Vardas

Vardas – asmenvardis, skirtas identifikuoti asmeniui tarp kitų grupės narių, dažniausiai – šeimos narių, kurie paprastai turi pavardę, t. y., bendrą šeimos vardą. Tarp kitų tik gimusio kūdikio asmens duomenų (gimimo data, tėvai ir kt.) padaromas įrašas apie suteiktą vardą jo gimimo liudijime. Kai kada žmogus turi du vardus. Taip neretai būna, jei tėvai pageidauja jų religinės bendruomenės nepripažįstamo vardo (pavyzdžiui, Laima Marija, Audrius Jonas ir pan). Neretai ir oficialiuose dokumentuose įrašomi abu vardai. Mokslas, tiriantis vardus – antroponimika.

Senovėje vardas dažniausiai būdavo pravardė, kuri apibūdindavo individą, jo būdingas savybes. Daugelyje kultūrų nuo seno vardo skyrimas laikytas vos ne visą individo likimą lemiančiu aktu, jo būsima sėkme ar nesėkme būsimame gyvenime, socialiniu statusu visuomenės struktūroje ir pan.^[1]

Pirmykštėje bendruomenėje gimę kūdikiai ne iš karto vardą gaudavę. Iš pradžių jį atstodavo nusakomieji požymiai, pavyzdžiui, „Tas, kuris išvydo pirmąjį sniegą“, „Tas, kuris gimė per lašišų nerštą“. Vardą reikėdavę užsitarnauti atlikus kokį gerą darbą ar drąsų poelgį. Jį paprastai suteikdavo per iniciacijos apeigas. Ir kaskart keisdavo nauju, atitinkančiu žmogaus socialinio statuso laiptelį: kai jis subręsdavo, sulaukdavo pilnametystės, sukurdavo šeimą, tapdavo kariu. Dėl to manoma, kad vardas turi paslaptį, giluminę prasmę.^[1]

Įsigalėjus krikščionybei tikinčiųjų vaikams pradėti duoti šventųjų vardai. Pasak istorinių šaltinių, lietuviai dar XV–XVI amžiuje susirgusį bažnyčioje krikštytą kūdikį maudydavo upėje arba versmėje, manydami taip nuplausią jo krikščioniškąjį vardą, o duodami naują, dažnai paukščių, žvėrių arba medžių, vardą, tikėdavo kūdikį pagysiant ir įgausiant jų savybių.^[2]

Lietuviai, kaip ir daugelis kitų indoeuropiečių tautų, senovėje turėjo tik vardą. Kadangi bendraujančiųjų būrys būdavo nedidelis, ryšiai tarp etninių grupių menki. Pagal darybą senovės lietuvių vardai skiriami į dvikamienius (pavyzdžiui, Ldk vardai: Algirdas, Gediminas, Mindaugas, Jogaila, Kęstutis, Vytautas, Žygimantas) ir vienkamienius (Mantas), kilusius iš indoeuropiečių prokalbės. Manoma, kad patys seniausi vardai yra dvikamieniai asmenvardžiai. Pastarieji turėjo taurią ir kilnią reikšmę, kuriuos jau senovėje imta trumpinti (Algis). Ilgainiui jiems tapus savarankiškais vardais prie jų būdavo pridedamos priesagos. Taip pat labai senais laikomi ir pravardiniai vardai (Lokys, Tauras, Jaunius, Žilys). Plečiantis bendruomenėms imta dėlioti prievardžius, pavyzdžiui, tėvavardius, pravardę, amato, kilmės, gyvenamosios vietos pavadinimus. Iki Lietuvos krikšto, lietuviams būdingi baltiškos kilmės vardai, XVII–XIX a. krikštyti tik krikščioniškais hebrajų, graikų, lotynų, germanų, slavų kilmės vardais. Iš pradžių nekilminguosius krikštijo vienu šventu vardu visame kaime, vienas vardas buvo priskiriamas vyrų bei vienas moterų būriui, todėl kaip asmenvardis nebuvo vartojamas. Tačiau oficialiuose didikų dokumentuose krikšto gautas krikščioniškas vardas buvo įrašomas kartu su buvusiu baltišku vardu. Bet slenkant laikui baltiškasis vardas dažnai tapdavo lietuvio pavarde, kurių nemaža dalis buvo suslavinta. Veliau iš jų radosi kai kurių bajorų, kt. privilegijuotųjų ir galiausiai nekilmingųjų pavardės. XX a. vėl imta vartoti baltiškus vardus.^[3][4][5][6] 1991–2010 m. laikotarpiu daugiausia duota krikščioniškos kilmės vardų, taip pat dažni buvo baltiški vardai.^[7][8]

Baltiškos kilmės vardai paprastai būna apeliatyviniai, siejami su bendriniais lietuvių ir kitų baltų tautų kalbų žodžiais. Tokie yra dvikamieniai, vienkamieniai, pravardiniai, mitologiniai (Laima, Gabija, Jūratė, Medeina, Saulė, Žemyna), gamtiniai^[9] (Audrius, Aušra, Gintaras, Giedrius, Indrė, Liepa, Marius, Miglė, Rasa, Ugnė) vardai, literatūriniai (Eglės žalčių karalienės pasakos veikėjų vardai ir kt. Ąžuolas, Eglė, Žilvinas). Taip pat vietovardiniai (Neringa), etnoniminiai^[10] (Aistis) vardai. Pasitaiko verstinių vardų (Danguolė, Auksė) iš lotynų, graikų kalbų. Krikščioniški^[11] bibliniai, šventųjų (hebrajų, graikų, lotynų, slavų ir germanų kilmės) vardai, atėję per lenkų ir rytų slavų kalbas (Barbora, Jonas, Jokūbas, Matas, Nojus, Ona). Kai kurie vardai gali būti interpretuojami dvejopai (Dovydas). Be jų išskiriami kitų tautų vardai.

• Vardynos
• Vardadienis

• Vardai ir pavardės: VLKK nutarimai ir patarimai (sud. Aistė Pangonytė). – Vilnius: Tautinių bendrijų namai, 2003. – 22 p. – ISBN 9955-546-10-7
• Lietuvių vardų kilmės žodynas (sud. Kazimieras Kuzavinis, Bronys Savukynas). – 6-asis leid. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. – 353 p.

• Vardai (Valstybinė lietuvių kalbos komisija)