Pasakėčia
Pasakėčia – trumpas, pasakojamasis, alegorinės formos, dažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją (didaktinę) arba kritinę mintį.
Sandara
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasakėčia paprastai susideda iš pasakojimo ir pamokymo (moralo). Pasakojime daugiausiai vaizduojami gyvūnai arba augalai, daiktai, žmonės – tam tikros moralinių ar socialinių savybių kaukės. Pasakojimo turinys – alegorinis. Moralas (pamokymas) gali būti aiškiai suformuluotas kūrinio pabaigoje (kartais – ir pradžioje, viduryje) arba labai aiškiai suvokiamas iš pasakojamosios dalies. Neretai moralas būna pateikiamas patarle.
Kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasakėčios žanras kilo iš pasakojimų ir pasakų apie gyvūnus, todėl neretai klaidingai laikomas tautosakos kūryba. Pasakėčios žanro pradininkas – graikas Ezopas (VI a. iki Kristaus). Daugelio tautų literatūra, ypač skirta vaikams ir jaunimui, prasidėjo nuo Ezopo pasakėčių vertimų, sekimų, perpasakojimų.
Kiti žymesni pasakėčių kūrėjai: romėnų Fedras, prancūzų Ž. Lafontenas, rusų I. Krylovas. Lietuvių literatūroje pasakėčių parašė Kristijonas Donelaitis, Simonas Stanevičius, Antanas Tatarė, Petras Arminas-Trupinėlis ir kiti autoriai.
