Galija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Senovės Europos regionas Galija

Šalis	Prancūzija, Belgija, šiaurės Italija, vakarų Šveicarija
Tautos	Galai
Kalba	Galų kalba

Senovės Europos istoriniai regionai: Graikija, Pajonija, Ilyrija, Trakija, Panonija, Italija, Ispanija, Galija, Retija, Norikas, Britanija, Hibernija, Germanija, Dakija, Skitija

Galija (lot. Gallia) – romėniškas senovės Europos istorinė srities, ribojamos Pirėnų, Rubikono ir Magros upių, Alpių kalnų ir Reino, pavadinimas. Ši sritis apima dabartines šiaurės vakarų Italijos, Prancūzijos, Liuksemburgo, Belgijos, pietinių Nyderlandų ir vakarų Šveicarijos teritorijas.

Galiją pradėjus minėti romėnų istoriniuose šaltiniuose didžiąją jos dalį buvo apgyvendinusios įvairios keltų gentys, kurias romėnai apibendrintai vadino "galais" (lot. Galli).

Geografija

Geografiškai Galiją sudarė dvi atskiros teritorijos, atskirtos Alpių kalnų. Pagal tai romėnai Galiją skirstė į dvi dalis:

Galijos dalis į šiaurę nuo Alpių buvo vadinama Transalpine. Vakaruose Transalpinė Galija priėjo prie Atlanto vandenyno, šiaurės rytuose jos pagrindinė geografinė riba buvo Reinas, kuris atskyrė nuo Germanijos, pietuose Galija ribojosi su Ispanija. Pietryčiuose Alpės skyrė nuo Cizalpinės Galijos. Kitas jos pavadinimas buvo Tolimoji Galija (lot. Gallia Ulterior).
Galijos dalis į pietus nuo Alpių vadinta Cizalpine Galija (lot. Cis "šiapus" ir lot. Alpina "Alpių"). Cizalpinė Galija iš trijų pusių buvo apsupta aukštumų - Alpių ir Dinarų kalnynų. Pietuose ji ribojosi su Italija, kurios skiriamoji riba buvo Rubikonas, Apeninai ir Magros upė. Vėlyvojoje Antikoje Cizalpinė Galija buvo įtraukiama į Italijos sampratą.

Istorija

Keltų įsikūrimas

Galija, kuriai priklausė dideli plotai Prancūzijos, Belgijos ir šiaurės vakarų Vokietijos, buvo apgyvendinta keltų genčių, kurias romėnai vadino galais ir kurios kalbėjo galų kalbomis. Žemutinėje Garonėje žmonės kalbėjo archajiška kalba, artima baskų ir vadinama akvitaniečių kalba. Keltai įkūrė tokius miestus kaip Lutetia Parisiorum (Paryžius), Burdigalą (Bordo), o akvitaniečiai įkūrė Tolosą (Tulūza).

Graikai ir finikiečiai

Prieš atsikraustant romėnams į Prancūzijos teritoriją, vėliau pavadintą Provansu, atsikėlė graikų kolonistai. Finikiečiai įkūrė Massalią (Marselis) ir Nicaea (Nica), kurie kariavo su kaimyninėm galų ir ligūrų gentimis. Finikiečiai buvo geri jūrininkai, kaip Pitėjas, gimęs Marselyje. Keltai dažnai kovojo su akvitaniečiais ir germanais ir galų būriai, vadovaujami Breno, 390 ar 387 m. pr. m. e. įsiveržė į Romą po Alijos mūšio. Bet galų taktika nesivystė, ir romėnai išmoko joms pasipriešinti ir nuo to laiko galai buvo nugalėti daugybėje mūšių, tarp jų Sentino ir Telamono mūšiuose.

Romos užkariavimai

Vercingetoriksas pasiduoda Julijui Cezariui po Alezijos mūšio

Kuomet romėnai susidūrė su galais, jie išskyrė dvi Galijos dalis - Cizalpinę (dab. šiaurės Italijoje) ir Transalpinę (likusias teritorijas į šiaurę nuo Alpių). Iki 222 pr. m. e. romėnams pavyko nukariauti pietinę Cizalpinės Galijos dalį į pietus nuo Po. Kai kovojo su romėnais, Hanibalas buvo nusisamdęs galų karių, kurie kovėsi Kanų mūšyje. Pasibaigus Pūnų karams, t. y. po penkiasdešimties metų, romėnai nukariavo ir likusią Cizalpinę Galiją iki pat Alpių. I a. pr. m. e. visa ši Galija buvo administraciškai įtraukta į Italijos provinciją ir vėliau Galijos terminas buvo taikomas tik Transalpinei Galijai. Ši buvo suprantama kaip teritorija tarp Viduržemio jūros, Pirėnų, Atlanto vandenyno, La Manšo, Reino ir Alpių.

Romėnai pradžioje įsitvirtino pietinėje Transalpinės Galijos dalyje. Ši provincija, jungusi Italiją su Ispanija, buvo pavadinta Narbono Galija (provincija įkurta apie 120 m. pr. m. e.). Transalpinės Galijos nukariavimas siejamas su Julijumu Cezariu, kuris 58 m. pr. m. e. paskirtas Norbono Galijos vietininku. Iki 51 m. pr. m. e. jam pavyko užimti visą Galiją. Nepaisant galų pasipriešinimo vadovaujant Vercingetoriksui, galai neatsilaikė prieš romėnų puolimą ir nors jiems pasisekė Gergovijos mūšyje, bet buvo visiškai sutriuškinti Alezijos mūšyje.

Imperijos sudėtyje

Užkariavus visą Transalpinę Galiją, ji buvo padalinta į keturias provincijas:

Galijoje romėnai įkūrė tokius miestus kaip Lugdunas (Lionas) ir Narbonas. Romėnai perkėlė daugybę vietinių gyventojų, kad išnyktų vietinė savimonė, galėjusi kelti grėsmę romėnų valdžiai. Tad daug galų buvo perkelti į Akvitaniją ar padaryti vergais ir išvežti iš Galijos. Romos valstybės valdžioje Galijoje įvyko didelė kultūrinė revoliucija. Labiausiai pastebimas faktas: liaudiška lotynų kalba pakeitė keltų kalbas. Laikui bėgant galai buvo labiau integruoti į Romos imperiją. Pavyzdžiui, generolas Markas Antonijus Primas ir imperatorius Klaudijus gimė Galijoje.

Po to, kai persai paėmė į nelaisvę imperatorių Valerianą 260 m., Postumas įkūrė trumpai gyvavusią Galijos imperiją, kuriai be Galijos priklausė Iberijos pusiasalis ir Britanija. Galų imperija žlugo po imperatoriaus Aureliano pergalės prie Chalonų 274 m.

Tautų kraustymasis

III-V a. vyko tautų kraustymasis, kurio metu germanų gentys iš Germanijos ir Britanijos migravo į Galijos teritorijas. Jau III a. į šiaurinę Galiją migravo frankų ir alemanų gentys. Ilgainiui čia susiformavo Frankų, Alemanų karalystės.

IV a. į Armoriką (dabar Bretanė) iš Didžiosios Britanijos atsikėlė keltų gentys, vadovaujamos legendinio karaliaus Konano Meriadoko (Conan Meriadoc). Jos kalbėjo dabar išnykusia britų kalba kuri išsivystė į kornų, bretonų ir valų kalbas. Bretonai Armorikoj įkūrė tris karalystes: Domnoniją (Domnonia), Kornualį (Cornouaille) ir Brereką (Broërec).

418 m. Akvitanijos provincija buvo atiduota vizigotams už paramą kovoje su vandalais. Tie patys gotai buvo nusiaubę Romą 410 m. ir įkūrę sostinę Tulūzoje. Romos imperijai buvo sunku atsakyti į visus barbarų išpuolius, tad Flavijus Etijus turėjo kiršinti tarpusavyje barbarų gentis, kad išlaikytų bent kokią Romos valdžią. Iš pradžių jis nukreipė hunus prieš burgundus ir jie nusiaubė Vormsą, užmušė karalių Giunterį ir nustūmė burgundus į vakarus. Burgundus Etijus apgyvendino prie Lugdunum 443 m. Hunai, suvienyti Atilos, tapo didele grėsme ir Etijus prieš juos nukreipė vizigotus. Nesantaika pasiekė apogėjų 451 m. Chalonų mūšyje, kuriame romėnai ir gotai įveikė Atilą.

Romos imperija buvo beveik sugriūnanti. Akvitanija buvo atiduota vizigotams, kurie užkariavo didžiąją dalį pietinės Galijos ir Iberijos pusiasalio. Burgundai 443 m. įkūrė savo karalystę, o šiaurinė Galija buvo palikta frankams. Be germanų, vaskonai iš Iberijos apsigyveno Vaskonijoje.

VI a. visą Galiją suvienijo Frankų imperija.