Izraelitai
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Izraelitai (hebr. בני ישראל = Bnai Yisraʾel - "Izraelio vaikai"), Izraelio tauta – senovės semitų etninė grupė, XIV-VII a. pr. m. e. gyvenusi Palestinoje. Izraelitai kalbėjo senovės hebrajų kalba, kuri buvo užrašoma senovės hebrajų raštu. Ši kalba kartu su aramėjų kalba, amonitų kalba ir dar keliomis kalbomis priklauso prie šiaurės vakarų semitų kalbų dialektų.
Izraelio tautos nariai kitaip dar yra vadinami hebrajais, populiariai dar žinomi kaip Išrinktoji tauta.
Po VII a. pr. m. e. iš izraelitų išsivystė dvi atskiros etninės grupės - žydai ir samariečiai.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Izraelitų istorija yra viena geriausiai pasaulyje dokumentuotų etninių istorijų. Ji detaliai fiksuojama izraelitų šventajame rašte Biblijoje. Tačiau dėl Biblijos senumo ir sudėtingumo, daug faktų kelia abejonių: užrašytą istoriją yra sunku įrodyti archeologiniais tyrimais.
Kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasak Biblijos izraelitų patriarachas Abraomas su šeima migravo iš Ūro miesto Šumere į Haraną, o vėliau į Kanaaną, kur apsigyveno. Ši migracija gali būti aliuzija į II tūkst. pr. m. e. pradžioje vykusias amoritų migracijas, kurių metu semitai apgyvendino visą Senovės Siriją (ir Kanaaną). Todėl Izraelitai yra laikomi vienais iš Kanaanitų, o jų kalba greičiausiai menkai skyrėsi nuo kitų kanaanitų kalbų.
Biblijoje Abraomo anūkas Jokūbas (dar vadinamas Izraeliu (hebr. יִשְׂרָאֵל = Yisraʾel) turėjo 12 sūnų ir laikomas tiesioginiu izraelitų protėviu. Vienas iš sūnų, Juozapas, savo brolių buvo parduotas į Egiptą. Tačiau ten prasigyvenęs, jis pasikvietė savo šeimą iš Kanaano, kur buvo kilęs nepriteklius. Manoma, kad ši izraelitų migracija gali atspindėti svetimšalių hiksų valdymą, ar semitų tautų šasu bei habiru migracijas į Egiptą, kurios yra fiksuojamos to meto dokumentuose.
Izraelitų etnogenezė vyko būtent Egipte. Kiekvienas iš 12 sūnų turėjo palikuonių, ir taip susiformavo 12 genčių. Sūnūs, iš kurių kilo gentys buvo Reubenas, Simeonas, Levis, Judas, Danas, Naftalis, Gadas, Ašeris, Isacharas, Zebulunas, Juozapas ir Benjaminas. Paprastai Levio palikuonys levitai nėra priskaičiuojami prie 12 genčių, o Juozapo palikuonys yra dalinami į dvi gentis - Manaseho ir Efraimo.
Migracija ir įsitvirtinimas Kanaane
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo XIV a. pr. m. e. izraelitai, pasinaudodami Egipto nusilpimu, migravo iš Nilo deltos į teritorijas Kanaane. Ši migracija, pasak Biblijos, buvo inicijuota Mozės, kuris sudarė sandorą su Dievu (Jahve), gaudamas iš jo Pažadėtąją žemę. Taip Izraelitų tarpe buvo įtvirtintas monoteizmas, ir taip buvo legitimuojama jų invazija į Kanaaną.
Mozė, o vėliau jo padėjėjas Jozuė išvedė visas 12 genčių per dykumingas teritorijas Sinajuje ir Negeve. Biblija pasakoja apie stebuklingus įvykius kelyje: Dievas praskiria Raudonąją jūrą, leisdamas izraelitams išeiti, Mozė Sinajaus kalne gauna iš jo 10 įsakymų. Kadangi dalis izraelitų atsimetė nuo monoteizmo, grįždami prie ankstyvesnių semitiškų tikėjimų, Dievas juos nubaudžia, pasmerkdamas klajoti 40 metų dykumoje, prieš įžengiant į Pažadėtąją žemę.
Kadangi izraelitams giminingi edomitai ir moabitai neleido jiems kirsti savo teritorijų, izraelitai turėjo migruoti per dykumas į Gileadą ir Bašaną, kur nukariavo 2 kanaanitų karalystes (Sihono ir Ogo). Vėliau jie pereina Jordaną, pasiekdami Priešjordanę. Biblijoje aprašomi užkariavimai, kurių metu Izraelitai paima įtvirtintus kanaanitų miestus, tokius kaip Jerichonas, Jeruzalė ir daugybė kitų.
| Terminas hieroglifais | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| ysrjAr Israel |
| ||||||||
Ši izraelitų migracija nebuvo išskirtinis reiškinys to meto kontekste. Bronzos amžiaus pabaigoje į Kanaaną migravo ir čia apsigyveno nemažai klajoklių tautų. Be izraelitų svarbiausios tarp jų buvo filistinai, puldinėję šalį iš jūros, ir aramėjai, migravę iš dykumų.
Po Kanaano nukariavimo izraelitų kontroliuojamos teritorijos tapo žinomos kaip Izraelio žemė, ir padalintos 12 genčių. Seniausias dokumentuotas izraelitų buvimo Kanaane patvirtinimas yra 1208 m. pr. m. e. egiptietiška Merenptaho stela, kur pirmą kartą istorijoje minimas izraelitų (ysrjr) etnonimas.
Karalystės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ankstyvuoju laikotarpiu izraelitų gentis valdė renkami teisėjai, tačiau vėliau Izraelio žemėje gentys konsolidavosi į valstybę, kuri žinoma kaip Izraelio karalystė. Ją valdė trys karaliai: Saulius, Dovydas ir Saliamonas. Nė vieno iš jų, kaip ir pačios vieningos karalystės, istoriškumas nėra įrodytas. Pasak Biblijos, tai buvo ekspansyvi valstybė, kuri kontroliavo teritorijas tarp Viduržemio ir Raudonosios jūrų. Ji nuolat kariavo su aplinkinėmis tautomis – filistinais, finikiečiais, amonitais, moabitais. Kai kurių mokslininkų nuomone, jos hegemonijos viršūnėje, ji netiesiogiai kontroliavo ir visą Užjordanę bei dalį aramėjų karalysčių.
Po Saliamono mirties karalystė suskilo į dvi dalis. Šiaurinė dalis (Manaseho, Efraimo, Gado, Dano, Ašero, Naftalio, Zebuluno, Reubeno ir Isaharo gentys) su sostine Samarija toliau buvo vadinama Izraeliu, o pietinė dalis (Benjamino, Judo ir Simeono gentys) su sostine Jeruzale buvo vadinama Judėja. Šalimais sustiprėjus aplinkinėms karalystėms (tokioms kaip Aramas-Damaskas, Amonas, Moabas, Edomas, Filistija), izraelitai neteko daugybės teritorijų, ypač pietuose, šiaurėje ir Užjordanėje.
Archeologija patvirtina tik regione egzistavusias dvi atskiras karalystes, pradedant X a. pr. m. e. Jos yra minimos to meto aplinkinių šalių dokumentuose. Dažniausiai aplinkinėms tautoms jos buvo žinomos valdančiųjų dinastijų pavadinimu. Izraelio karalystė vadinta Omrio karalyste (pagal valdančiąją Omritų dinastiją), o Judėjos karalystė – Dovydo karalyste. 925 m. pr. m. e. šias dvi karalystes savo karo žygio metu mini Egipto faraonas Šošenkas I.
Likimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dvi atskiros izraelitų karalystės ilgainiui lėmė skirtingą susiformavusią tapatybę ir papročius. Joms būdinga ir skirtinga istorija. 720 m. pr. m. e. šiaurinė (Izraelio) karalystė buvo nukariauta Asirų imperijos, o Judėja savo dalinį valstybingumą išsaugojo iki 586 m. pr. m. e., kuomet ją nukariavo Naujoji Babilono karalystė.
Abi imperijos užkariautojos vykdė asimiliacinę politiką ir naudojo ištisų tautų tremtį mažinti etniniams ir kultūriniams skirtumams. Manoma, kad Asirija ištrėmė didelę dalį Izraelio genčių. Biblijoje yra minima Reubeno, Gado, Užjordanės Manaseho, Efraimo ir Naftalio genčių deportacija, o Dano, Ašero, Isacharo, Zebuluno ir Piešjordanės Manaseho genčių likimas yra nutylimas. 9 čia gyvenusios gentys ir levitai kartu yra laikomos 10 prarastųjų Izraelio genčių. Jos niekada negrįžo iš tremties, ir jų likimas nežinomas. Pagal visuotinai priimtą versiją, Izraelio žemėje likusi neištremta izraelitų dalis susimaišė su asirų čia atkeltomis etninėmis grupėmis, perdavė joms savo kultūrinį palikimą ir davė pradžią samariečių tautybei.
Po Judėjos karalystės nukariavimo, trys vietinės gentys ir Judėjos levitai irgi buvo ištremti. Taip prasidėjo Babilonijos tremtis. Jos metu izraelitai išlaikė savo tapatybę, tradicijas, kultūrą. Tuo metu taip pat nunyko tarpgentiniai skirtumai, konsolidavosi vieninga etninė grupė. Vėlesniuose šaltiniuose ji jau žinoma kaip Jehudim, t. y. žydai (hebr. יְהוּדִים = Yehudim), pagal buvusios karalystės ir didžiausios genties pavadinimą. Po Babilono tremties VI a. pr. m. e. jiems grįžus į Pažadėtąją žemę, izraelitų pavadinimas nebenaudojamas, ir ši etninė grupė vadinama judėjais (arba žydais)
| |||||||||||||
