Paprastasis jūrinis erelis

Haliaeetus albicilla
Apsauga: 3(R) – Reta rūšis

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Vanaginiai paukščiai ( Accipitriformes)
Šeima:	Vanaginiai ( Accipitridae)
Pošeimis:	Suopiai ( Buteoninae)
Gentis:	Jūriniai ereliai ( Haliaeetus)
Rūšis:	Paprastasis jūrinis erelis ( Haliaeetus albicilla)

Binomas

Haliaeetus albicilla
Linnaeus, 1758

Paplitimas

Paprastųjų jūrinių erelių natūralus, apytikslis paplitimo arealas pasaulyje, pagal 2021 m:

perimvietės šiltuoju metų laiku

gyvena sėsliai ir perimviečių regionai

migracijų regionai

klajonių regionai

išlikę gyvena sėsliai ir reintrodukuoti

seslūs, reintrodukuoti ir migruojantys

Paprastasis jūrinis erelis^[2] (Haliaeetus albicilla) – vanaginių paukščių (Accipitriformes) būrio, vanaginių (Accipitridae) šeimos plėšrusis paukštis.

Matmenys

Paprastieji jūriniai ereliai labai stambūs ir vieni didžiausių Lietuvos plėšriųjų paukščių rūšių, už kurį svoriu ir dydžiu stambesni tik palšieji grifai (Gyps fulvus), o kilnieji ereliai (Aquila chrysaetos) labai nežymiai didesnis kūno ilgio išmatavimu. Paprastųjų jūrinių erelių patelės pastebimai didesnės už patinėlius. Paprastųjų jūrinių erelių kūno ilgis nuo 70 iki 92 cm ilgio. Išskėstų sparnų ilgis 193–245 cm. Patelių sparnų ilgis 621–717 mm, patinėlių 552–652 mm. Patinų svoris 3,1–5,4 kg, patelių 3,7–6,9 kg.

Išvaizda

Suaugusio paprastojo jūrinio erelio snapas stambus, gelsvas. Pastaibis neplunksnuotas. Kojos geltonos, tvirtos su šiurkščiu padu, pritaikytu slidžiai žuviai laikyti. Pilkai rudas kūnas, dalis nugaros ir sparnų viršaus plunksnų šviesiai pilkos, kiek šviesesnės nei plasnojamosios. Jų uodega tampa balta po 5–6 metų, kada įgauna suaugusio plunksnų dangą, nors kai kurių jūrinių erelių uodegos galiukai išlieka tamsūs visą gyvenimą.

Porūšiai

Tarptautinė ornitologų sąjunga pasaulio paukščių klasifikacijos v13.2 versijoje išskiria du paprastųjų jūrinių erelių porūšius:^[3]

Haliaeetus albicilla albicilla (Linnaeus, 1758); paplitę Europoje, įskaitant ir Lietuvą, Šiaurės Azjoje ir arealas tęsiasi į Indija ir Kiniją.
Haliaeetus albicilla groenlandicus Brehm, CL, 1831; paplitę Grenlandijoje.

Paplitimas ir biotopas pasaulyje

Paprastieji jūriniai ereliai paplitę nuo Atlanto vandenyno vakaruose – pietų Grenlandijoje, Islandijoje, Britų salynas iki pat Didžiojo vandenyno rytuose – Japonijos, Taivano, Rusijos, Tolimųjų rytų. Pietuose jų paplitimo arealas siekia Arabų jūrą, Pietų Kinijos jūrą. Gana retokas paukštis visoje Europoje (išskyrus Skandinavijos šalis), bet jų populiacija paskutiniu metu maždaug nuo 1985 metų daugelyje šalių atsistato, įskaitant ir Lietuvą. Norvegijoje randama iki 2000–2500 perinčių porų.

Paprastieji jūriniai ereliai gyvena uolėtose vietose prie jūrų pakrančių ar miškingose vietose prie didesnių vandens telkinių, ežerų, upių kur gausu žuvų ir vandens paukščių.

Paplitimas ir buveinės Lietuvoje

Paprastasis jūrinis erelis įrašytas į Lietuvos raudonosios knygos 3(R) kategoriją. Lietuvoje tai sėslūs ir perintys paukščiai, nors jų pagausėjimas reguliariai pastebimas per migracijas ir žiemojimo metu. Aptinkami visoje Lietuvoje, nors gausiausi Lietuvos vakaruose apie Nemuno deltą ir aplink Kuršių marias. Manoma, kad XXI a. pirmame dešimtmetyje Lietuvoje kas metai perėjo apie 90 porų ir pastebimas jų plitimas.

Lietuvoje įsikuria įvairaus tipo ir dydžio miškuose šalia vandens telkinių. Daugiau juos traukia ramūs ir nuošalūs miško plotai šalia žuvingų ir gausiau vandens paukščių gyvenamų vandens telkinių, pastaruoju metu dažnai netoli žuvininkystės ūkių. Jų veisimosi metu plotas užima nuo 19 iki 115 km² teritoriją.

Poravimasis ir lizdavietės

Paprastieji jūriniai ereliai monogamai – sudaro pastovias poras kol gyvi abu poros nariai. Žuvus, nusibaigus vienam jų, likęs gyvas poros narys susiranda sau porai kitą. Bet jeigu tas kitas dar nesubrendęs, krauna lizdus, bet neperi, o veistis pradeda tik partneriui sulaukus lytinės brandos. Lietuvoje paprastieji jūriniai ereliai lizdus taisyti ar krauti pradeda dar nepasibaigus žiemai sausio–vasario mėnesiais. Lizdavietei pasirenka įvairaus tipo mišką, ir Lietuvoje perinčių paprastųjų jūrinių erelių lizdas būna tik medžiuose maždaug 100–5000 m atstumu nuo vandens telkinio. Lietuvoje lizdą sukasi 11–28,5 m aukštyje, o jam susisukti dažniausiai pasirenka paprastąsias pušis (54 %), juodalksnius ir drebules po 16 % ir kiek rečiau pasirenka ąžuolus 8 %, beržus 3 %, paprastąsias egles 2 %, mažalapes liepas 1 % Medžiai turi būti stambūs, subrendę, kad išlaikytų didelį lizdą, o lizdui vieta įvairiose medžio dalyse – šoninėse šakose ar viršūnėje. Jie būna labai prisirišę prie savo lizdaviečių. Net ir aplinkai keičiantis, kertant miškus ir jeigu išlieka jų nepaliestas medis, kuriame yra lizdas, pora ir toliau tos vietos ir lizdo nepalieka. Pasitaikę atvejų, kada po kirtimų net aplinkui lizdą atsiradus plynei, pora toliau sėkmingai perėjo. Ne vieną dešimtmetį peri tame pačiame ar viename iš atsarginių jų gyvenamoje veisimosi teritorijoje esamų lizdų, todėl vidutiniškai lizdai būna apie 1,5 m skersmens ir 1 m aukščio. Nuo vėjų apsaugotose vietose sukrauti lizdai kartais pasiekia 3–5 m aukštį ir 2,5 m skersmenį bei gali sverti iki 600 kg ir daugiau. Tokie lizdai ilgaamžiai, juose šie paukščiai peri daugelį metų.

Kiaušinius ima dėti vasario pabaigoje – kovo mėnesiais. Jaunos poros perėti dažnai pradeda vėliau, bet dėl tam tikrų priežasčių taip gali elgtis ir senesni paukščiai. Deda 1–3, bet dažniausiai 2, kartais 4 kiaušinius 48–60, kartais 70 valandų intervalu. Dažnai dėtyje vienas kiaušinis būna nevaisingas. Peri pasikeisdami patelė (ji kur kas ilgiau) ir patinėlis 34–46 dienas.

Mityba, medžioklė

Paprastieji jūriniai ereliai dažniausiai medžioja sklandydami virš vandens telkinių ir stebėdami vandens paviršiuje esančias žuvis, kuriomis daugiausiai ir minta. Pastebėję grobį, plasnoja vietoje, bet dažniausiai išskleidę sparnus sustoja, o grobį griebia kojomis krisdami žemyn.

Kartais pasigauna vandens ir kitų paukščių. Juos medžiodami nutūpia į medį netoli vandens telkinio ir laukia tinkamo momento. Taip jie kartais ištupi po kelias valandas. Vėliau, nusižiūrėję tinkamą auką, ereliai staiga puola.

Rečiau medžioja ore, kai užskridę virš ančių ar panašių paukščių būrio ima staiga kilti į viršų, verčiasi ir vejasi auką.