioniškąsias Europos valstybes, tačiau atskiruose kontinentuose susiformuoja naujos architektūros mokyklos.

Pagrindinis straipsnis – Gotika.

Gotika vadinamas Europos architektūros ir dailės stilius, vyravęs XII–XVI a. Jis susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Gotika plačiau išplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje.

Jurgis Baltrušaitis savo knygoje „Fantastiškieji Viduramžiai“ rašo: „Apskritai gotikiniai Viduramžiai yra tartum gamtos ir gyvenimo atradimas. Po romaninės ikonografijos, kuri buvo susiformavusi nevienalytėje teritorijoje su savo monstrais, savo antikiniais ir rytietiškais stebuklais, knibždančiais abstrakčiame ar stilizuotame dekore, išsiskleidžia gyvoji flora, gimsta gražios žmogiškos figūros.“^[2]

Pagrindiniai gotikinės sakraliosios architektūros bruožai: pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje. Šiuos bruožus iš dalies perėmė ir pasaulietinė architektūra, nors išskirtinių nesakralių pastatų buvo vos keletas – daugiausia Nyderlandų laisvųjų miestų rotušės.

Sumažinus būtinų konstrukcinių elementų užimamą plotą, atsiradusioje erdvėje pradėta diegti įvairias dekoracijas – langų vitražus, lipdinius ant lubų. Skulptūra beveik nesiskyrė nuo romaniškosios. Pastatų išorė taip pat buvo dekoruojama tiek skulptūromis, tiek architektūriniais elementais – bokšteliais, pilonais ir pan. Architektūroje gotikos etapai skiriami pagal dekoratyvumo pobūdį bei jo kiekį: ankstyvojoje gotikoje dekoratyvumas minimalus, brandžiojoje – gausus, o liepsnojančioje pasiekia tokį mastą, kad pastatai atrodo apgaubti liepsnų, sudarytų iš dekoratyviųjų elementų.

Gotikinė skulptūra susiformavo XIII a. Ji liko panaši į romaninę, vis dar atliko „vargdienių Biblijos“ funkciją. Tematika tapo įvairesnė: vietoj apokaliptinių vaizdų atsirado Madona su kūdikiu, scenos iš Marijos gyvenimo, pieta. Vaizduojami ne tik šventieji, bet ir paprasti žmonės, dirbantys lauko darbus. Vokietijos gotikinė skulptūra garsėjo istorinių personažų, mecenatų skulptūromis; skulptoriai siekė ne formų tobulumo, o perteikti veikėjų dvasinę būseną.

Gotikiniai rankraščiai tapo elegantiškesni, nei romaniniai. XIII a. Prancūzijoje susiformavo savitas miniatiūrų stilius – kaligrafija. Knygų tekstas komponuojamas siaurame plote, apipintame augaliniais motyvais. Daug dėmesio skiriama inicialams, jie itin puošnūs, apipinti augalų ornamentais, drugeliais, paukščiais, išskirti raudona ar žydra spalva, kartais auksu. XIV–XV a. miniatiūros ėmė priminti atskirą paveiksliuką. Ornamentus pakeitė peizažas arba interjeras.

• Atroshenko, V. I. & Collins, Judith (1985), The Origins of the Romanesque, London: Lund Humphries, ISBN 085331487X 
• Alexander, Jonathan (1992), Medieval Illuminators and their Methods of Work, New Haven: Yale University Press, ISBN 0300056893 
• Backhouse, Janet; Turner, D. H. & Webster, Leslie, eds. (1984), The Golden Age of Anglo-Saxon Art, 966-1066, British Museum Publications, ISBN 0714105325 
• Beckwith, John (1964), Early Medieval Art: Carolingian, Ottonian, Romanesque, Thames & Hudson, ISBN 050020019X 
• Calkins, Robert G. (1983), Illuminated Books of the Middle Ages, Ithaca, New York: Cornell University Press 
• Calkins, Robert G. (1979), Monuments of Medieval Art, New York: Dutton, ISBN 0525475613 
• Mâle, Emile (1913), The Gothic Image, Religious Art in France of the Thirteen Century (English trans. of 3rd ed.), London: Collins 
• Campbell, Lorne (1998), The Fifteenth Century Netherlandish Paintings, National Gallery Catalogues (new series), New Haven: Yale University Press, ISBN 185709171X 
• Cormack, Robin (1985), Writing in Gold, Byzantine Society and its Icons, London: George Philip, ISBN 0540010855 
• Cormack, Robin (1997), Painting the Soul; Icons, Death Masks and Shrouds, London: Reaktion Books 
• Dodwell, C. R. (1982), Anglo-Saxon Art, A New Perspective, Manchester: Manchester University Press, ISBN 071900926X  (US edn. Cornell, 1985)
• Dodwell, C. R. (1993), The Pictorial arts of the West, 800-1200, New Haven: Yale University Press, ISBN 0300064934 
• Henderson, George (1977), Early Medieval Art (rev. ed.), Harmondsworth: Penguin 
• Hinks, Roger (1974), Carolingian Art, University of Michigan Press, ISBN 0472060716 
• Honour, Hugh & Fleming, John (1982), "Honour", A World History of Art, London: Macmillan 
• Kitzinger, Ernst (1955), Early Medieval Art at the British Museum (2nd ed.), British Museum 
• Pächt, Otto (1986), Book Illumination in the Middle Ages, London: Harvey Miller, ISBN 0199210608 
• Plummer, John (1964), The Book of Hours of Catherine of Cleves, New York: Pierpont Morgan Library 
• Rice, David Talbot (1968), Byzantine Art (3rd ed.), Penguin Books 
• Ross, Leslie (1996), Medieval Art, a topical dictionary, Greenwood Publishing Group, ISBN 0313293295 
• Runciman, Steven (1975), Byzantine Style and Civilization, Baltimore: Penguin, ISBN 0140218270 
• Schapiro, Meyer (1977), Selected Papers, volume 2, Romanesque Art, London: Chatto & Windus, ISBN 0701122390 
• Schapiro, Meyer (1980), Selected Papers, volume 3, Late Antique, Early Christian and Mediaeval Art, London: Chatto & Windus, ISBN 0701125144 
• Syndicus, Eduard (1962), Early Christian Art, London: Burns & Oates 
• Weitzmann, Kurt & Chatzidakis, Manolis (1982), The Icon, London: Evans Brothers, ISBN 0237456451  (trans of Le Icone, Montadori 1981)
• Wilson, David M. (1984), Anglo-Saxon Art: From The Seventh Century To The Norman Conquest, Woodstock, NY: Overlook Press, ISBN 0879519762