Janomamai
| Janomamai | |
|---|---|
 Janomamų vaikai iš Orinoko aukštupio regiono
| |
| Gyventojų skaičius | ~22 000 |
| Populiacija šalyse | Venesuela, Brazilija |
| Kalba (-os) | janomamų kalbos |
| Religijos | šamanizmas, krikščionybė |
| Giminingos etninės grupės | - |
Janomamai (Ya̧nomamö) – gan gausi Amazonijos indėnų gentis, gyvenanti ties Venesuelos ir Brazilijos siena. Dėl atokios nuo likusios pasaulio gyvenamosios vietos janomamai iki pat XX a. pradžios neturėjo jokių kontaktų su išoriniu pasauliu ir dėl to išlaikė itin savitą gyvenimo būdą. Gentį sudaro apytiksliai 22 tūkst. žmonių, pasidalinusių į 4 lingvistines grupes: sanuma, janomamus, tomate ir janamus. Kalba janomamų kalbomis, kurios sudaro izoliuotą kalbų šeimą.
Daug kur gentis klaidingai įvardinama kaip janomamiai (yanomami, yanomamis). Šis pavadinimas kilo iš italų salaziečių misionierių naudoto žodžio yanomamo daugiskaitos italų kalboje[1].
Gyvena kaimuose po 40-50 žmonių, nors didžiausiuose gali gyventi ir iki 300. Sudaro pusiau atviri pastatai, vadinami shabono, išsidėstę ratu aplink aikštę. Po šia pastoge drauge gyvena visa gentis, drauge dalijasi maistu. Shabono statomi iš medienos, lapų, vijoklių, tačiau dėl drėgmės ir vabzdžių greitai suyra, todėl atstatomi kas 1-2 metus. Janomamai verčiasi lydimine žemdirbyste, augina bananus, manijokus, renka vaisius, medžioja, žvejoja. Išnaudoję aplinkines teritorijas persikelia į naujas, kur dar nenualinta dirva ir gausu medžiojamų gyvūnų. Maisto gamyboje beveik nenaudoja druskos, todėl pasižymi labai žemu kraujo spaudimu, lyginant su kitomis tautomis[2]. Derliaus nuėmimo proga indėnai rengia didelę šventes, kurios metu sukviečiami ir aplinkinių kaimų gyventojai. Šventei puošia kūnus dažais, plunksnomis, valgo, šoka.
Paplitusi poligamija, nors daug šeimų yra ir monogaminės. Būdingas patriarchalinis šeimos modelis. Vaikų auginimu rūpinasi praktiškai vien moterys.
Vakariečiai nuo pat pirmųjų kontaktų su janomamais danai tarpusavyje kovojo. Nuo XX a. 6 dešimtmečio vyko dažni susirėmimai tarp janomamų ir nelegalių aukso ieškotojų garimpeiros. 1992 m. Brazilijos vyriausybė janomamų žemėse įsteigė rezervatą, tačiau tai ne itin sumažino aukso ieškotojų invaziją[3].
Janomamai seniau tarpusavyje intensyviai kariaudavo, tuose karuose žūdavo apie trečdalis genties vyrų[4]. Janomamų kultūroje mirtis nebuvo laikoma natūraliu dalyku, o priešiškų genčių šamanų iškviestų piktųjų dvasių darbas. Manoma, kad jie praktikavo kanibalizmą[5]. Janomamų kanibalizmo ritualai vaizduojami kontroversiškame 1980 m. siaubo filme „Kanibalų holokaustas“.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ COCCO, Luis. Iyëwei-Teri. Quince años entre los Yanomamos. Caracas: Escuela Técnica Popular Don Bosco, 1972
- ↑ http://www.scielo.br/pdf/abc/v80n3/a05v80n3.pdf
- ↑ http://www.survivalinternational.org/news/1786
- ↑ Keeley: War before civilization: The myth of the peaceful savage
- ↑ http://users.rcn.com/salski/No18-19Folder/Endocannibalism.htm
| ||||||||||||||||||||||||||||||||
