Mikalojus Radvila Rudasis

 

 

 

Kunigaikštis, kilęs iš Gediminaičių Radvilų giminės,^[1] Jurgio Radvilos ir Barboros Kolos sūnus, Barboros Radvilaitės brolis.

Žmona Kotryna iš Tomičių giminės (lenk. Katarzyna Tomicka-Iwińska), vaikai Mikalojus Radvila, Kristupas Radvila Perkūnas. 1547 m. imperatorius Karolis V jam suteikė Šventosios Romos imperijos Biržų ir Dubingių kunigaikščio titulą.

Išsilavinimą gavo užsienyje, daugiausia Vokietijoje, tuo metu apimtoje protestantizmo idėjų. 1553–1561 m. Lietuvos lauko etmonas, 1561–1565 m. ir 1579–1584 m. Lietuvos didysis etmonas, 1565–1579 m. Lietuvos didysis kancleris ir 1565–1584 m. Vilniaus vaivada. 1572 m. mirus Žygimantui Augustui iki Stepono Batoro išrinkimo buvo faktiškasis Lietuvos valdytojas. Rinkimuose palaikė Ernesto Habsburgo kandidatūrą į Abiejų Tautų Respublikos karaliaus sostą.

Vienas žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadų per 1558–1583 m. Livonijos karą, 1564 m. vadovavo didžiojo etmono Grigaliaus Chodkevičiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei per Ulos mūšį prie Polocko, kuriame buvo nugalėta rusų kariuomenė. Vaivados Petro Šuiskio 30 000 kariuomenė neatsilaikė prieš 6000 lietuvių pajėgas. 1578 m. dar kartą sumušė rusus prie Vendeno, o Stepono Batoro Maskvos kampanijoje laimėjo mūšį prie Didžiųjų Lukų ir pradėjo Pskovo apsiaustį.

1569 m. vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės delegacijos Liublino seime vadovų, seime gynęs Lietuvos savarankiškumą. Nepasirašė Liublino unijos akto. Žinomas jo atkirtis lenkų didikams, seime įrodinėjusiems, kad Jogaila dovanojęs Lietuvą lenkų karališkam vainikui: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės… “. Kitur pateikiami tokie žodžiai: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės. Lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų, žirgelių žemaitukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones… Kiekvieną, kuris norėtų mus pavergti, laikysiu tironu, o ne savo viešpačiu“.

1564 m. perėjo į kalvinizmą, globojo evangelikus reformatus, steigė reformatų parapijas, kvietė iš užsienio reformatų mokslininkus, mokytojus. Siekdamas, kad kuo daugiau lietuvių gautų išsilavinimą, Biržuose įsteigė aukštesniąją mokyklą, atkūrė mokyklą Vilniuje. Visi jo palikuonys liko ištikimi protestantų apeigoms, todėl Biržų-Dubingių Radvilų giminės šaka dar vadinama protestantiška.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas Jonas Radvanas 1592 m. išleido poemą Radviliada, kurioje aprašė Mikalojaus Radvilos Rudojo asmenybę, gyvenimą ir kovas, kėlė LDK savarankiškumo siekį.

2007 m. Dubingių piliavietėje atlikus archeologinius tyrimus, buvo identifikuoti jo ir kitų Dubingių Radvilų šeimos palaikai.^[2] 2009 m. rugsėjo 3–5 dienomis įvyko atsisveikinimo su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų giminės atstovų palaikais ir perlaidojimo ceremonija. Radvilų giminės atstovų palaikai buvo pašarvoti Dailės muziejaus Radvilų rūmuose Vilniuje. Rugsėjo 5 d. didikų giminės atstovų palaikai buvo iškilmingai perlaidoti jų radimo vietoje, buvusios bažnyčios rūsyje.^[3]

• Raimonda Ragauskienė. Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584) – XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas. Daktaro disertacija, 2000 m.

• Trimitų herbo Radvilos Archyvuota kopija 2007-01-28 iš Wayback Machine projekto. lenkų kalba

Politinis postas
Prieš tai: Jonas Jurgaitis Alšėniškis	Trakų vaivada 1550–1566	Po to: Steponas Zbaraskis
Prieš tai: Mikalojus Radvila Juodasis	Vilniaus vaivada 1565–1584	Po to: Kristupas Radvila Perkūnas
Prieš tai: Mikalojus Radvila Juodasis	Lietuvos didysis kancleris 1566–1579	Po to: Ostapas Valavičius
Prieš tai: Grigalius Chodkevičius	Lietuvos didysis etmonas 1576–1584	Po to: Kristupas Radvila Perkūnas