Kunigas

Kunigas yra katalikų, liuteronų ^[1] arba stačiatikių ^[2] bažnyčios dvasininkas.

Katalikybėje

Romos katalikų kunigai jiems įprastais juodais rūbais

Katalikų kunigas yra asmuo, gavęs kunigystės šventimus. Kunigas yra Dievo tarnas, tarpininkas tarp Dievo ir tikinčiųjų. Katalikų kunigams privalomas celibato laikymasis.

Norint tapti kunigu, yra būtinas vidurinis išsilavinimas. Kunigus rengia kunigų seminarija. Lietuvoje veikia 3 katalikų kunigų seminarijos:

Į seminariją įstojęs asmuo vadinamas seminaristu arba klieriku. Seminarijoje būtinos 4-7 metų teologijos ir filosofijos studijos, praktinė pastoracinė veikla, auklėtiniai yra raginami jau studijų laikotarpyje laikytis celibato. Studijuojant seminarijoje taip pat stebimas ir kandidato tinkamumas bei pašaukimo buvimas kunigo tarnystei.

Sėkmingai baigęs studijas, kandidatas į kunigus visų pirma yra šventinamas į diakonus. Tai pirmasis šventimų laipsnis, perėjimas į dvasininkų luomą. Po vienerių diakono tarnystės metų, jei nėra kliūčių, kandidatas, pareiškęs raštišką prašymą vietos vyskupui, gali būti pašventintas kunigu. Kunigystės šventimai pagal KBK yra būtina sąlyga kitiems bažnytiniams šventimams arba kai kurioms pareigoms gauti.

Stačiatikybėje

Graikų stačiatikių kunigas vienuolis kasdieniais rūbais

Stačiatikybėje kunigai yra antrosios pakopos dvasininkai (kitas dvi pakopas sudaro atitinkamai diakonai ir vyskupai). Diakonai negali teikti sakramentų, kunigai – gali, išskyrus kunigų šventinimus („rankos pridėjimą“), vyskupai – vieninteliai, galintys teikti visus sakramentus. Stačiatikių kunigas yra pavaldus vyskupui (gr. vyskupas – archijereas; graikiškai terminai naudojami ir slavų kalbose).

Stačiatikių kunigai gali būti vedę (bet tai turi būt padarę iki įšventinimų, graikiškai vadinami „jereas“ arba „presbyteros“) arba būti vienuoliais (tokie kunigai graikiškai vadinami „jeromonachos“). Vyskupais gali tapti tik nevedę dvasininkai. Išskirtiniais atvejais kunigams leidžiama laikytis celibato, t. y. neturėti šeimos ir negyventi vienuolių bendruomenėje bei neduoti vienuolio įžadų, tačiau tai nėra įprasta praktika.

Norintys tapti kunigais tikintieji turi gauti savo dvasininko palaiminimą ir būti įšventinti vyskupo. Tarnystei būsimi kunigai ruošiami dvasinėse mokyklose, seminarijose, akademijose. Prieš tapdamas kunigu asmuo turi būti įšventintas į diakonus. Kunigo neužtenka „paskirti iš viršaus“, svarbiausia sąlyga – jį turi priimti bendruomenė, todėl per kunigo įšventinimus pasauliečiai gieda – aksios (gr. „vertas“), šitaip patvirtindami, jog asmuo vertas priimti kunigystės sakramentą.

Stačiatikių kunigai kartais lietuviškoje žiniasklaidoje ir literatūroje yra vadinami „šventikais“ (rusiškas pažodinis vertimas) arba „popais“ (rusiškas žargonas, nuo XIX a. šnekamojoje kalboje įgijęs žeminančią prasmę). Tinkamiausias lietuviškas žodis yra tiesiog „kunigas“.^[3] XX a. žodis „popas“ įgijo dar didesnę įžeidžiančią prasmę, nes jį savo antireliginėje propagandoje naudojo bolševikai. Neoficialiai į stačiatikių kunigus kreipiamasi „tėve“.

Liuteronybėje

Liuteronų tikėjime egzistuoja dogma apie „visų tikinčiųjų kunigystę“, taigi, kiekvienas tikintysis savotiškai yra kunigas. Tačiau kai kurie tikintieji, išrenkami bendruomenės, jai tarnauja. Kunigystė nelaikoma sakramentu. Liuteronų kunigai paprastai baigia atitinkamus mokslus.