Veletai

Veletai (vok. Wieleten, Wilzen; lenk. wieleci), – grupė ankstyvųjų viduramžių vakarų slavų (polabų) genčių, kurios gyveno dabartinės šiaurės rytų Vokietijos teritorijoje - Meklenburgo-Pomeranijos žemėje, išskyrus jos vakarinę dalį ir šiauriniame Brandenburge.

Germanų šaltiniai veletus kartu su kitais tarp Elbės ir Oderio gyvenusiais slavais dažnai vadino vendais (Wenden). X a. pabaigoje juos vadino liutičiais (angl. Liutizi, Lyutitzi, Liutitians; vok. Liutizen, Lutizen).

Veletai į šiuolaikinės Meklenburgo-Pomeranijos žemės teritoriją ir kiek piečiau esančias žemes atsikraustė VI–VII a., asimiliuodami čia buvusius germanų likučius bei kitas vakarų slavų gentis, dar anksčiau atsikrausčiusias iš rytų.

Veletai neilgai išbuvo vieninga gentis. Susidarė naujos vietinės gentys:

• chižanai (Kessiner, Chizzinen, Kyzziner) – gyvenę prie žemutinio Varnovo ir Rostoko, pavadinti pagal jų sostinę Kesiną.
• circipanai (vok. Zirzipanen) – pagal Trebelio ir Pėnės upes. Manoma, kad jų sostinė buvo Teterovas (Teterow), o tvirtovės – Deminas (Demmin) ir galbūt Giustrovas (Güstrow)
• dolenėnai (vok. Tollenser) – į rytus ir pietus nuo Pėnės pagal Tolenzės upę.
• redarai (vok. Redarier) – į pietus ir rytus nuo Tolenzės ežero (Tollensesee), Havelo upės aukštupy.

Manoma, kad anksčiau veletais buvo ir:

• hevelai (Hevelli), gyvenę Havelo apylinkėse, ir
• rujanai (Rujanes), gyvenę Riugene. Nors dėl rujanų labai abejojama.

Veletų suskilimą į naujas gentis galima aiškinti jų užimamo ploto didumu, nes jų gyvenvietės kūrėsi apie upes ir įtvirtinimus, o gyvenviečių grupes skyrė miškų juostos. Be to, 798 m. Karolio Didžiojo vadovaujama ekspedicija į veletų žemes sutriuškino veletų karalių Dragovitą (Dragowit), jis tapo Karolio Didžiojo vasalu. Centralizuota veletų valdžia sužlugo. Frankai atakavo veletus, nes šie nuolat puldinėjo obodritus, kurie buvo frankų sąjungininkai prieš saksus.

X a. gale aukščiau paminėtos gentys sudaro liutičių sąjungą. Liutičių genčių vadai susitiko pagrindinėje jų tvirtovėje įtvirtintoje šventykloje Retroje (Rethra) ir susitarė dėl svarbių dalykų. Manoma, kad jie buvo svarbūs rengiant 983 m. slavų sukilimą. Tačiau sąjunga suiro po 1150 m. dėl vidinių nesutarimų. 1068–1069 m. žiemą saksai užpuolė ir sunaikino Retrą.

Kisinai ir circipanai buvo puldinėjami iš vakarų, pvz., 1114 ir 1125 m. juos puolė saksai. Juos pakeitė ir prisijungė Gotšalko (Gottschalk) obodritų konfederacija. Redarus, dolenėnus ir dalį circipanų iš dalies pakeitė po 1120 m. iš rytų atėję pamarėnai (angl. Pomoranians), o vėliau 1147 m. į jų žemes įsibrovė Vendų kryžiaus žygio dalyviai. Liutičių žemių padalinimas vykęs XII a. pradžioje vis dar išlikęs kaip siena, skirianti Meklenburgą, atsiradusį iš obodritų valstybės, ir Pomeranijos rytuose.

Liutičių žemėse įsikūrė vakarinė Pomeranijos hercogystės dalis, kuri tapo pavaldi Šventajai Romos imperijai iki 1164 m. ir, po danų antpuolių ir okupacijos laikotarpio, apgyvendinta vokiečių. Slavų genčių likučiai per kelis vėlesnius šimtmečius buvo palaipsniui germanizuoti ir asimiliuoti.

• Christiansen, Erik (1997). The Northern Crusades. London: Penguin Books. pp. 287. ISBN 0-14-026653-4.
• Herrmann, Joachim (1970). Die Slawen in Deutschland. Berlin: Akademie-Verlag GmbH.
• Dragowit, Fürst der Wilzen Archyvuota kopija 2011-05-25 iš Wayback Machine projekto.