Sanktuariumas
Sanktuariumas (lot. sanctuarium < sanctus – šventas), arba Šventovė [1] – tikinčiųjų gausiai lankoma ir svarbi šventovė, bažnyčia ar kita šventa vieta, kurioje saugomos šventenybės, relikvijos, votai. Sanktuariume gausiau teikiamos išganymo malonės, skelbiamas Dievo žodis, puoselėjamas liturginis gyvenimas ir ypatingos liaudiškojo pamaldumo formos.[2]
Paprastai sanktuariumas yra bažnyčia ar jos dalis. Katalikų bažnyčioje sanktuariumų egzistavimą pagal Kanonų teisės kodeksą[3] sankcionuoja kompetentinga bažnytinė valdžia. Vyskupijos sanktuariumus tvirtina tos vyskupijos vyskupas ordinaras, tautinius sanktuariumus – vyskupų konferencijos, tarptautinius – Apaštalų Sostas.
Sanktuariumui vadovauja rektorius ar kitas dvasininkas, kurio užduotis yra rūpintis piligrimais, suteikti jiems laisvą prieigą prie liturginės formos pamaldų (sakramentų), taip pat praktikuoti liaudiškąjį pamaldumą. Jis renka ir saugo dokumentus, dovanojamus votus.
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iš Lietuvos sanktuariumų žinomos tokios tikinčiųjų gausiai lankomos ir svarbios šventovės, kaip Dievo Gailestingumo šventovė Vilniuje, Vilkaviškio vyskupijos Kryžių šventovė Metelių parapijoje.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Šventovė[neveikianti nuoroda] Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
- ↑ Sanktuariumas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ Kanonų teisės kodeksas, kan. 1231-1232