Katalikybė

Katalikybė skelbia, kad Dievo Apreiškimas, perteiktas žmonijai Izraelio istorijoje ir Jėzaus Kristaus asmeniu, paskelbtas per apaštalus ir surašytas Biblijoje, toliau perteikiamas tikintiesiems kaip Tikėjimo tradicija. Katalikybė Bibliją ir Tradiciją laiko vieningu, Šventosios Dvasios įkvėptu Apreiškimu, kurį išplėtojo teologijos mokslas, viso pasaulio popiežių ir vyskupų sutartinis mokymas bei Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai. Tikėjimo tiesos buvo surašytos Apaštalų, Nikėjos-Konstantinopolio, Atanazo, Tridento tikėjimo išpažinimuose, glaustai krikščionybės pagrindai yra pateikiami Katekizme. Katalikai laiko, kad Apreiškimas yra pateiktas ne tik Biblijoje (kaip mano protestantai, kurie laikosi Sola scriptura doktrinos), bet ir Šventojoje Tradicijoje (visų pirma, Bažnyčios Tėvų raštuose), o teisę šį Apreiškimą autoritetingai interpretuoti turi tik Bažnyčios Mokymas (Magisteriumas).^[3] Antrasis Vatikano susirinkimas išryškino įsitikinimą, kad ir nekrikščionys ar netikintieji gali Jėzaus Kristaus malone būti išganyti, jei jie gyvena pagal savo sąžinę.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Romos Katalikų Bažnyčia.

Katalikų bažnyčia, jos vertinimu, yra viena, apaštalinė, šventa ir visuotinė. Jėzus Kristus įkūrė hierarchinę bendruomenę, apaštalams suteikdamas galias mokyti ir šiai bendruomenei vadovauti. Šias galias šventimais gauna apaštalų įpėdiniai – vyskupai. Aukščiausias Katalikų bažnyčios vadovas – popiežius, renkamas Kardinolų kolegijos. Popiežius, kaip ir Romos kurija, vadovaujanti Katalikų bažnyčios religinei, politinei ir kitokiai veiklai, reziduoja Romoje. Itin svarbiems klausimams spręsti yra šaukiami Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, kurių nutarimai įsigalioja, kai juos patvirtina popiežius. Katalikų bažnyčia turi centralizuotą hierarchinę struktūrą, doktriną, liturgiją, teisę. Tikėjimo ir aukščiausios valdžios vienybę su Katalikų bažnyčia turi Rytų apeigų Katalikų bažnyčios, iš kurių didžiausia – Ukrainos graikų apeigų Katalikų bažnyčia. Katalikų bažnyčioje pagrindinis administracinis teritorinis vienetas – parapija, valdoma klebono. Kelios parapijos sudaro dekanatą, tvarkomą dekano. Keli dekanatai sudaro vyskupiją, o kelios vyskupijos – bažnytinę provinciją, kurios centrinė vyskupija turi arkivyskupijos statusą. Bažnytinė provincija yra didžiausias Katalikų bažnyčios administracinis teritorinis vienetas, vadovaujamas arkivyskupo metropolito ir dažnai apimantis visą valstybės teritoriją. Po Antrojo Vatikano susirinkimo valstybės ar didesnio regiono vyskupai sudaro vyskupų konferenciją su periodiškai renkamu pirmininku.^[4]

Bažnyčiai susikūrus, jai vadovavo 12 apaštalų, kurių vyriausias buvo Apaštalas Petras. Jį nukankinus, valdžią ir autoritetą perėmė Romos vyskupai, vėliau imti vadinti šv. Petro įpėdiniais. Pirmą kartą Katalikų bažnyčios pavadinimas paminėtas II a. Ignoto Antiochiečio Laiške smirniečiams. Bažnyčią iki III a. persekiojo Romos imperatoriai. 313 m. imperatorius Konstantinas I suteikė teisę visiems krikščionims laisvai išpažinti savo tikėjimą, o 391 m. krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija. Kovodama su įvairiais eretiniais judėjimais, tokiais kaip gnosticizmas, arijonizmas, nestoriečiais, taip pat polemizuodama su judaizmu ir siekdama išsaugoti ortodoksinį mokymą, Bažnyčia rengė visuotinius susirinkimus. Juose buvo apibrėžtos pagrindiniai doktrinos, tikėjimo ir bažnytinės teisės principai, tikėjimo tiesos. Romos imperijai skilus į Rytų Romos imperiją ir Vakarų Romos imperiją, ėmė ryškėti Romos bažnyčios ir Rytų bažnyčių skirtumai. Juos nulėmė rytinėje imperijos dalyje vyravusi graikų kalba ir kultūra bei vakarinėje dalyje dominavusi lotynų kalba ir Romos kultūra. Žlugus Vakarų Romos imperijai, sustiprėjo vyskupų įtaka, tuo pat metu ši Romos įtaka ėmė silpti Bizantijai. 1054 m. Krikščionių bažnyčia skilo į Rytų ir Vakarų bažnyčias. Vidurio Italijoje 756 m. susiformavo bažnytinė (popiežiaus) valstybė, išlikusi iki 1870 m. XIV a. pabaigoje Katalikų bažnyčioje brendo krizė. Ji ypač sustiprėjo dėl Prancūzijos centralizacijos. Dėl to vyko Bažnyčios skilimas, vienu metu veikė du popiežiai – vienas, palankus Prancūzijai, rezidavo Avinjone, kitas – Romoje. Nesutarimus pavyko pašalinti 1418 m. popiežiumi išrinkus Martyną V, tačiau tai nesustabdė jau besiformuojančio reformacijos sąjūdžio. Tridento susirinkime siekta išsaugoti katalikybės tradiciją, tačiau kartu reformavosi ir pati Bažnyčia – buvo suvienodinta liturgija lotynų kalba, sustiprinta vienuolynų ir ordinų disciplina, susisteminta sielovada ir religinis mokymas parapijų mokyklose. Nuo XVII a. antros pusės sustiprėjo absoliutinių monarchijų veikimas Katalikų bažnyčios atžvilgiu. XIX a. Katalikų bažnyčia buvo diskriminuojama Rusijoje ir Vokietijoje. Atsakydama į spaudimą, Katalikų bažnyčia 1869–1870 m. sušaukė Pirmąjį Vatikano susirinkimą, kuriame priimta popiežiaus neklystamumo dogma. XX a. prieš katalikus imtasi vykdyti represijas daugelyje valstybių, ypač komunistinėse. Po Antrojo Vatikano susirinkimo liturgijoje pradėtos vartoti nacionalinės kalbos, didelis dėmesys skiriamas ekumenizmui.

 

Katalikybė Lietuvoje ėmė plisti XIII a. 1251 m. apsikrikštijo Mindaugas ir dalis aukštuomenės. Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytenis ir Gediminas statė bažnyčias, kvietė į Lietuvą vienuolius ir kunigus. Jogailos iniciatyva, 1387 m. buvo pakartotinai apkrikštyta etninė Lietuva, o 1413 m. ir Žemaitija. Buvo įkurtos Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos. Iki 1795 m. Lietuvos vyskupijos administraciniu požiūriu buvo pavaldžios Gniezno bažnytinei provincijai. XVI a. viduryje Lietuvoje taip pat išplito reformacija, paskatinusi švietėjišką veiklą, paspartėjo knygų leidyba, mokyklų steigimas. Kontrreformacijos metu buvo įkurtas Vilniaus universitetas, 1596 m. sudaryta bažnytinė Brastos unija. Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Lietuvos vyskupijos buvo įtrauktos į Mogiliavo bažnytinės provincijos sudėtį, taip Rusijos valdžiai bandant kontroliuoti Lietuvos vyskupijas ir silpninti Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu. Po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų sustiprėjo caro valdžios represijos prieš Katalikų bažnyčią Lietuvoje. Tik atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1926 m. buvo įkurta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija. 1991 m. panaikinta Lietuvos bažnytinė provincija ir įkurtos savarankiškos Vilniaus ir Kauno bažnytinės provincijos. Lietuvoje apie 79 % tikinčiųjų yra katalikai.

Katalikybėje yra daug švenčių. Katalikų bažnyčios nuostatos įpareigoja tikinčiuosius minėti svarbiausias šventes. Kiekvienas sekmadienis taip pat laikomas švente, poilsio diena, kai reikia aplankyti maldos namus ir dalyvauti mišiose. Šventės skirstomos į nekilnojamas (vykstančias tą pačią dieną kiekvienais metais, pavyzdžiui, Kalėdos, Žolinė) ir kilnojamas (nebūtinai vykstančias tą pačią dieną kiekvienais metais, pavyzdžiui, Velykos, Sekminės). Šv. Kalėdos, Šv. Velykos ir Sekminės yra svarbiausi įvykiai katalikų liturginiuose metuose.

• Kalėdos – Kristaus gimimas
• Velykos – Kristaus prisikėlimas
• Sekminės – Šventosios Dvasios nužengimas
• Žolinė – Švč. Marijos ėmimo dangun šventė
• Vėlinės ir Visų šventųjų diena – matomos ir dangiškosios Bažnyčios vienybės dienos

Katalikų bažnyčios vadovas – popiežius. Nuo 2013 m. bažnyčiai vadovauja popiežius Pranciškus.

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas katalikybė

Vikiteka: Katalikybė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Katalikų bažnyčia Lietuvoje