Kaaba

Kaaba (arab. الكعبة = al-kaʿbah, „kubas“) – žymiausia ir pati svarbiausia Al Masdžid al Charamo islamo šventovė Mekoje, stačiakampio gretasienio formos belangis 15 m aukščio, 12 m ilgio ir 10 m pločio akmeninis statinys. Jo kampai atgręžti į visas 4 pasaulio šalis. Jis stūkso Didžiosios mečetės viduryje, apklotas juodu audiniu kisva. Švenčių dienomis audeklas pakeliamas iki ten, kur 1,5 m aukštyje iš rytų pusės įmūrytas šventas Juodasis akmuo, pasak tradicijos, atneštas Adomo iš Rojaus. Eidami aplink piligrimai jį liečia. Šiaurės rytų sienoje 2 m aukštyje yra vidinės ir išorinės durys, išorinių durų paviršius padengtas auksu su trupučiu sidabro, ornamentuotas Korano citatų raižiniais. Einantiems į vidų pristatomos kopėtėlės.

Kaaba laikoma dangiškosios šventovės įkūnijimu žemėje. Tikima, kad Kaabos šventyklą pastatė Adomas, vėliau, vykdydami Alacho valią, atstatė Toros pranašas Ibrahimas (Abraomas) ir Izmaelis. Taip pat manoma, kad iki islamo iškilimo VII a. šventykla buvo skirta daugybei pagoniškų dievų.

Kaaba stovinti toje vietoje, virš kurios angelai danguje atlieka tavafą – ėjimą apie dangiškąją šventovę. Nuo 622 m. per hidžrą meldžiantis atsigręžiama veidu į Kaabą. Iki tol, manoma, buvo atsisukama į Jeruzalę. Mečetėse jos kryptį rodo maldų salės sienoje įrengta nedidelė niša michrabas. Nuo 629 m. Kaaba lankoma per chadžą. Pirmajam chadžui vadovavo pranašas Mahometas. VII a. pradžioje kalifo Omaro įsakymu aplink Kaabą pastatyta mečetė. Vėliau ji buvo restauruojama ir perstatoma.

• Kaaba Archyvuota kopija 2006-08-25 iš Wayback Machine projekto.

Vikiteka: Kaaba – vaizdinė ir garsinė medžiaga