Primož Trubar

Trubaras gimė Raščicoje, Didžiosios Laškos dailidės ir malūninko Mihos, Turjaškų grafų baudžiauninko, ir motinos Jeri šeimoje. Raščicoje pirmąkart Trubaro pavardė aptinkama 1428 metais žemės registrų knygoje. Trubaro laikais gimtasis kraštas Raščica buvo pats svarbiausias ekonominis ir transporto centras visoje Didžiojoje Laškoje. Kaime buvo trylika ūkių ir malūnas. Dėl nuolat aktyvaus atvykstančiųjų srauto kaime buvo kelių mokesčių rinkimų postas. Primožo Trubaro tėvas buvo cecho meistras, bažnyčios vyresnysis, raktininkas, kuris įgaliotas visos bendruomenės prižiūrėjo bažnyčios nuosavybę, taip pat buvo mokesčių rinkėjas, fiksavo Turjaškos muitinės pajamas. Tai rodo, kad jis turėjo būti raštingas. 1520 metais tėvas Miha prašė Turjaškos valdytojo leidimo tam, kad jo sūnus Primožas galėtų mokytis dvasininko profesijos. Taigi Primožui buvo dvylika metų, kai jis paliko tėvų namus. Vienerius metus jis mokėsi Rekoje, po to dvejus Zalzburge, kur pragyvenimui užsidirbdavo giedodamas bažnytines giesmes. Nėra išaiškinka dėl kokių priežasčių jis persikėlė iš Zalzburgo į Triestą.

Trieste Trubaras atsidūrė vyskupo Bonomo globoje, buvo jo asmeninis patarnautojas, be to, katedroje giedojo kaip bažnytinio choro narys. Bonomas Trubarui paskyrė Lokos parapiją prie Zidanos tilto. Jam tuo metu tebuvo vos devyniolika metų. Lokos parapiją Trubaras greitai perleido pastoriui, o pats išvyko teologinės tarnystės į Vieną, kur prabuvo dvejus metus. 1530 metais vyskupas Bonomas Primožą įšventino į kunigus ir paskyrė Laškos vikaru. Čia jis įkvėptas Erazmo Roterdamiečio pamokslavo ir žmones supažindino su evangelijos tiesomis. Pamokslai apie naująjį tikėjimą parapijiečiams kėlė nerimą. Užbėgdamas už akių parapijiečių pykčiui ir grasinimams, Trubaras persikėlė į Liublianą, kur tapo katedros pamokslininku. Pamokslaudamas Trubaras rėmėsi šveicarų reformatorių cvinglistų Bullingero ir Pellicano Šventojo Rašto aiškinimu, gynė Liuterio dogmą. Grafystės valdovas 1540 metais Trubarą dėl jo pažiūrų išvijo ir jis vėl atsidūrė Trieste, vyskupo Bonomo globoje, kuris jam paskyrė slovėnų pamokslininko darbo vietą. Bonomas jį sudomino šveicarų reformatoriaus Kalvino devizais ir mąstymu. Netrukus Bonomas, padedant Liublianos vyskupui Kacijanarui, pasiekė, kad Trubaras būtų įšventintas į kanauninkus. 1542 metais Trubaras sugrįžo į Liublianą. Gavo vikaro darbą Šenternėjoje, Dolenskoje, kur tuo metu vyskupavo naujasis vyskupas Urbanas Tekstoras, uolus katalikas. Trubarui tariamai buvo pavesta įkurti parapijos ūkį, o iš tiesų tik ieškoma pagrindo jį įkalinti. Tą šis laiku pastebėjo ir pasislėpė, paskui 1548 metais pabėgo į Niurnbergą Vokietijoje.

Vokietijoje, tarpininkaujant predikatui Vidui Dietrichui, gavo antrojo pamokslininko vietą Rotenberge, netoli Taubero ir netrukus vedė Barbarą, Matijo Sitaro iš Kranjos dukterį. Tai buvo metas, kai Trubaras pradėjo planuoti ir įgyvendinti slovėnų raštijos plėtojimo idėją. Jis perėjo į Augsburgo konfesiją ir tapo tikru protestantu. Pradėjo įgyvendinti programą, kaip slovėnus įtraukti į naująjį tikėjimą spausdinto žodžio dėka. Norėdamas įtikti bendruomenės nariams, Trubaras pirmiausia praktiniam poreikiui sudarė „Katekizmą“ ir „Pradžiamokslį“. Savo gimtojo krašto Raščicos tarmę, pagrindinę slovėnų kalbos tarmę, vartojo kaip bendrinės kalbos pagrindą. Šią tarmę jis laikė suprantamiausia visiems slovėnams. Abi parengtas knygas Trubaras atidavė spausdinti į Morhorto spaustuvę Tiubingene. Knygos buvo išspausdintos gotikiniu šriftu ir pasirodė tūkstančio kopijų tiražu:

• „Abecedarium“ (pradžiamokslis) su „Brenzovo Mažuoju“ katekizmu • 1550 metais proza parašytas „Katekizmas“ su giesmėmis ir Flacijavo pamokslas apie tikėjimą. „Katekizmas“ pasirodė vokiška – slovėniška antrašte „Catechismus in der windischen sprach“.

„Katekizme“ Trubaras pasirašė kaip „ilyrų patriotas“ (Philopatridus Illyricus), tačiau spaustuvininkas tam, kad išvengtų galimo persekiojimo, jam suteikė išgalvotą Jernėjaus Škranco iš Sedmograškos vardą. Knygelėje yra keletas aiškinamųjų skyrių apie protestantų mokslą, šešios giesmės, dvi maldos ir pamokslas apie tikėjimą. Trubaras taip siekė išmokyti tėvynainius protestantų tikėjimo ir kartu atitikti protestantiškuosius Dievo garbinimo reikalavimus. „Pradžiamoksliu“ ‒ antrąja aštuonių puslapių knygele, jis norėjo išmokyti tėvynainius skaityti Taigi Trubaras yra laikomas slovėnų literatūros pradininku.

Netrukus po pirmosios knygos pasirodymo Trubaras gavo parapiją Kemptene, netoli Tirolio sienos. Labai palankiu metu susipažino su Petru Povilu Vergerijumi, buvusiu Modruškos ir Kopros vyskupu, kuris tuo metu dirbo Vurtenbergo hercogo Krištofo patarėju. 1555 metais padedant Vergerijui ir paklausius jo patarimo lotyniškuoju šriftu pakartotiniu leidimu išleido pirmąją slovėnišką knygą „Catechismus“ in „Abecedarium“ (Katekizmą ir Pradžiamokslį). Taip pat išleido Šventojo Mato Evangeliją ir Vergerijaus iš italų kalbos verstą „Pabėgėlių maldą“. Nutraukęs draugystę su Vergerijumi dėl jo noro pasisavinti visų knygų autorystę, Trubaras 1557 metais išleido tūkstančio puslapių Naujojo Testamento pirmąją dalį. Knygoje spausdinami Evangelijos vertimai, apaštalų darbai, taip pat ilga pratarmė apie Liuterio tikėjimo mokymą, kalendorius (pirmasis Slovėnijoje kalendorius) ir pamokslas. Nepaisant problemų su Vergerijumi, užtariant baronui Ivanui Ungnadui, buvusiam Štajerskos valdytojui, tuo metu įsikūrusiam Urache, netoli Tiubingeno, Trubarui pavyko iš hercogo Krištofo gauti leidimą antrosios Testamento dalies leidybai. 1560 metais išleistas Povilo laiškas romėnams. Po dalies Biblijos vertimo Trubaras iš hercogų luomo gavo kvietimą užimti superintendento vietą Liublianoje. Trubaras labai daug dirbo, netrukus gavo parapiją Urache ir perėmė vadovavimą rengiant Biblijos vertimą. Savarankiškai išleido Švento Povilo laišką korintiečiams ir galams. Parašė vokišką dedikaciją dar vienam katekizmui ir vokiečių kalba išleido Registrą – pranešimą apie savo ankstesnius darbus tam, kad paneigtų priekaištus, jog yra cvinglistas. Šis pranešimas yra pirmoji biografija Slovėnijoje.

1561 metais Trubaras sugrįžo į Liublianą, kur buvo iškilmingai ir šiltai priimtas. Čia įkūrė slovėnų protestantų bažnyčią ir pasiekė, kad svarbiuose Slovėnijos regionuose būtų paskirti pamokslininkai. Deja, netrukus susiginčijo su Klombneru, kuris norėjo išspausdinti abejotinos kokybės protestantiškų bažnytinių giesmių rinkinį. Po dviejų mėnesių iš Liublianos sugrįžo į Urachą. Ten dirbo toliau. 1562 metais birželį Trubaras į Liublianą sugrįžo jau būdamas superintendentas. Nors ir labai užsiėmęs, toliau rašė vokišką dedikaciją kroatiškai knygai, kurią išleido Ugnadovo institute. Sudarė ir išleido „Cerkveno ordningo“ (1564) ‒ įsakymus slovėnų bažnyčiai. Šiais įsakymais pasikėsino į šalies kunigaikščio teises, todėl šis vėliau knygą konfiskavo, o Trubarą išvijo. Grįžęs iš Vokietijos, Trubaras dar keletą mėnesių pabuvo Laufene prie Nekaro, po to visam laikui persikėlė į Derendingeną, kur kunigavo iki pat mirties. 1566 metais išleido „Ta celi psalter Davidov” , naują „Abecedar“, vokiečių ‒ slovėnų kalba „Ta celi katehismus” ir kitus darbus. 1567 metais vėl trumpam sugrįžo į Slovėniją tam, kad iš gyvenančių Liublianoje ir Ribnicoje vokiečių teologų, kadaise buvusių turkų kalinių, kuo daugiau sužinotų apie Koraną. Po septynerių metų, 1574 ‒ aisiais, baigė savo viso gyvenimo darbą ir išvertė „Novi testament puslednji del”. Paskutinį jo darbą – Liuterio postilės vertimą „Hišne postile”, prabėgus net devyneriems metams po mirties išleido jo sūnus Felicijanas.

Trubaras mirė būdamas aštuoniasdešimties Derendingene, čia jis ir palaidotas.

Kiti darbai

• 1550: Catechismus, z dodatkom pesmi, v gotici (ponovno 1555 v latinici)
• 1550: Abecedarium, v gotici (ponovno 1555 v latinici ter 1566])
• 1555: Ta evangeli sv. Matevža
• 1555: Ena molitov tih krščenikov, kir so zavolo te prave vere v jezusa Kristusa pregnani
• 1557: Ta prvi dejl tiga noviga testamenta
• 1557: Ta slovenski koledar (ponovno 1582)
• 1558: En regišter… Ena kratka postila
• 1560: Ta drugi dejl tiga noviga testamenta
• 1561: Sv. Pavla ta dva listi
• 1562: Artikuli oli dejli te prave stare vere krščanske
• 1564: Cerkovna ordninga
• 1566: Ta celi psalter Davidov
• 1567: Ta celi katehismus (ponovno 1574)
• 1567: Sv. Pavla listuvi
• 1567: Ena duhovska pesem
• 1567: Eni psalmi (ponovno 1974)
• 1575: Tri duhovske pejsni
• 1577: Noviga testamenta pusledni dejl
• 1579: Ta prvi psalm ž nega trijemi izlagami
• 1582: Ta celi nov testament
• 1595: Hišna postila, posmrtno izdal sin