Ledlaužis

Ledlaužis – laivas, kuris yra specialiai pritaikytas plaukti per užšalusią jūrą, tiek tam, kad pats galėtų paimti krovinį, tiek tam, kad padarytų kelią kitiems laivams.

Laivo priekis tokios formos, kad jis užšliaužia ant ledo ir laužia jį savo svoriu iš viršaus, ledas prasiskiria ir atveriamas kelias. Toks ledo laužimo būdas yra ekonomiškesnis, negu paprastas laužimas taranuojant ledą laivo nosimi. Ledlaužis turi sustiprintą korpusą (priekis sustiprintas, kad atlaikytų „darbinius sąlyčius“ su ledu, o visas korpusas – kad atlaikytų spaudimą iš šonų slenkant ledo laukams) ir galingesnius variklius.^[1]

Vienas pirmųjų laivų, kurių korpuso forma ir sutvirtinimas buvo tokie, kad atlaikytų šoninį ledų spaudimą buvo Fritjofo Nanseno ekspedicinis laivas „Framas“ (1893). Šoninis laivo sugniuždymas yra viena iš priežasčių, dėl ko skęsta ledo laukų užspausti laivai – ledo laukų spaudimas toks stiprus, kad pralaužia laivo šonus, ir laivas išsyk ar ledo spaudimui išnykus nuskęsta. „Framo“ dugnas buvo tokios formos, kad ledų iš šonų spaudžiamas laivas būdavo iškeliamas aukštyn virš ledo.

Atvirkštiniu principu (ledas užslenka ant viršaus ir lūžta nuo savo svorio) yra statomi atraminiai tiltų įtvirtinimai, kuriems gresia plaukiančio ledo (pvz., ledo lyčių) spaudimas.

Ledlaužių statyba yra itin brangi, tačiau dar brangesnė jų eksploatacija. Ledlaužiai varomi garo turbinomis, dizelinėmis – elektrinėmis jėgainėmis ar branduoline energija (plačiau – Atominis ledlaužis).

Didžiausią ledlaužių laivyną turi Rusija.^[2]

Istorija

Manoma, jog pirmasis garais varomas ledlaužis „Pilot“ pastatytas Kronštate (Rusija) 1864 m. XX amžiaus pradžioje kelios šalys pradėjo statyti pakrančių ledlaužius, tačiau vienintelė Rusija (o vėliau Tarybų Sąjunga) statė okeaninius ledlaužius, kurių vandentalpa siekė 10 000 tonų. 1871 m. panašų laivą Eisbrecher I pastatė Vokietija.^[3]