Šventasis

Kitos reikšmės – Šventasis (reikšmės).

Kitos reikšmės – Šventoji (reikšmės).

Šventasis, šventoji (lot. sanctus, sancta) – asmuo, kuris krikščioniškajame tikėjime pripažįstamas kaip turintis išskirtinį šventybės, panašumo ar artumo Dievui laipsnį. Termino „šventasis“ vartojimas priklauso nuo konteksto ir konfesijos. Katalikų, stačiatikių, anglikonų ir liuteronų tikėjimo doktrinose visi jų tikintieji, mirusieji danguje laikomi šventaisiais, tačiau kai kurie iš jų yra verti didesnės garbės ar sekimo.^[1]

Katalikų ir stačiatikių bažnyčiose šventuoju laikomas kanonizuotas asmuo (dažniausiai palaimintasis), kuris pripažintas kaip pasižymėjęs išskirtinėmis dorybėmis ir paskelbtas krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu tikintiesiems. Šventasis laikomas žmonių ir Dievo tarpininku bei užtarėju. Plėtojamas šventojo kultas kartu su jam priklausančių relikvijų kultu. Pirmaisiais šventaisiais laikomi apaštalai, atsiskyrėliai, asketai, tikėjimo kankiniai, Bažnyčios Tėvai ir Bažnyčios Mokytojai, pirmųjų krikščioniškų bendruomenių įkūrėjai.^[2] Šventasis dažniausiai turi ypatingą pašaukimą gyvenimo šventumui, lydimą stebuklų ir herojiškų dorybių.^[3] Šventumo prasme visi pakrikštytieji gali būti vadinami šventaisiais, nes šventumo užuomazgas gauna per krikštą. Pagal šį supratimą, šventumo siekiui įgyvendinti tikinčiajam būtina paskirti visą krikščioniškąjį gyvenimą, nepaisant jo užimamos vietos ar luomo.^[4]

Katalikų bažnyčioje šventąjį tvirtina popiežius, šventųjų kultas pripažįstamas visuotinai. Stačiatikių šventieji skelbiami Bažnyčios susirinkime (rus. Собор), pripažįstami vietinėse Bažnyčiose. Atskiri šventieji globoja kraštus ir šalis, tam tikrų amatų ir profesijų žmones, gyvūnus.^[2][5][6]

Pagrindiniai straipsniai – Šv. Kazimieras ir Vilniaus kankiniai.

Vienintelis lietuvių šventasis, dangiškasis Lietuvos ir lietuvių jaunimo globėjas – šv. Kazimieras (1458–1484), kuris 1602 m. katalikų bažnyčios kanonizuotas dėl savo pamaldumo ir gyvenimo dorybių. Jo palaikai buvo perkelti į Vilniaus katedros šv. Kazimiero koplyčią. Katalikiškoje ikonografijoje jis vaizduojamas jaunas, su karališku apdaru, trimis rankomis bei laikantis vieną pagrindinių savo atributų ‒ lelijos šakeles, simbolizuojančias švarumą ir skaistybę. Rožinis kairėje šventojo rankoje simbolizuoja jo atsidavimą ir pamaldumą Švč. Mergelei Marijai. Pasak legendos apie „Trirankio šv. Kazimiero“ paveikslo atsiradimą, jį tapiusiam dailininkui (ar su padėjėju) kilo mintis pakeisti atvaizdo kompoziciją, t. y., atsisakyti nupieštos dešiniosios rankos, ją perkeliant į kitą pusę. Tačiau ši nupieštoji ranka stebuklingu būdu nesidavė užtapoma, vis išryškėdavo. Taip, teigiama, Apvaizdos dėka galutinai paveiksle jaunasis karalaitis liko nutapytas su trimis rankomis. Figūros trirankiškumas išryškina malonių dosnaus atvaizdo galią, liudija čia vaizduojamo šventojo maloningai užtariantį tarpininkavimą.^[7]

Persekiojant krikščionis, XIV a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo nukankinti didžiojo kunigaikščio Algirdo dvariškiai stačiatikiai Antonijus, Joanas ir Jevstafijus. Pasak legendos, ąžuolyne, Vilniaus kankinių žūties vietoje, praėjus keleriems metams, iškilo stačiatikių bažnyčia. Padedant antrajai Algirdo žmonai Julijonai, koplyčios vietoje buvo pastatyta bažnyčia Švenčiausiosios Trejybės vardu, į kurią perkelti kankinių kūnai. Iš pradžių jie buvo garbinami Rusijos vakaruose ir Lietuvoje, o 1374 m. relikvijas atgabenus į Konstantinopolį, juos kanonizavo patriarchas Filotėjas. Ryškus ankstyvo Vilniaus kankinių garbinimo Rusijoje ir Bizantijoje įrodymas buvo išsiuvinėtas jų atvaizdas ant Kijevo metropolito Fotijaus didžiojo sakoso (saugomas Maskvos Kremliaus arsenalo rūmuose). Žinios apie šių stačiatikių kankinystę ir šlovinimą buvo išsaugotos hagiografiniame „Pagiriamajame žodyje“. XVII a. viduryje relikvijos perkeltos į Vilniaus Šv. Dvasios cerkvę ir patalpintos į kriptą po altoriumi. 1826 m. ji atverta pamaldoms. Artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, arkivyskupas Tichonas relikvijas saugumo sumetimais išgabeno į Maskvą, Donskojaus vienuolyną. 1920 m. bolševikų valdžia surengė Vilniaus šventųjų „teismą“, palaikus perkėlė į ateistinės propagandos muziejų.^[8] Patriarcho Aleksijaus I prašymu 1946 m. relikvijos buvo perduotos jo žinion ir grąžintos į Lietuvą, kur saugomos Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje.^[9]

Lietuvos istorijoje pėdsaką paliko ir kiti šventieji. Pirmasis unitų šventasis, Polocko arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius (1580–1623) atvyko į Vilnių mokytis, įstojo į vienuolyną, čia praleido eilę metų. Lietuvos jėzuitų provincijai priklausė šventasis Andriejus Bobola (1591–1657), Vilniuje praleidęs beveik trečdalį gyvenimo. Šiame mieste gimė kitas šventasis, 1863 m. sukilimo dalyvis, vienuolis karmelitas Rapolas Kalinauskas (1835–1907). Popiežius Jonas Paulius II kanonizavo lenkų vienuolę Faustiną Kovalską (1905–1938). Jai tarpukaryje gyvenant Vilniuje, pagal jos mistinius regėjimus buvo nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas, saugomas Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje.

Šventajam, šventam asmeniui, būdingas ypatingas ryšys su šventybe, išskirtinis moralinis tobulumas ar neeiliniai mokytojo gebėjimai. Šis reiškinys plačiai paplitęs pasaulio religijose, tiek senovės, tiek šiuolaikinėse. Įvairūs religiniai lyderiai buvo prilyginami šventiesiems tiek dėl visuotinio pripažinimo, tiek patvirtinus oficialiai valdžiai. Jų įtaka religingiems visuomenės sluoksniams buvo ir yra labai reikšminga.^[10] Kai kur teologinėje literatūroje terminas „šventasis“ vartojamas ir nekrikščioniškame kontekste. Daugelyje religijų yra savų šventumo atstovų, kurie pagal vietinę tradiciją buvo pripažinti kaip įgyvendinę aukščiausius religinio mokymo siekius.

Hinduizme nėra oficialaus kanonizacijos proceso, tačiau laikui bėgant daugelis išskirtinių asmenybių tapo šventaisiais tarp savo sekėjų ir apskritai tarp hinduistų. Šie šventieji dažnai išsižadėję realaus pasaulio ir vadinami guru, sadhų, rišių, svamių, munių vardais, tantros ir jogos praktikais ir kt.^[11]

Sikhų šventraštyje Guru Granth Sahibe sudėti santų ir bhagatų Namdevo, Ravidaso, Kabyro ir kitų hinduistų ir musulmonų šventųjų himnai. Santais sikhų ir giminingose bendruomenėse vadinamos asmenybės, kurios pasiekė nušvitimą per Dievo suvokimą ir dvasinę sąjungą su Dievu, pakartotinai kartodamos Dievo vardą (Naam Japo). Yra daugybė Dievo vardų. Sikhizme Naam (dvasinis Dievo vardo internalizavimas) paprastai pasiekiamas per Waheguru vardą, verčiamą kaip „Nuostabus guru“.

Įvairiose budizmo kryptyse, tiek theravadoje, tiek mahajanoje, budistai ypač vertina nirvaną pasiekusius arhatus, taip pat bodhisatvas. Tibeto budistai tulku (mirusių iškilių praktikų reinkarnatus) laiko gyvais šventaisiais žemėje.

Be pranašų, pagal islamą, šventieji geba teikti barakas (palaiminimus) ir daryti stebuklus. Šventieji žemesni už pranašus ir teismo dieną neužtaria žmonių. Tačiau ir pranašų, ir šventųjų kapai yra dažnai lankomi per zijaras (piligrimines keliones). Žmonės, siekdami dvasinės pilnatvės, prašydavo šventojo patarimo. Skirtingai nei pas krikščionis, musulmonų šventieji paprastai pripažįstami neoficialiai paprastų žmonių, o ne Mokytojų sutarimu. Skirtingai nei pranašai, tokios moterys kaip Rabija al Adavija, sufijų Basros asketų mokyklos pradininkė, buvo priimtos kaip šventosios.^[12]

Terminą „vali“ musulmonai dažniausiai vartoja nurodydami šventąjį, kitaip vadinamą pažodžiui „Dievo bičiuliu“. Islamas turėjo turtingą šventųjų garbinimo istoriją, kuri XX a. kai kuriose islamiškojo pasaulio dalyse sumenko dėl salafizmo įtakos. Sunizme šventųjų garbinimas ilgainiui tapo vienu iš labiausiai paplitusių papročių daugiau nei tūkstantmečio laikotarpyje, kol tam nepradėjo priešintis salafiai, tai laikę neislamišku, atsilikusiu dalyku. Panašiai kaip ir per protestantų reformaciją, tradicinės praktikos, kurias salafizmas bandė apriboti tiek sunitų, tiek šiitų tikėjimo kontekste, apima šventųjų garbinimą, jų kapų lankymą, užtarimo ieškojimą ir dėmesį relikvijoms.^[13]

Cadikai laikomi tarpininkais tarp Dievo ir žydų tautos, gebantys aukščiausioje ekstazės būsenoje bendrauti su Dievu, daryti stebuklus. Jais vadinti chasidų vadovai, daugelis Toros ir Talmudo žinovų. Chasidai laikosi įsitikinimo, kad kiekvienoje kartoje gimsta žmogus, galintis tapti mesiju, jei žydų tauta patvirtins jo atėjimą. Musulmoniškose šalyse, ypač Maroke, žydų šventųjų garbinimas primena vietines musulmonų praktikas. Tačiau idėjos ir ritualai šiame specifiniame kontekste išlieka judėjiški. Šventųjų mirusiųjų kūnai šventovėje traktuojami kaip Toros ritiniai skrynioje, o piligriminės kelionės įgyja ritualinį Toros maldų įvaizdį. Šventųjų ikonos taip pat prilyginamos Toros ritiniams kaip šventumo apraiškos. Šventuosius kaip Toros žinovus, stebuklų darytojus ir dieviškuosius tarpininkus, gali garbinti ir žydai, ir musulmonai. Maroko žydų ir musulmonų praktikų panašumai išnaudojami siekiant pabrėžti ir parodyti toleranciją religinėms mažumoms.^[14]

Drūzų tikėjime dėl krikščionių įtakos du krikščionių šventieji Jurgis ir Elijas tapo mėgstamiausiomis ir garbingomis figūromis, įvertintomis už jų narsumą: vienas jų susidūrė ir nugalėjo slibiną, kitas varžėsi su pagoniškais Baalo kunigais ir nugalėjo juos. Abiem atvejais krikščionys aiškina, kad drūzus traukė karingi šventieji, panašūs į jų pačių sukarintas visuomenes.^[15]

Įvairiose afroamerikiečių sinkretinio tikėjimo srovėse – kubiečių santerijoje, haitiečių vudu, brazilų ubandoje, kandomble – buvo priimti katalikų šventieji ar bent jau šventųjų atvaizdai ir jiems pritaikytos savos dvasios ir dievybės. Garbinami bažnyčiose kaip šventieji ir religinėse šventėse, kur jie pasirodo kaip dievybės. „Santerijos“ pavadinimas iš pradžių buvo menkinantis terminas, nukreiptas į tuos, kurie šventuosius garbino, nukrypdami nuo katalikiškų normų.

Vikiteka: Šventasis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Today's Saints on the Calendar
• Orthodox Saints and Martyrs of the Ancient Church
• Saints and Their Legends: A Selection of Saints
• Biographies of Saints and Gurus in the Indian Tradition