Chižanai

Chižanai (vok. Kessiner, senovėje kycini, chizzini; lenk. chyżanie, chyżyni, kicyni) – viduramžių vakarų slavų gentis, įėjusi į liutičių genčių sąjungą. Pirmą kartą raštijoje paminėti X a. Jų centras buvo Kesinas.

Chižanų žemės buvo Baltijos pakrantėje, dabartinėje Meklenburgo-Pomeranijos žemėje (Vokietija), tarp Warnow ir Reknico (Recknitz) upių. Dabar tai Bad Doberan ir Nordvorpommern rajonai.

Nuo slavų apsigyvenimo šiose žemėse VIII–IX a.^[1] ši teritorija buvo apgyvendinta veletų. 936 m. rajonas tapo Bilungo markos (Saksonijos hercogystė, Šventoji Romos imperija) dalimi. Po 983 m. sėkmingo sukilimo veletai sudarė Liutičių sąjungą. Tai buvo kelių genčių sąjunga, kurios centras buvo Retra.^[2] Chižanai susiformavo kaip šiauriausia sąjungą sudariusi gentis (kitos trys buvo užpėnėnai, redarai ir dolenėnai.^[2]

XI a. prasidėjo liutičių vidaus konfliktai su redarais ir dolenėnais, sąjungininkais buvo užpėnėnai. Pradžioje chižanai ir užpėnėnai ėmė viršų, bet tada priešininkų pusę palaikė sėkmingai atakavę saksai. Nuo saksų pavyko atsipirkti. Pasinaudoję proga chižanus ir jų kaimynus užpėnėnus užkariavo bodričiai ir rinko duoklę.^[3] Chižanai keliems dešimtmečiams tapo bordičių valstybės dalimi.^[3], ėmė prarasti savo tapatybę. Tačiau bodričių viešpatavimui, remtam saksų ir danų, buvo priešinamasi. Saksonijos hercogas Lotaras fon Suplinburgas surengė du malšinimo žygius: 1114 m. prieš chižanų kunigaikštį Dumarą ir jo sūnų, o 1121 m. – prieš kunigaikštį Sventopolką.^[4] Buvę chižanų sąjungininkai iš liutičių sąjugnos užpėnėnai, kaip rašoma, aktyviai dalyvavo 1114 m. žygyje su 300 lengvųjų raitelių.^[4]

Chižanų likučiai buvo asimiliuoti vokiečių atsikėlėlių. To dėka bodričių valstybės įpėdinė Meklenburgo hercogystė XII a. tapo Vokietijos žemėmis.

Pavadinimas chižanai kilęs iš slav. хыжь 'žvejo trobelė', kuris vėliau tapo vok. Kietz.