Seinai

Seinai lenk. Sejny
Vienuolynas Seinuose
Seinai 54°07′0″ š. pl. 23°22′0″ r. ilg. / 54.11667°š. pl. 23.36667°r. ilg. / 54.11667; 23.36667 (Seinai)
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Palenkės vaivadija
Apskritis	Seinų apskritis
Gyventojų (2021[1])	5 075
Plotas	4,49 km²
Tankumas (2021[1])	1 130 žm./km²
Pašto kodas	PL 16-500
Tinklalapis	www.sejny.home.pl
Vikiteka	Seinai

Seinai̇̃^[2] (lenk. Sejny) – miestas ir miestietiškas valsčius Lenkijos šiaurės rytuose, Palenkės vaivadijoje, Seinų apskrities ir Seinų valsčiaus centras, prie sienos su Lietuva. Išsidėstęs Rytų Sūduvos aukštumoje, prie Seinos upės (kairysis Juodosios Ančios intakas).

Miestas pavadintas pagal Seinos upę, kurios vardas yra jotvingiškas.

Pagal 2002 m. duomenis miesto plotas yra 4,49 km², iš kurių:

• Dirbamos žemės 65%;
• Miškai 2%;
• Pastatai ir vandens telkiniai 33%.

Miestas užima 0,52% Seinų apskrities ploto.

Nuo VIII a. pr. m. e. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. XIII a. kryžiuočiai užkariavo jotvingių žemes, bet iki XV a. dabartinėse Seinų apylinkėse vyko Vokiečių Ordino, Mazovijos ir Lietuvos kovos.^[3] Pirmasis šios vietovės paminėjimas būtent minimas kai kryžiuočiai pradėjo puolimą iš Lėciaus į Merkinę ir buvo apsistoję šiose vietovėse. Dėl šių kovų dabartinių Seinų apylinkės buvo likusios praktiškai be gyventojų.

1422 m. pasirašius Melno taiką ir nustačius sieną su Vokiečių Ordinu į šias vietoves pradėjo grįžti gyventojai. 1510 m. šių žemių savininku tapo Mykolas Pacas, kuris įkūrė Beržininkus. Buvo tiesiami nauji keliai. Grįstas kelias ėjęs pro dabartinius Seinus per Berznyką į Merkinę palaipsniui tapo svarbiu prekybos keliu.

1522 m. gruodžio 22 d. Žygimantas Senasis įsakė Palenkės vaivadijos vaivadai Jonušui Kostevičiui (Janusz Kostewicz) suteikti žemės sklypą etmonui Jonui Višnioveckiui (Iwan Wiśniowiecki) prie Seinos upės kranto. 1523 m. gegužės 21 d. vaivada perdavė šias žemes naujajam jų savininkui. Šioje vietoje tarp Seinos upės ir Seinų ežero buvo pastatytas naujas medinis dvaras, kuris ir davė pradžią naujai gyvenvietei. Voluinės valdytojas Višnioveckis taip niekad čia ir nepabuvojo ir perdavė šias žemes valdyti savo pavaldiniams.

1593 m. Višnioveckio provaikaitė Ona, Vitebsko vaivadijos valdytojo Mykolo Sapiegos žmona, pardavė šias žemes Jurgiui Grodzinskiui (Jerzy Grodziński), kurios jam kainavo 600 000 zlotų sidabru. 1602 m. jis sujungė kelis kaimus ir šią gyvenvietę savo vardo garbei pavadino Jurevu (Juriewo). Vienas iš tų kaimų buvo vadinamas Seinais, o J.Grodzinskio sugalvotas naujas pavadinimas Juriewo neprigijo.

Gyvenvietės turgus buvo įkurtas ant nedidelio kalnelio dešinėje upės pusėje, netoli medinio dvaro. Pietinėje gyvenvietės dalyje buvo nutiestas kelias į Gardiną. Žemių valdytojas finansavo naujos Šv. Jurgio bažnyčios statybą ir įkūrė Seinų parapiją.

J.Grodzinskis mirė 1603 m. birželio 4 d. ir prieš mirdamas 1602 m. gegužės 16 d. testamentu paliko visą savo turtą Vilniaus dominikonų ordinui. 1603 m. birželio 4 d. Zigmantas Vaza patvirtino jo testamentą. 1610 m. vienuoliai šiose žemėse pradėjo statyti vienuolyną. Vienuolyno statybos buvo baigtos 1619 metais, o 1632 m. šalia vienuolyno pastatyta nauja bažnyčia. Gyvenvietė vystėsi lėtai, bet XVII a. viduryje buvo pastatyta dar viena Šventosios Dvasios bažnyčia, atidaryta spaustuvė bei greičiausiai veikė ligoninė. Tuo laikmečiu buvo labai puoselėjamas vienuolynas, kuris tapo vienu iš didžiausių tvirtovės tipo vienuolynų Centrinėje Europoje.

Šalia kelio į Gardiną augantis miestelis Švedų tvano metu buvo stipriai nuniokotas. 1656 m. po netoliese vykusio mūšio gyvenvietę užėmę švedai ją stipriai apgriovė ir sudegino, bet vienuolynas išliko ir po karo į jį grįžę vienuoliai ėmėsi atstatymo. 1670 m. lapkričio 8 dieną karalius Mykolas Kaributas Višnioveckis suteikė gyvenvietei privilegiją kas savaitę rengti turgų. Po šio sprendimo dominikonų vienuoliai pradėjo kviesti gyventojus iš Mazovijos apsigyventi šiose žemėse. Per XVIII a. vykusį Šiaurės karą miestas vėl buvo kelis kartus nusiaubtas skirtingų kariuomenių, be to kareiviai į miestelį atnešė dvi maro pandemijos.

Šiuo laikotarpiu gyventojai vėl grįžo į Seinų apylinkes, aplink miestą pradėjo kurtis mažesnės gyvenvietės. 1715 m. kamalduliai įkūrė gyvenvietę ir vienuolyną, kurie išaugo į dabartinius Suvalkus. Kiti šiuo laikotarpiu įkurti miesteliai buvo Punskas, Augustavas, Jeleniavas, Krasnapolis.

Miestas po karų buvo atstatinėjamas baroko stiliaus architektūra. 1744 m. įkurta Seinų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapija. 1770 m. atidaryta Seinų miesto rotušė, 1778 m. įrengta nauja turgaus aikštė, pradėjo veikti sinagoga. XVIII a. pabaigoje įkurtos Marinovo žydų kapinės.

Po 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos padalijimo miestas iš pradžių atiteko Prūsijos karalystei, bet po Napoleono karų ir Tilžės taikos buvo perduotas Varšuvos kunigaikštystei, o vėliau Lenkijos Kongreso karalystei. Miestas toliau ekonomiškai stiprėjo ir augo, prie to prisidėjo ir 1818 m. iš Vygrių į Seinus perkaltas vyskupystės centras.^[4] 1826 m. mieste atidaryta Seinų kunigų seminarija. Miestas toliau augo, nepaisant 1825 m. siautusio gaisro, didėjo gyventojų skaičius. XIX a. antrojoje pusėje miesto augimas sustojo. Po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų, kuriuose aktyviai dalyvavo miestiečiai Rusijos imperija atėmė iš miesto turėtas privilegijas. Lėta geležinkelio plėtra Rusijos imperijoje nulėmė tai, kad mieste nesikūrė pramonė, miesto ekonominė reikšmė sumenko. Nepaisant to, 1885 m. čia atidaryta iki šiol išlikusi puošni sinagoga. XIX a. pabaigos Seinai buvo Suvalkų gubernijos miestas, Seinų apskrities centras.^[5]

Per I pasaulinį karą 1915 m. miestą užėmė Vokietijos kariuomenė. Miestas buvo įtrauktas į Oberosto sudėtį, buvo planuojama jį įtraukti į vieną iš vasalinių vokiečių valstybių. Pasibaigus karui, 1919 m. gegužės 8 d. vokiečiai perdavė miesto valdymą besikuriančiai Lietuvos valdžiai. Tai sukėlė įtampą tarp naujųjų Lietuvos ir Lenkijos valstybių. Tuo metu mieste ir jo apylinkėse gyveno lietuvių dauguma. 1919 m. rugpjūčio 22 d. iš miesto pasitraukus Vokietijos kariuomenei jau kitą dieną Lenkų karinė organizacija pradėjo Lietuvos valdžios atstovų ir Lietuvos karinių dalinių puolimą, kuris vadinamas Seinų sukilimu.

Lenkams užėmus miestą prasidėjo represijos ir teroras prieš lietuvių tautybės žmones.^[6][7] Šios represijos pasireiškė lietuvių kalbos vartojimo viešose vietose uždraudimu, lietuviškų mokyklų, lietuviškų spaustuvių ir lietuvių bendruomenės organizacijų uždarymu.^{[8][6][9][10][11]} Tuo metu mieste gyveno apie 2500 gyventojų.^[12] Po metų vykstant Lenkijos-sovietų karui miestą užėmė Rusijos TFSR. Prieš tai buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartis, kuri priskyrė miestą Lietuvos Respublikai. 1920 m. liepos 19 d. miestą perėmė Lietuvos kariuomenė. Sovietams pralaimėjus mūšį prie Varšuvos lenkų kariniai daliniai pradėjo stumti sovietų kariuomenę į rytus ir taip priartėjo prie Seinų miesto, kurį užėmė 1920 m. rugpjūčio 31 dieną. Bet lietuviai ir toliau siekė šį miestą, kurio apylinkėse daugumą sudarė lietuviai, prisijungti prie besikuriančios Lietuvos Respublikos. 1920 m. rugsėjo 2 dieną Lietuvos kariniai daliniai pradėjo puolimą ir tą pačią dieną užėmė miestą. 1920 m. rugsėjo 9 dieną lenkai pradėjo puolimą ir vėl užėmė Seinų miestą. 1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta paliaubas skelbianti ir Seinų miestą Lenkijai paliekanti Suvalkų sutartis.

Viso tarpukario metu iki pat 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai, Lietuvos valdžia reiškė oficialias pretenzijas į šį lietuvių daugumos apgyvendintą miestą. Tuo laikotarpiu miestas buvo sujungtas su Gardinu ir Suvalkais geležinkelio linijomis. 1925 m. miestas neteko apskrities centro statuso, buvo panaikinta Augustavo vyskupija, bet miestas ir toliau garsėjo savo medienos pramonės gaminiais ir piligriminių keliautojų lankomais paminklais. Tarpukariu mieste veikė Seinų pasienio apsaugos korpusas. Įsiveržimo į Lenkiją metu 1939 m. rugsėjo 24 d. į miestą įžengė Raudonoji armija, bet 1939 m. spalio 13 d. sovietai perdavė miestą Nacistinei Vokietijai. Miestas viso II pasaulinio karo metu išliko vokiečių valdžioje. Penkerius metus trukusios vokiečių okupacijos metu žydų gyventojai buvo ištremti į okupuotą Lietuvą ir ten išžudyti. 1944 m. rugpjūčio 31 dieną į miestą vėl įžengė Raudonoji armija ir miestas buvo perduotas komunistinės Lenkijos valdžios administracijai. Pokaryje į miestą pradėjo keltis žmonės iš įvairių sovietų okupuotų tarpukario Lenkijos teritorijų. 1956 m. miestas tapo apskrities centru. 1963 m. sukurtas Seinų miesto herbas ir Seinų miesto vėliava.

Mieste yra šie lankytini paminklai:

• Seinų šv. Agotos koplyčia – koplyčia pastatyta 1789 m. Koplyčios viduje yra Šv. Agotos paveikslas nutapytas XVIII a., ant koplyčios viršaus stovi 1828 m. pastatytos medinės Šv. Agotos skulptūros kopija. Koplyčia aptverta 1904 m. pastatyta geležine tvora;
• XVII a. pastatytas Dominikonų vienuolynas. Šiuo metu jame veikia kelios muziejinės ekspozicijos, įrengta Lietuvių menė;
• Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilika;
• XIX a. pastatyta evangelikų Seinų Šv. Čenstakavos Dievo Motinos bažnyčia;
• Seinų Dievo Motinos skulptūra sukurta 1602 m. ir pašventinta 1975 metais;
• 1846 m. pastatyta Seinų miesto rotušė;
• 1860–1870 m. statybos Seinų Baltoji sinagoga;
• Seinų senoji sinagoga;
• Seinų sinagoga;
• Paminklas Seinų sukilimo dalyviams;
• Paminklas Antanui Baranauskui;
• Miesto senovinis gatvių išdėstymas;
• Seinų naujosios žydų kapinės;
• Seinų senosios žydų kapinės.

Mieste taip pat yra Seinų krašto istorijos muziejus, kuriame eksponuojami archeologiniai radiniai ir su Seinų krašto istorija susiję eksponatai.

Stambiausia miesto įmonė – pieno kombinatas „Sejnmle“ su sūrine ir pieno miltelių cechu. Veikia degtinės gamykla ir kelios medžio apdirbimo įmonėlės.

Miestas yra netoli Aradnykų pasienio punkto. Iš miesto autobusai važiuoja tiesioginiais maršrutais į Suvalkus, Balstogę, Varšuvą, Lomžą, Augustavą ir Punską. Per miestą eina vaivadijos kelias Nr., vaivadijos kelias Nr., vaivadijos kelias Nr..

Istoriškai seinų gyventojų sudėtis nebuvo homogeniška. Viduramžiais čia gyveno baltų gentims ir tautoms priklausę žmones, vėliau atsikėlė lenkai, žydai. 1885 m. žydai sudarė 75 proc. visų miesto gyventojų, 1931 m. – 24 proc.^[13] Po 1945 m. mieste apsigyveno daug iš Lenkijos buvusių rytinių sričių perkeltų gyventojų. Seinai yra lietuvių mažumos Lenkijoje centras.

Pagal 2012 m. gruodžio 31 d. duomenis mieste gyveno:

Aprašas	Bendrai		Moterys		Vyrai
Gyventojai	5 641	100	2 960	52,47	2 681	47,53
Paviršius	4,49 km²
Gyventojų tankumas (žm./km²)	1 256,35		659,24		597,10

Pagal 2002 m. duomenis vidutinis gyventojų pajamų vidurkis buvo 1432,26 zlotai.

2002 m. gyveno 6 010 žmonės:[14] Lenkai – 90,9% (5 466); Lietuviai – 7,8% (474); Rusai – 0,19% (12); Kiti – 0,96% (58).

1921 m. gyveno 2 254 žmonės:[15] Lenkai – 76% (1 714); Žydai – 17,7% (399); Lietuviai – 4,9% (112); Rusai – 0,6% (15); Vokiečiai – 0,5% (12); Gudai – 0,08% (2).

1897 m. gyveno 3 778 žmonės:[16] Žydai – 50,7% (1 918); Lenkai – 40,4% (1 528); Lietuviai – 4,2% (160); Rusai – 2,5% (95); Vokiečiai – 1,9% (75); Gudai – 0,02% (1); Totoriai – 0,02% (1).

Seinų vyskupu buvo žymus lietuvių poetas Antanas Baranauskas. Jam pastatytas paminklas skvere prie Seinų katedros.

Seinų seminarijoje mokėsi daug lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, tarp jų poetas ir tautinės giesmės autorius Vincas Kudirka, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, profesorius ir vyskupas P.Bučys^[17], poetas Motiejus Gustaitis^[18].

Halina Kairiūkštytė-Jacinienė (1896–1984) – Lietuvos dailėtyrininkė, etnografė ir dailininkė; Jonas Kairiūkštis (1896–1957) – Lietuvos akademikas, gydytojas terapeutas ir farmakologas; Vytautas Kairiūkštis (1890–1961) – Lietuvos tapytojas, pedagogas ir dailėtyrininkas; Petras Krakauskas (g. 1957 m.) – Lenkijos futbolininkas, žinomas Farerų salų futbolo klubų treneris; Henrikas Kučiniskis (1909–1991) – Lenkijos akademikas, chemijos mokslų daktaras ir profesorius;

Aleksandras Milaševičius-Ruonis (1906–1949) – Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas; Tuvie Pinkas Šapiro (1845–1924) – litvakų rašytojas ir pedagogas; Izraelis Šapiro (1882–1957) – orientalistas ir litvakų bibliografas; Sara Šner-Nišmit (1913–2008) – litvakų kilmės Izraelio rašytoja; Ježis Šrednickis (1930–2007) – Lenkijos tapytojas;

Seinai ir jų apylinkės pasižymi didele lietuvių tautine mažuma (apie 20 proc.),^[19] čia yra didžiausia Lenkijoje lietuvių draugija. Veikia lietuvių konsulatas ir mokykla.

Po lenkų okupacijos 1919 m. buvo naikinamos lietuvių organizacijos. Seinuose lenkų uždraustos lietuviškos kultūrinės organizacijos: „Žiburio“ draugija (500 narių), „Pavasario“ kuopa (215), „Blaivybės“ draugija (300), Šv. Zitos draugija (93), Dailės draugija „Lyra“ (30), Lietuvių katalikų moterų sąjunga (20), „Artojo“ kooperatyvas (120)-iš viso 9 draugijos, vienijusios 1300 žmonių. Uždarė lietuvių berniukų ir mergaičių gimnazijas (223 mokiniai), pradžios mokyklą (75 vaikai), visos laikraščių redakcijos, spaustuvė, skaitykla, lietuvių vaikų prieglaudos turtas perduotas lenkų vaikų prieglaudai, 1919 rugsėjį konfiskavo lietuvių mokyklų ir bendrabučio knygynėlių knygas.

1919 m. spalio 2-osios naktį policija ir kariuomenė, apsupusi Seinų dvasinės seminarijos pastatą, per Trumpalio kaimą deportavo į Lietuvą čionykščius dėstytojus ir klierikus lietuvius.

Seinų apylinkės šnektą nagrinėjo Voiciechas Smočinskis 1972 m. Perkeltas į Seinus rezidentu kunigas Juozas Montvila padėjo spausdinti lietuviškus laikraščius „Vadovas“, „Šaltinėlis“, „Spindulys“. Bažnyčioje kunigavo ir Povilas Stakauskas (1887–1919), 1912 m. Seinuose išleidęs elementorių „Skaityk, vaikeli!“. 1980 m. kunigas salezietis Pranas Gavėnas apsilankė Seinų bazilikoje ir, kai jam neleido celebruoti šv. Mišias lietuviškai, parašė apie tai Romos popiežiui. Laišką, kad Lenkijos lietuviai Seinuose negali melstis lietuviškai, išspausdino ir Kanados laikraštis „Tėviškės žiburiai“.

Seinuose veikia Lietuvos konsulatas.

Jau XVIII a.–XIX a. Seinuose veikė dominikonų vienuolyno mokykla. Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad 1647 m. vienuoliai buvo mokomi filosofijos, o nuo 1699 m. buvo dėstoma ir teologija. Atskirai buvo mokomi pasauliečiai – jiems skirta mokykla veikė jau 1768 m., o 1777 m. joje mokėsi 24 mokiniai, tarp jų 20 valstiečių vaikų. 1796 m. dominikonai miestelyje atidarė mokyklą, kurioje buvo galima įsigyti vidurinį išsilavinimą. Joje trys mokytojai mokė 49 vaikus (1798 m. duomenys). Po kelerių metų veiklos mokyklos nebeliko, o 1804 metais buvo uždarytas ir pats vienuolynas.

1809 m. iš Lomžos perkeliamas licėjus, bet jis išsilaikė tik aštuonerius metus. Licėjaus auklėtinis prelatas Bonaventūra Butkevičius jį įvardino kaip vieną geriausiu visoje vaivadijoje. 1817 metais Povilas Chšanovskis įkuria naują mokyklą, kuriai vėliau buvo suteiktas vaivadijos mokyklos titulas. Mokyklą 1832 m. baigė rašytojas ir kunigas Antanas Tatarė. 1834 m. jai suteikiamos gimnazijos teisės, o 1839 m. ji perkeliama į Suvalkus. Gimnaziją Seinuose dar spėjo baigti būsimas botanikas Jurgis Aleksandravičius. Vėliau Seinuose veikė triklasė pradinė mokykla, kurioje kurį laiką mokytojavo Juozas Kairiūkštis. Mokyklos absolventai turėjo išskirtinę teisę po jos baigimo stoti į Seinų kunigų seminariją. Per visą seminarijos istoriją joje mokslus tęsė net 69 Seinų mokyklų auklėtiniai.

1918 m. atidaroma lietuviška „Žiburio“ gimnazija (direktorius kunigas Dr.Jonas Totoraitis). 1919 metų balandy įkuriama lietuviška Seinų mergaičių „Žiburio“ gimnazija. Tų pačių metų rudenį, pasikeitus valdžiai, abi gimnazijos uždarytos. Toks pat likimas ištiko ir pradinę mokyklą.

Tarpukaryje buvusio vienuolyno patalpose veikė gimnazija. Šiuo metu Seinų ir aplinkinių gyvenviečių jaunimas turi galimybę mokytis Pagrindinėje mokykloje, Gimnazijoje ir Technikos-žemės ūkio mokykloje.

2005 m. rugsėjo 1 d. pradėjo veikti lietuviški: darželis, pagrindinė mokykla ir gimnazija. Lapkričio 4 d. šios švietimo įstaigos pavadintos „Žiburio“ vardu.

Mieste veikia valsčiaus kultūros namai. Žinomi kolektyvai: kabaretas A jednak, šiuolaikinio šokio ansamblis Kometas, jaunimo šokių ansamblis Nastoblatki, jaunimo teatro mėgėjų grupė. Visuomeninis kultūros susivienijimas Sejny, šokio teatras Cień, folkloro ansamblis Zalesie, liaudiško meno ansambliai Sejny ir Mlody Sejny, teatras Mlody.

Toli už valsčiaus ir vaivadijos ribų žinomas 1990 m. mieste įkurtas Pogranicze labdaros fondas („Paribys“), kuriam pavaldus Seinų pasienio centras - menai, kultūros, tautos.

Yra leidžiami savaitraštis Przegląd Sejneński, žurnalas Krasnogruda; dirba televizijos laidų redakcija Wieści Sejneńskie.

Miestai ir savivaldybės, su kuriomis Seinai yra užmezgę partnerystės ryšius:

• Anykščiai, Lietuva
• Alytus, Lietuva
• Lazdijų rajono savivaldybė, Lietuva^[20]

• Petras Dumbliauskas. Seinų periodinė spauda 1904–1918 metais;

Ž • A • R Seinų apskrities valsčiai Gibų valsčius • Krasnapolio valsčius • Punsko valsčius • Seinų valsčius • Seinai